2

Broliai Narutavičiai ir kelionė po Žemaitiją (Plungė, Brėvikiai, Alsėdžiai ir Telšiai)

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 7 in Lietuva |

Tik savaitgalis ir kelionė. Šįkart ji kitokia. Šįkart keliavome filmuoti apie brolius Narutavičius. Jau minėjau apie juos vasario mėnesį, kai irgi filmavome šiek tiek. 8 val pajudėjome iš Šiaulių. Pirmas taškas buvo Plungės dvaras, kuriame buvo susitarta dėl susitikimo su G. Končiumi. Jis daugiau nei 20 metų dirba tarp Lenkijos ir Lietuvos, tad apie šalių santykius gali papasakoti nemažai, o ir apie šalių skirtumus ir panašumus taip pat. Apie tą patį gali papasakoti ir jo žmona Virginija. Susitikome prie Plungės dvaro, o filmavimas vyko prie laikrodinės, kurioje dabar yra galerija, pristatytas priestatas, kuriame yra biblioteka.

Viskas ten labai gražiai sutvarkyta. Taigi, G. Končių pasiima kūrybinė komanda, o aš su jo žmona kalbamės susėdusios ant akmenų.

Ji labai džiaugėsi, kad Plungė keičiasi, kad vis kažkas atsiranda ir po truputį nelieka sovietinės dvasios. Pavyzdžiui alėjoje prie laikrodinės padaryta instaliacija su veidrodžiais.

Papasakojo apie lenkus, kad jie labai pasikėlę, viską iškelia. Mums bekalbant paskambina mama ir praneša, kad jau atvažiavo ir kur mes esam. Tad netrukus atėjo ir ji. Mums papasakojo kokių nesąmoningų įstatymų yra Lenkijoje. Sakykim gyveni Naujininkuose ir persikraustai į Žirmūnus, tai reiks pasikeisti mašinos numerius ir perlaikyti teises (o mes dar sakom, kad pas mus nesąmonių yra). Šiek tiek pasiklausiau interviu, nes tik kaip būni per filmavimus, gali išgirsti daugiau įdomių istorijų. Po visko mums galima sakyti liepia eiti išgerti kavos. Plungėje beveik vienoje vietoje yra 4 kavinės, kuriose galima išgerti labai geros kavos kaip sakė Končiai. Einant per dvaro parką Končius pamatęs šiukšles jas pakėlė ir išmetė. Mane tai labai nustebino, nes tokių žmonių šiais laikais labai trūksta. Mes visi norime, kad aplinka būtų graži, bet nesistengiame to padaryti. O gaila… Mums beeinant pradėjo lyti, tad gerai, kad viskas šalia. Kol išgėrėme kavą, tai ir lietus nebe taip lijo. Smagiai pasisėdėjome. Labai fainas ir įdomus žmogus yra Končius, su juo nėra nuobodu. Dabar žinau, kodėl tėvas vis su juo susitinka. Antra vieta filmavimui – Brėvikių dvaras, kuriame gimė Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Lenkijos prezidentas (tiesa prezidentavo apie savaitę, nes jį nužudė) Gabrielius Narutavičius.

Prie dvaro susitikome su A. Daciumi, kuris buvo nusipirkęs tą Narutavičių dvarelį. Jis turėjo nuotraukų, iškarpų iš laikraščių apie dvarą. Kūrybinė grupė nuėjo filmuoti, o mes su Končiais nuėjome pakalbinti Dacienės apie šį dvarą. Mums bekalbant vienas iš dvaro durų atveria dabartinis šeimininkas G. Šilinas. Mūsų nuostabai mes užtruksime čia ilgiau nei manyta. Jis mus pakviečia arbatos ir mes visi (mūsų net 9) einame į dvarą. Tame dvare įrengti du kambariai, kuriuose ir gyvena Šilinas. Vienas kambarys biblioteka – muziejus – svetainė. Visokiausių knygų apie istorija, atminimai apie Narutavičius. Tačiau man kaip ekologui paliko įspūdį knygų lentynos apie botaniką, sodininkystę, augalus. Šilinas augina augalus, tad esame kažkuo panašūs. Taigi, mums pataisoma šviežia arbata, kuri turi kartoką skonį, tačiau ją gerti norisi. Kol geriame arbatą šnekučiuojamės, paaiškiname atvykimo tikslą ir galiausiai imamas interviu. Niekas neišeina, visi klausosi ką pasakoja Šilinas apie Narutavičius. O žmogus daug žino, daug domisi ir renka informaciją.

Mums pasakojo apie 40 min., tačiau laikas neprailgo. Buvo įdomu pasiklausyti kaip pasakoja apie Narutavičių šeimą. Atsisveikiname su Končiais, Daciais ir Šilinu. Dar sustojame pafilmuoti Alsėdžiuose prie bažnyčios, pavalgome pietukus. Mes (tėvai ir aš) pirmiau, o žurnalistė bei operatorius vėliau, nes dar buvo sustoję nufilmuoti gamtos vaizdų. Taigi, pamaitiname operatorių ir žurnalistę, o tada operatorius bėga filmuoti (alkanam sunku dirbti). Ir važiuojame į paskutinį punktą – Telšius. Nueiname pafilmuoti katedros, šiek tiek senamiesčio vaizdų.

Labai daug žmonių buvo Telšių centre. Tiek Šiauliuose turbūt nesutiksi sekmadienio vakarą. Dar smagiai juokėmės iš parduotuvių pavadinimų ar šiaip kas krito į akį. Galiausiai ledų pirkimas, rankų paspaudimas ir važiavimas namo.

Kaip visada, įdomiausia yra važiuoti kartu į filmavimus, nes tada yra didesnė galimybė daugiau sužinoti ir pamatyti tai, ko šiaip galbūt ir nepamatytum, nesužinotum, sužinai visą filmavimo virtuvę, su daug kuo gali pabendrauti. Sutikti žmonės visada būna labai įdomūs, daug besidomintys tam tikra tema. Labai gerą įspūdį paliko Končiai. Tikrai labai apsiskaitę žmonės, daug žinantys, daug kur dalyvaujantys. Ir galiausiai padariau išvadą, kad operatoriai būna labai faini žmonės, su kuriais nenuobodu. Su vienu operatoriumi vis susitinkame kur nors mieste ar autobuse, tai pasišnekėti galima kaip su savu.

Na ką, Žemaitija man vis labiau patinka. Savaitgalį galbūt ir vėl ten… Kaip rašė P.Vaičiūnas: „Ei, pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tik čia galime pritaikyti Žemaitijos sostinei – „Mes be Telšių nenurimsim!“.

Share

Žymos:,

2 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex