Rojus Lietuvoje arba Kuršių Nerija
Kaip bebūtų visiems keista, tačiau Kuršių Nerijoje nesu buvusi. Atrodo, kad tiek vietų aplankyta Lietuvoje nuo mažų dienų (reiks kada pasidalinti prisiminimai iš tų kelionių su nuotraukomis), o vat tas kraštas užmirštas. Vieną gražią (tikiuos, kad gražią) dieną mama nusprendė, kad gana ir reikia mums abiems nuvažiuoti ten, kur dar nebuvome. Taigi, ankstus rytas ir mes jau autobuse. Keliaujame iki Klaipėdos Smiltynės perkėlos. Taip per kelias minutes atsiduriame visai kitame Lietuvos kampelyje – Kuršių Nerijoje. Pirmas mūsų taškas – Juodkrantė. Pasivaikštome po Raganų kalną ir apžiūrime medines skulptūras (viena iš skulptūrų daryta pažįstamos tėvo).
Pasivaikštome marių krantine ir keliaujame pažiūrėti kur gyvena tiek niekadėjai kormoranai, dėl kurių kenčia augalija.
Vaizdelis lengvai tariant nekoks… Per 5 metus taip nunyksta medis, kad… Ir… Galiausiai pamatau tai, ką norėjau – Lietuvos sacharą – mirusios kopos.
Nerealus vaizdas žiūrint tiek į kopas, tiek į marias ar jūrą. Atgaiva sielai, nors ir nemėgstu vandens, bet tikrai gražu. Sekantis miestas – Nida. O čia ir prisiminiau gražią dainą – himną Nidai (paklausykit, nors ir sena, bet gera (o ir pamatysit kaip kai kurie atlikėjai (Birutė Petrikytė, Ovidujus Vyšniauskas, Neda, Gytis Paškevičius, Marijonas Mikutavičius, Povilas Meškėla ir Arina) atrodė prieš 24 metus https://www.youtube.com/watch?v=LeIaHd29ZPc ). Nidoje apžiūrėjo Parnidžio kopą su saulės laikrodžiu ir patraukėme pakrante link Nidos centro. O kiek šalia tako gegūnių… Nustebau tokį kiekį pamačius 🙂 Nuėjome į etnografines kapines su išlikusiais krikštais ir į šalia esančią liuteronų bažnyčią. Taip Pamario krašte daug liuteronų bažnyčių. Tiesa, praėjome pro garsiąją Vytauto Kernagio skulptūrą. Pamatėme ir garsųjį Thomo Mann’o namelį.
Nuvažiavome ir prie jūros – tikrosios jūros. Pabraidėme truputį, nors vanduo ir buvo 10 laipsnių šilumos. Ir pajudėjome link namų. Dar sustojome Juodkrantėje nusipirkti žiuvelių, apžiūrėjo smėlio skulptūrų ir tada jau tikrai namo. Dar Independent matėme 😀
P.S. Apie šią kelionę nenorėjau rašyti. Kodėl? Kaip vienas geras draugas (kartais tikrai manau, kad jis labai geras draugas) man parašė, kad jeigu norėsiu, tai rasiu ką parašyti, kad ir savo įspūdžius, kodėl nėra apie ką rašyti 😀 O kaip matote, ir nėra ką daug parašyti 😀 Kelionė – viena diena, kur objektų palyginus nėra daug ir nėra ką daug papasakoti. Laiko suvalgo didelis atstumas nuo Šiaulių. Nors ir norėjau nuvažiuoti, bet jūra, smėlis niekada nebuvo man artimi. Aš pailsiu kur nors ant kalnelio žiūrėdama į tolius 🙂
P.P.S. Jeigu bus noras, tai ryt laukia dar vienas įrašas apie kelionę po Žemaitiją. Rašyti man patinka, bet tai suvalgo labai daug laiko, o dar vis kažką prisimeni ko neparašei… 😀
