0

Vilnius birželį

Posted by redzina91 on 2017 birželio 27 in Lietuva |

Kaip visada – be Vilniaus aš negaliu, tad ketvirtadienį ryte jau keliauju į stotį. Kažkaip keista, kad autobuse nepamiegojau kaip įprastai, nors ir naktį miegojau prastai. Pamačius, kad jau netoli Vilnius pasijaučiau keistai. Buvau įpratusi, kad apsilankau Vilniuje maždaug kas mėnesį, o dabar buvo 3 mėnesių pertrauka. Atrodo kai kas pasikeitę. Parkeliauju namo, pailsiu, užvalgau ir keliauju į miestą. Pirmas dalykas ką reikia padaryti, tai pasiimti skirtukus iš Tyto alba leidyklos. Jie vienintelė leidykla, kuri sutiko man padovanoti skirtukų. Paskui pamačiau Tbilisio skverelį. Įsivaizdavau jį kitur, bet kai nežinau gerai miesto, tai nėra ko stebėtis. Na o tada per tiltą ir į Gedimino prospektą. Užsukau į Geležinės lapės kavinę atsigaivinti šalta mocha ir ją apžiūrėti. Paskui patraukiau link katedros. Dar paskambinau tėvo kolegei, bet nekėlė ragelio, tad nuėjau į katedrą, o paskui vėl pabandžiau paskambinti. Norėjosi su ja susitikti, pasveikinti su vestuvėmis. Kadangi prisiskambinti nepavyko, tai galvoju nueisiu iki Bernardinų sodo ir tik paėjus kelis žingsnius skambina ji. Pasako, kad už 10 min bus prie Žaliojo tilto. Taigi keičiu kursą ir apsisuku. Abi vienu metu pasirodėme sutartoje vietoje ir nuėjome į Lietuvos architektų sąjungoje įsikūrusią kavinę. Išgėrėme kavos, pasikalbėjome. Gaila, kad trumpai, bet jai reikėjo namo. Tada jau patraukiau link Bernardinų sodo.

Man ten patinka, nors dabar žmonių ten nemažai, tačiau pailsėti galima surasti kur. Pasivaikščiojau ir grįžau namo.

Kadangi mažai miegojau, jėgų neturėjau daug. Pakankamai anksti buvau namie. Apsitvarkiau ir laukiau, kada galėsiu su tėvais pasikalbėti. Pirmą kartą yra taip, jog esame visi skirtingose vietose – tėvas yra Rygoje, mama Šiauliuose, na o aš Vilniuje. Pasikalbėjom, pasijuokėm – viskas kaip visada. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą. O čia ir vėl ta kaliera nemiga… Nors aš ir taip prastai miegu čia, bet dar šiluma maišo, nėra mano čiužinuko… Kelis kartus buvau naktį prasibudusi.

Prasibudusi 5 val. ryte pamačiau koks nerealus vaizdas – saulėtekis. Taigi jis neliko neįamžintas. Ir vėl į lovą. Buvau nusistačiusi žadintuvą 8 val. Kad ramiai susitvarkyčiau, pavalgyčiau, pažiūrėčiau „Labas rytas, Lietuva“ ir keliaučiau į Puškino muziejų. Aha… Telefonas sugalvojo pailsėti ir prasibudau beveik puse 9. Tada greit iš lovos, pasidaryti pusryčių ir keliauti. Tačiau išgirstu, kad kažkas man parašė. Nelabai kas man rašo, tad nustebau. O žiūriu ten jau nebeik 20 metų pažįstamas vardas parašytas – draugas dar nuo pradinių klasių. Jis metais vyresnis, mokėmės vienoje mokykloje, o jo mama buvo mano mokytoja pradinėse klasėse. Jis net kasetes laimėjo per vieną radijo laidą vaikams, kai aš labai norėjau jų. Aš kaip visada į lankas jau… Taigi gavau žinutę su klausimu, ar aš dar Vilniuje. Atsakiau, kad taip ir sulaukiau pakvietimo susitikti. Ko jau ko, bet šito aš nesitikėjau. Paskutinį kartą daugiau bendravome kai buvau 3 kl. Daugiau būdavo, kad mieste kažkur susitikdavome ir viskas. Tad jis tikrai mane nustebino. Susitikome senamiestyje. Nuėjome prie barbakano pasėdėti, pasigrožėti vaizdu, pasikalbėti.

Paskui nukeliavome į Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią, o tada į Bernardinų sodą. Pasijuokėme, kad vaikų žaidimų aikštelėje galėtų padirbėti, nes dirba darželyje auklėtoju ir kiek žinau, daugeliui jis patinka, nes moka užsiimti su vaikais. Galiausiai patraukėme prie Kudirkos aikštės, kur jis norėjo surasti gražią puokštę pusseserei dovanų diplomų įteikimo proga. Tiesa, prieš tai nuėjome pavalgyti, nes kaip jis juokėsi, jau greit 12 val., pietauti reikia. Nupirko labai gražią puokštę, kurią dar patobulino, nes norėjo didesnės, tai dvi babytės pardavė daugiau gėlių. O ir puokštė originali. Net aš tokios puokštės norėčiau, o tokias vis gauna mama, tėvas arba šiaip parsinešu namo iš botanikos sodo. Pačiai parsinešti neįdomu… Taigi, palydėjau iki stotelės, palaukiau kartu autobuso ir atsisveikinome. Šiauliuose nelabai yra galimybės susitikti, tačiau štai Vilniuje įmanoma viskas. Džiaugiuosi, kad mane pasikvietė, nes truputį liūdna būna vienai vaikščioti, smagiau dviese. O ir laikas neprailgo, buvo apie ką pakalbėti, kuo pasidalinti. Štai tokių dalykų aš labai pasiilgstu, nes nelabai turiu su kuo leisti laiko. Kadangi likau viena, tai reikėjo tęsti tai, ką buvau suplanavusi. Keliavau į Puškino muziejų. Ten esu buvusi, tačiau seniai. Kažkaip nelabai.

Gal kai nedaug žinau apie jį, tačiau aplinka labai graži. Paskui apsilankiau Taikomosios dailės muziejuje. Išėjusi supratau, kad laikas namo arba būsiu šlapia kaip višta ir bus nemalonu. Visai šalia namų, dar sėdint troleibuse pradėjo taip lyti… Gerai, kad skėtį turėjau, nes būčiau visa šlapia. Labai laiku viską apžiūrėjau. Pailsėjau truputį, užrašiau ant atviručių gražių žodžių ir išsiunčiau į dvi skirtingas šalis (vat kas gerai, kad paštas yra šalia esančiame name, tai man patinka). Dar pasižiūrėjau žinias ir nusprendžiau vėl iškeliauti į miestą. Pasivaikščiojau po senamiestį, pasikalbėjau telefonu su 3 žmonėmis ir parkeliavau namo. Ir vėl gana anksti. Gal jau pradeda nusibosti tos pačios vietos, jau nebesidairau taip, kaip anksčiau. O gal tiesiog norisi pabūti vienai, ramiai, be triukšmo ar prašymo padėti ir pan. Tiesiog patogiai įsitaisyti ir žiūrėti žinias ar kokius filmukus youtube. Nes dabar mano laikas.

Pagaliau miegojau gerai, matyt, vakar gerai išsivaikščiojau, o ir įspūdžių buvo daug. Prasibudau ir matau, kad lyja – gulim toliau. Negi gulėsi ilgai, atsikeliu, pasižiūriu, kad kaip tik prasidėjo mėgiama mano laida, tad įsijungiu „Labas rytas, Lietuva“ šeštadieninę laidą. Visą laidą pažiūrėjau ir pagaliau apstojo ir nusprendžiau, kad eisiu miestan. Pasivaikščiojau po senamiestį, užėjau į kelias bažnyčias, o oras buvo labai geras. Galvojau pareisiu namo, tačiau kai pamačiau, kad debesiukai nekokie, sugalvojau, kad vis dėlto grįšiu su keleivine. Buvau šalia Aušros vartų, tad nusprendžiau eiti iki stoties. Netoli stoties yra TOKIA vietelė. Pro ją eidama pamačiau kaip iš didelės mašinos išlipa dvi. Kažkaip vėlai, buvo apie 14 val. Ten jų nelieka iki 10 val. ryto. Labai laiku grįžau namo, nes pradėjo lyti po kelių minučių kai grįžau. Ir vėl laukiau kol nustos lyti. Labai norėjau pamatyti kaip atkeliauja Teofiliaus Matulionio sarkofagas į arkikatedrą. Ir vėl man pasisekė, kai reikėjo išeiti, nebelijo. Maniau, kad žmonių bus daugiau prie arkikatedros, aišku, ji buvo pilna, tačiau palyginus žmonių nebuvo daug. O jau kokia apsauga buvo… Dar lydėjo ir baikeriai. Babytės glostė net mikriuką su sarkofagu. Viskas vyko labai gražiai.

Ir arkikatedra visą naktį atvira. Didelė šventė Lietuvai dabar. Manau, kad bus daug lenkų ryt. Ilgai neužtrukau ir išėjau pasivaikščioti kol oras geras. Apėjau dar senamiestį, tada per Žaliąjį tiltą į kitą upės pusę ir per Baltąjį tiltą vėl grįžau į reikiamą pusę ir tada jau namo.

Pagaliau miegojau kaip namie. Galvojau, kad apsilankysiu botanikos sode, tačiau dėl neaiškaus oro atidėjau kitai kelionei į Vilnių, nes ir laiko reikia ten nusigauti, ir kol apeisi viską… Taigi, nukeliauju į miestą pėstute. Pusvalandis ir atsirandu senamiestyje. Apžiūriu Keulė rūke garsųjį piešinį. Ir patraukiu gilyn į senamiestį. Apsilankau Visų Šventųjų bažnyčioje, šv. Mykolojaus bažnyčioje, o tada link arkikatedros. Žmonių masės, visi laukia šventės.

Pasižvalgiau aplink, palaukiau kol prasidės ir parvažiavau namo. Pasižiūrėjusi tvarkaraštį pamačiau, kad reikia išplauti koridorių (taip, koridorių, ne laiptus). Taigi išploviau ir koridorių, ir kambarį. Visada išplaunu kambarį, kai būnu. Grindys tamsios, tai dulkės taip matosi, kad valyti galima kasdien. Pailsėjau ir vėl išėjau į miestą. Vėl ėjau pėstute, tik šįkart jau tiesiai prie arkikatedros, kad pasižiūrėti beatifikacijos pabaigos. Sugebėjau rasti tarpelį, kad padaryčiau nuotraukų, tad labai džiaugiausi.

Paskui užsiropščiau ant Gedimino kalno, kol dar galima ir yra ką pamatyti, o tai kai neliks, paskui gailėsiuos. Padarau keleta nuotraukų ir keliauju namo, nes norėjau dar vakare į miestą išeiti.

Tačiau parėjusi taip aptingau… Pailsėjau, pagulėjau ir vėl į trasą. Pasivaikščiojau nedaug, nes mieste šiek tiek krapijo, o prie arkikatedros didelės eilės, tai net nelaukiau. Visi norėjo pamatyti iš arčiau T. Matulionio relikvijas, pasimelsti. Perėjau per Gedimino pr. iki Lukiškių aikštės ir važiavau link namų. Tačiau išlipau anksčiau ir užsukau į Naugarduko maximą, kuri dabar dirba visą parą, nes Mindaugo renovuoja. Tai Mindaugo aišku geriau, nes daug didesnė, visko rasti ten galima. O parėjau pėsčiomis ir labai pavargau… Ryt jau namo. Gal ir gerai, pasiilgau jau namų. Nors man tai nebūdinga.

Share

0

Savaitgalis Rygoje

Posted by redzina91 on 2017 birželio 13 in Užsienis |

Apie mokslus papasakosiu atskirai, o dabar apie savo savaitgalį Rygoje. Kadangi tėvas pagal projektą laiką leidžia Rygoje ir iki mėnesio galo ten bus, tai sugalvojau, kad galiu ir aš kartu pabūti, apžiūrėti miestą dar kartą ir šiaip atitrūkti nuo visko bent trumpam. Šeštadienį ryte prasidėjo mano kelionė. 9:15 ir aš jau kelyje. Dėliojausi mintis, kaip reikės nusipirkti bilietą, jeigu dirbs žmogus, kuris nemoka angliškai. Pasakyti rusiškai man būtų nelengvas darbas, tačiau įmanomas. Išlipu stotyje ir matau kaip pasikeitusi ji. Faktas, kad ilgai nebuvau Rygoje. Nueinu į aptarnavimo centrą, o ten sėdi jauni darbuotojai. Pasidarė šiek tiek lengviau. Taigi, pavyko lengvai nusipirkti bilietą, o ir darbuotojas labai gražus pasitaikė… Dar vienas malonumas laukė nueiti iki stotelės ir įlipti į tą troleibusą bei nepraleisti reikiamos stotelės.  Čia buvo lengviau negu tikėjausi. Įlipu į troleibusą, pasižymiu bilietą ir laukiu, kol išgirsiu reikiamos stotelės pavadinimą. Ir tik… Lietuviškai skambėtų daugmaž taip „pateikite bilietėlį“. Jo, galvoju, Vilniuje kontrolės nepasitaiko per 4 dienas, o čia iškart. Važiuoju toliau ir girdžiu, kad sekanti stotelė bus mano. O pro langą matau ir tėvą, kuris manęs jau laukia. Apsidžiaugė mane pamatęs. Palyginus geroje vietoje gyvena. Nuo centro apie 5 km, tai Rygos mąstais nėra toli. O ir mašinų nesigirdi, tik traukinys šalia vis pravažiuoja. O jau butas koks… Rygoje gyvena geriau nei Vilniuje. Na, kai turi skirtų pinigų gyvenimui, tai pasižiūri optimalų variantą, kad būtų patogi vieta, normalūs patogumai, o ne bendrai su visais. Pavalgome pietus ir keliaujame į botanikos sodą. Juokėsi jis, kad tau nereikia atitrūkti nuo gamtos taip staiga. O jau kokie rododendrai ten… Nu kažkas nerealaus… Ir kvepia skaniai.

Jų yra keliose vietose, tai atradę daugiau, dar labiau apsidžiaugėm. O paskui keliavome į miestą. Pasivaikščioti po senamiestį, parką pats smagiausias dalykas. Senamiestyje pasiklausėme dviejų panelių grojančių altais, užėjome į TIC, kur radome skirtuką. Dar pasivaikščiojome po senamiestį ir patraukėme link namų.

Grįždami ėjome pro Laimos fabriką ir užėjome į firminę parduotuvę pasižvalgyti. Paskui į parduotuvę nusipirkti valgyti ir namo. Nors buvo likę apie 1,5 km, bet jau keliavome autobusu, nes buvome labai pavargę. Grįžus užsuko buto šeimininkas ir atvežė patalynę man, dar paklausė, ar nieko netrūksta, gal muilo reikia ar šampūno. Paskui su mama pašnekėjome ir ėjome vakarieniauti. Ko labiausiai nekenčiu, kad negaliu normaliai miegoti ne savo lovoje. Anksčiau buvo keista, kad žmonėms taip būna, tačiau ir man taip nutiko. Ryte labai sunkiai kėliausi ir tai atsikėliau vėlai, apie 10 val. Pavalgiau pusryčius ir iškeliavau į zoologijos daržą. Iki jo beveik 4 km, o autobusas buvo neseniai nuvažiavęs, tad nusprendžiau, kad keliausiu pėstute. Kadangi vieta nepažįstama, tai laikas neprailgo, o ir eiti palei parką teko, tad buvo malonu pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Zoologijos sode esu buvusi su mama prieš kokiu 10 metų, gal truputį mažiau. Kokių tik gyvių ten nėra…

Geresnis nei Kauno zoologijos sodas, man Rygoje labiau patinka. O ir žinios apie paliekantį įspūdį zoologijos sodą siekia gūdų sovietmetį, kai jame lankėsi mamos teta ir jai labai patiko. Taigi, apžiūrėjau įvairiausiu gyvius, sutikau krūva lietuvių. Gaila, kad tigras miegojo toli ir surikatų nebuvo, bet atpirko viską liūtas, tamsoje šviečiantys skorpionai ir hipopotamai. Pasivaikščiojau ir grįžau namo jau su tramvajumi. Patikrinau kaip galima per traukinių bėgius greičiau pareiti namo… Grįžus tėvas dar dirbo, tai pailsėjau, paskui ir jis nuėjo pailsėti. Užvalgėme ir iškeliavome. Nuėjome į Brolių kapus. Ten yra paminklas žuvusiems Pirmajame pasauliniame ir Latvijos nepriklausomybės karuose. Kapinėse taip pat palaidoti žuvę per Antrąjį pasalinį karą ir Lačplėšio karo ordino savininkai.

Visas kompleksas labai įspūdingai atrodo. Mūsų padaryti paminklai nieko verti prieš tokį… Apžiūrėję nukeliavome į miestą. Pasivaikščiojome po parką, tada pasižiūrėjome Jungendo stiliaus namų, kurie man nerealiai gražūs…

Ir vėl į senamiestį. Ten vėl grojo tos pačios panelės. Paskui patraukėme link turgaus. Taip, turgus dar veikė, nors buvo vakaras ir žmonių jame buvo. Kainos didesnės nei pas mus… Praėję turgų nuėjome link krantinės. Labai gražiai sutvarkyti dabar ten. Pasėdėjome, pasišnekėjome ir grįžome namo. Galvojau, ar dar pasilikti dienai, ar važiuoti namo, bet muziejai pirmadieniais nedirba, oras žadamas prastas, tad nusprendžiau važiuoti namo. Ryte buvo sunkoka anksti keltis, tačiau galvojau, jog pamiegosiu važiuodama. Įlipus į autobusiuką ir pasisveikinus lietuviškai, vairuotoja labai nustebo ir kartu apsidžiaugė, jai smagu, kai važiuoja ir lietuviai. Kartu važiavo ir užsieniečių – 3 iš Japonijos, 4 iš kokios gal Ispanijos ar kur ir dar vienas iš neaišku kur. Žinoma, keliavo ir dar keli lietuviai bei latviai. Visų nuostabai, pasienyje patikrino dokumentus, tačiau visi buvo tvarkingi, tad greitai keliavome namo. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę pasibūti Rygoje, niekur neskubėti. Norėčiau dar, tačiau jau nebe išeis taip. Kaip sakoma, gero po nedaug, o po geros savaitės manęs lauks Vilnius.

Share

0

Postcrossing – atviručių apsikeitimas

Posted by redzina91 on 2017 balandžio 8 in Be kategorijos |

Sveiki, aš vėl čia nelabai į temą, nors tai šiek tiek susiję su kelionėmis, turizmu ir pan. Man papasakojus vienai youtuber’ei Evelinai (iš EvelinaBrashke kanalo https://www.youtube.com/user/evelinakvetkauskiene), ji susidomėjo mano keitimuisi atvirutėmis. Nurodžiau jai svetainę – www.postcrossing.com, tačiau jai labai įdomu kaip ten viskas vyksta, tad nusprendžiau papasakoti visiems, nes galbūt atsiras daugiau žmonių, kuriems bus įdomu apie tai sužinoti 🙂

Tai neblogas būdas, jeigu kažką kolekcioji, nes gali gauti iš įvairių šalių įdomių dalykų, o kartais ir netikėtų. Gimtadienio proga buvau gavusi net 84 skirtukus iš Filipinų, tad mane tikrai nustebino toks poelgis.

Principas yra toks, kad kiekvienas ten esantis prisiregistravęs žmogus paspaudęs mygtuką „gauna“ (svetainė sugeneruoja asmenį, kuriam reiks siųsti atvirutę) gavėjo aprašymą, adresą ir ID. Aprašyme daugelis nurodo, kokių atviručių nori. Kartais tai būna neįgyvendinama, todėl galima peržiūrėti tas atvirutes, kurios žmogui patiko. Aprašyme kartais nurodo, jog norėtų arbatos pakelio, magnetuko, autobuso, muziejaus bilieto, monetų, kalendoriukų, skirtukų, pašto ženklų ir t.t. Tokių principu aš didinu savo kolekciją. Nemaža dalis atkeliauja būtent taip. Na aišku, po kelis, ne dešimtimis. Adreso papildomai rašyti nereikia. Registruojantis paprašys įrašyti į laukelį ir tada matys tik tas žmogus, kuris siųs atvirutę. Apie adresą žemiau. O ID yra tam, kad būtų galima priregistruoti atvirutę ir siuntėjas galėtų nusiųsti kam nors kitam atvirutę.

Štai taip atrodo pagrindinis puslapis.

Užsiregistruoti paprasta kaip 2 kart 2, tačiau reikia nepamiršti, kad nurodyti adresą reikia be klaidų, nes tada nebus ir atvirutės. Be to, būna kad ir taip kažkur pasimeta atvirutė arba atkeliauja vos ne po metų ar kelių mėnesių. Tad kartais reikia būti ir kantriam 🙂

Prisijungus iškart matome kiek atviručių ar laiškų išsiųsta ir kiek gauta. Dar rodo ir tas, kurios keliauja. Skaičiuojamos dienos ir jeigu per du mėnesius nepriregistruojama atvirutė, tai tada galima vėl iš naujo siųsti. LT ir skaičiai – yra ID, pagal kurį yra priregistruojama atvirutė. Kairėje pusė yra send a postcard, kur paspaudę gausite naują gavėją, o register a postcard – priregistruosite atvirutę su ID ir galėsite kažką parašyti siuntėjui.

Paspaudus traveling atsidaro langas, kuriame galima matyti informaciją apie keliaujančias atvirutes: ID, gavėją, šalį, siuntimo pradžios datą, kiek dienų eina ir pridėti nuotrauką.

Toliau galima pamatyti kas darosi dabar, t.y. kas ir kur siunčia atvirutę ir kas iš ko gavo atvirutę. Taip pat statistikos – kiek naudotojų, kiek atviručių išsiųsta,kiek gauta ir t.t. Beje, galima įkelti atvirutės nuotrauką, tada visi galės matyti, kokią atvirutę žmogus gavo.

Atviručių siuntimas prasideda tada, kai į el. paštą gaunama žinutė, jog atvirutė nuėjo sėkmingai iki adresato. Tada pagrindiniame matome, kad vieną atvirutę galime siųsti ir spaudžiame Send a postcard.

Paspaudę Send a postcard išmeta langą, kuriame patvirtiname ar viską supratome ir….

Ir galiausiai matome kam siųsime atvirutę. Pirmiausia pastebime koks yra atvirutės ID ir trumpa informacija apie gavėją. Nurodoma šalis, kokias kalbas moka ir kokia gimimo data. Galiausiai matome adresą, kur siųsime savo atvirutę. Žmonės iš šalių, kurios nenaudoja lotyniškų raidžių dažnai nurodo adresą dviem kalbomis – savo ir anglišką variantą. 

Žemiau būna pateikiama informacija apie žmogų, kas jis, ko norėtų gauti ir pan. Beje, galima įkelti atvirutės nuotrauką, kad visi matytų, kai priregistruos. Paspaudus ant jo profilio galima nusiųsti žinutę, nes kartais nori gauti ir taip atvirutę, tad susisiekia asmenine žinute.

Štai taip atrodo pagrindinis profilis.

Na štai, gavau voką su labai gražiu sveikinimu Velykų proga. Deja, voką gavau „truputį“ praplėštą…

Lietuvos paštas su kokybe kartais nelabai draugauja, deja. Gaunu ir palamdytus vokus ar atvirutes. Kartą atvirutę – skirtuką gavau kaip nežinia iš kur ištraukta…

Voko viršuje matome kodą, kurį reikia suvesti kur prašo ID. Taip pat galime ką nors parašyti žmogui, padėkoti už atvirutę, atsakyti į klausimus, o gal parašyti, kad ten, kur gyveni, aš lankiausi, o gal apsilankyta buvo objekte, kuris pavaizduotas ant atvirutės.

Ir priregistravę matome…

Matome kas siuntė, kokia distancija, kiek užtruko, kada išsiųsta ir galime pridėti atvirutės nuotrauką, jeigu siuntėjas nėra įkėlęs.

Štai taip paprasta naudotis postcrossing.com svetainės galimybe susipažinti su įvairiais žmonėmis 🙂 Dažniausiai atvirutės ateina iš Rusijos ir Vokietijos (nuo karo metų Vokietijoje buvo labai populiaru siųsti atvirutes, kad viskas išlikę iki šių dienų). Tačiau esu gavusi ir iš Ekvadoro, Pietų Korėjos, Malaizijos – tačiau tik po vieną ar dvi atvirutes per daugiau nei du metus.

Jeigu kas nors sugalvosite, tai tikrai įdomi veikla, kurios dėka galima susipažinti su šalimi, patirti džiaugsmą, kai gauni atvirutę ir žinoma kartais gera pažintis su įvairiais žmonėmis 🙂

Share

0

Vilnius – Vilniaus knygų mugė

Posted by redzina91 on 2017 vasario 24 in Lietuva |

Aš ir vėl apie Vilnių. Na apie ką kitą galiu pasakoti tokiu metu… Nors…  Vasario 16-ąją aprašiau. Šįkart važiavau ne šiaip sau, o į knygų mugę. Ir ne tik skirtukų prisirinkti, o ir nueiti į knygos pristatymus, susitikti su kolekcininkėmis, tėvo kolegomis, o gal ir dar kažkuo. Atvažiavus į namus, tėvas jau laukė manęs. O aš alkana kaip… Pavalgau ir važiuojame. Pasakau jam, kad susitiksim per knygos pristatymą, o dabar einam skirtingais keliais. Paskambinu vienai kolekcininkei Vilijai, nes turiu jai perduoti įmautes ir susitinkame. Persimetame keliai žodžiais ir šalia mūsų atsistoja Merūnas. Aš nebūčiau aš, jeigu būdama be tėvų ko nors įdomaus nepadaryčiau. Taigi, palaukiu kol vaikai nusifotografuos ir pasiprašau aš pasidaryti asmenukę.

O jis maloniai sutinka ir dar apkabina (malonu gi). Apeinu vaikų skyrių ir susitinku su Sigute Ach. Malonu ją sutikti ir vėl. Pasikalbame apie vieno žmogaus norą aprašyti leidyklą ir duoda man kontaktus. Toliau keliavau prie grožinės literatūros.

Pasirinkau skirtukų šiek tiek. Pamačiusi, kad A. Užkalnis nieko neveikia, pasiprašiau asmenukės. Na juk reikia paerzinti draugus… Vėl prisirenku skirtukų. O tada susitinku netikėtai ir savo draugę bibliotekininkę. Galvojau jai paskambinti, o va, nereikėjo. Tai dar su ja pasikalbėjome, pasivaikščiojome. Paskui dar kartą susitikau su Vilija, o būnant su ja paskambino kita kolekcionierė Julija. Tai susitikome visos ir susipažinome.

Smagu susitikti su tokiais pačiais kaip tu. Trumpai pasikalbėjome ir su Vilija nuėjome pasidaryti nuotraukos su  N. Narmontaite. Nu labai faina moteris. Ir pasirodo žinojo, kad visas autobusas atvažiavęs iš Žemaitijos ir tuo apsidžiaugė. Mat Vilija iš Telšių raj., tad pasidžiaugė galėdama nusifotografuoti su kraštiete. Dar pasivaikščiojome, pasirinkome skirtukų, pasijuokėme. Vakare paaiškėjo, kad pakliuvome į kadrą. Atėjo laikas ir knygos pristatymui. Kaip nepalaikysi žmogaus, kuris labai panašus į mane. Istorija ne man, bet pasiklausyti tikrai smagu. Paskui su tėvo kolegėmis dar pasivaikščiojome po knygų mugę ir galiausiai nuėjome išgerti arbatos ir kavos.

Pasikalbėjome, pasijuokėme, pasidalinome ką įsigijome. Kai kurias knygas, kurios reikalingos įsigijo tik už 1 eurą. Brangių istorikai neperka, palaukia kol nupigs. Galiausiai patraukėme link namų. Tiesa, ne visi. Tėvas dar važiavo į senamiestį susitikti su kolega iš Latvijos. O aš grįžau namo, nes labai pavargau. Pailsėjau ir tėvas grįžo. O paskui ir zadanijas gavau nuo tėvo ir jo draugo, ką nupirkti iš knygų mugės. Taip, eisiu dvi dienas, nes kaip aš be gausybės skirtukų…

Pirmas atsikėlė tėvas, o man buvo sunku užmigti. Pastoviai pirmą naktį prastai miegu… Pasijuokė, kad knarkiau truputį. Jis išėjo pirmas, o aš truputį vėliau. Sugalvojau, kad nueisiu iki Katedros, o paskui iki VGTU architektūros fakulteto pasižiūrėti parodos Rygos Art nouveau architektūroje ir mene. Architektūroje aš mačiau, su tėvu pažiūrėjome tuos gražius pastatus su augmenijos motyvais (art nouveau arba jugendo stilius). Tik mene nebuvau mačiusi iš to, kas pateikta parodoje. Apžiūrėjusi grįžau namo pailsėti prieš knygų mugę. Nežinojau kiek ilgai užtruksiu, tai norėjosi pailsinti tiek smegenis, tiek kojas. Nuvykau ten man rods pačiu laiku. Kodėl pačiu laiku? Nes visur suspėjau ir mačiau dar daugiau. Pirmiausia apėjau vaikų salę. Norėjosi pasižiūrėti gal yra kur kokių skirtukų ir, žinoma, radau.

Tada nukeliavau į muzikos salę, o ten… O ten vėl pildėsi mano svajonės visą laiką kol buvau mugėje. Man patinka G&G Sindikatas.Na muzika tikrai ne kiekvienam. O aš klausausi visokią. Ir kaip nepasidaryti nuotraukos kartu su G. Liaudansku – Svaru?

O paskui ten pat ir su V. Bareikiu, R. Kazlu. Su Kazlu dar persimetėme keliais žodžiais. Jis man padarė didžiausią įspūdį, nes mielai su manimi pasikalbėjo. Pasiūlė į kokį jo spektaklį geriausia nueiti, kuris būtų vertas dėmesio. Tiesa, dar su V. Baumila galėjau asmenukę pasidaryti, bet negi erzinsi drauges, kad su tokiu gražiu dainininku fotkinies. Buvo ir pokalbis su R. Kazlu vienoje salėje, tai nuėjau aš ir ten. Bet ten dar buvo dalis žmonių nuo praeito pristatymo ir Marka dar fotografavosi su jaunimu, tai ir aš neatsisakiau. O paskui jau klausiausi R. Kazlo. Daugelis pasakojimų būna sausi, o jis vis pajuokavo, nebuvo nuobodu klausytis. Turėjau misiją, kuri buvo kiek kitokia negu visos kitos (nuotraukos su rašytojais, muzikantais). Tėvas pamatęs kokį jausmą sukėlė prisiminimai apie T. Ivanauską, nusprendė S. Paltanavičiui padovanoti filmą apie brolius Ivanauskus. T. Ivanauskas rėmė neturinčias pinigų šeimas, kad vaikai galėtų mokytis. Atrašydavo vaikams į laiškus. Vienas iš tų vaikų buvo ir pats S. Paltanavičius. Taigi, gavau jo tel. nr., o tėvas galės įvykdyti misiją.

Džiaugiuosi, kad taip sugalvojo. S. Paltanavičiui labai daug reiškė ir reiškia T. Ivanauskas. Tiesa, dar su D. Ibelhauptaite nusifotkinau, tai pasijutau kaip koks Oliveris (kas žino, tas supras). Pasiklausiau V. Povilionienės, A. Kaniavos, I. Kofo. Susitikau su tėvo kolege, tai pasikalbėjome. Ji prisirinko savo vaikams nuo skirtingų vyrų knygučių dovanoms. Dar pasivaikščiojo su manimi. Ir pabaigti dviejų dienų maratoną pasiryžau šiaulietiškai su  R. Kmitos „Pietinia kronikos“.

Tai romanas apie laikus, kai tik buvo atgauta nepriklausomybė, kaip buvo leidžiamas laikas ir pan. Romanas parašytas šiaulietiškai ir labai smagiai skaitosi, bent jau kiek paskaičiau. Pristatymas prasidėjo mini spektakliuku (kaip ir sekso scena), puikia įžanga į pristatymą. Pristatymo metu buvo daug juoko. Daugumai buvo smagu prisiminti jaunystę. Taip ir baigėsi mano knygų mugė šiais metais. Prisirinkau nemažai naujų skirtukų, pasidariau nuotraukų su įdomiais žmonėmis, susitikau su nerealiais žmonėmis. Kaip visada buvo smagu.

Išėjus buvo toks geras oras… Gaila, kad turėjau knygų, tai pasivaikščioti niekaip neišėjo. Bet dar nuvažiavau iki parduotuvės, nuskubėdama nuėjau, paskui kol iki stotelės nuėjau neskubėdama. Tiek daug gerų emocijų, o dar geras oras, tai net jėgų daugiau atsirado.

Šeštadienio rytas. Žadintuvas nuskamba anksti, prieš 8 val. Tačiau iš namų išėjau tik apie puse 10. Kol susitvarkiau, pavalgiau ir dar pažiūrėjau kas gero Lietuvoje… Oras neblogas, tad nusprendžiau pasivaikščioti, nors planavau kitaip leisti laiką. Pagaliau užėjau pažiūrėti kaip atrodo tas Gedimino 9. Visada praeinu pro šalį ir niekaip neužeinu pažiūrėti kaip ta parduotuvė atrodo, tad šįkart užėjau. Parduotuvė kaip parduotuvė. Tada į katedrą ir pasivaikščioti po senamiestį.

Puse 11 ryto ir kokios masės žmonių šalia katedros šeštadienį. Žmonės turguje, miega arba keliauja į Rumšiškes švęsti Užgavėnių. Pasivaikštau po senamiestį, randu vieną keistą dalyką šalia šv. Jonų bažnyčios.

Taigi, liūdni prisiminimai… Pasivaikščiojus pietums grįžtu namo. Susitvarkau skirtukus, nes jų tiek, kad… Aišku, nėra begalės, tačiau šiek tiek susidarė. Pailsiu ir vakare vėl į miestą. Eilinį kartą pasikartosiu, tačiau man patinka ten vien pasivaikščioti. Žinoma, liūdnoka būna vienai, bet užtat gali eiti kur akys veda, nereikia prie nieko taikytis. Taip, vakare kaip ir ryte, žmonių nėra daug.

Visi knygų mugėje arba Rumšiškėse. Mačiau vaizdo įrašą, kad knygų mugėje šeštadienį grūdosi visi. Gal ir gerai, kad nebenuėjau. Nors būtų buvę įdomu, o ir dar daugiau skirtukų turėčiau. Tikiuosi, kad tėvo kolegė dar kelis parinko man, nes ji vargšė ėjo 3 dienas iš eilės. Dabar pagalvosite, kad esu pamišus dėl skirtukų. Nesu, tiesiog kai turi tuos pačius, negali keistis dar kartą, o kaip kitaip augs kolekcija? Tačiau mano kolekcija netrukus pasipildys beveik 1000 naujų skirtukų ir keletos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Apie tai papasakosiu kai tik gausiu tą didelę krūvą. Kaip visada, nukrypau į lankas… Grįžau namo pėsčiomis, labai geras oras buvo. Pro stotį neėjau, tačiau Naujamiestis praeitas tvarkingai. Tik vaizdas einant pro stotį nuo pėsčiųjų tilto gražesnis, negu einant pro viaduką.

Ir turbūt kokį 10 km padariau vakare. Bandžiau save nuvarginti, bet nepavyko, dar turėjau jėgų grįžusi. Sekmadienį keletas reikalų mieste ir per pietus keliavau namo. Grįžusi padaviau raktus tėvui, o jis po gerų poros valandų keliavo į Vilnių.

Dabar į Vilnių tik kokiam gegužį, o gal ir vėliau. Reikia rašyti darbą, o ne poilsiauti. Gaila žinoma, tačiau taip jau būna. O ir gegužį arba birželį manęs lauks Ryga, tad nusiminti nėra ko.

Share

Žymos:,

0

Šventės atradimas

Posted by redzina91 on 2017 vasario 16 in Lietuva |

Šįkart trumpai, tačiau labai aiškiai. Vasario 16-oji – viena iš švenčių, kurią visada švenčiu. Visada tai būna vėliavos kėlimas miesto centre su šiauliečiais, su nuobodžiomis kalbomis kaip iškovojome laisvę, kai kalbama apie politiką ir dar matai Murzos vėliavas… Pagaliau tai buvo išskirtinė šventė. Keliavome į Telšių raj., Brėvikių dvarą, kuriame gimė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras S. Narutavičius ir jo brolis, pirmasis Lenkijos prezidentas G. Narutavičius.

Brėvikių dvaras.

Tačiau dar pakeliui aptikome įdomią vietą, kur daug kryžių ir vienas skirtas bažnyčiai, nes toje vietoje ji buvusi ir vėliau jos neliko. O kryžiai yra Žemaitijos parapijų. Tikrai įdomiai atrodanti vieta, kažkur miškų apsuptyje.

Žemaitijos parapijų kryžiai.

Tikslas buvo filmuoti, o prie to paties ir šventė, tad dar smagiau. Viskas prasidėjo Alsėdžiuose, tačiau mes su mama važiavome truputį vėliau negu tėvas su  žurnaliste ir operatoriumi, tad pamatėme šiek tiek mažiau, tačiau svarbiausią dalį matėme. Nuvažiavome kai dar praktiškai nieko nebuvo, kai galėjau apeiti ir pafotografuoti viską. Renginio vedėjas kai prasilenkėme užklausė, ar padariau nuotraukų, žinoma, tai buvo žemaitiškai. Žmonės ten net nepažinodami vienas kito sveikinosi ir sveikino vieni kitus su švente. Vėliau po truputį pradėjo važiuoti žmonės. O jaunimas iš Alsėdžių keliavo į Brėvikius (apie 3 km) – eisena su Lietuvos vėliava.

Jaunimo eisena.

Jaunimo eisena jau einant į dvaro kiemą.

Kai jau visi buvo susirinkę, sugiedojome Lietuvos himną, o po to prasidėjo sveikinimai. Kas ką gero padarė, prisidėjo ir pan. Vienas paauglys gavo Žemaitijos vėliavą, nes dalyvauja tame minėjime nuo pat pradžių, kai jam tebuvo 3 metai.

Šis paauglys buvo pagerbtas visų susirinkusiųjų kaip aktyviausias dalyvis.

Yra nuotrauka kaip liudijimas, kad jis nuo mažų dienų švenčia taip vasario 16-ąją. Šaudė ir patrankytes.

Labai laiku spėjau nuspausti mygtuką. Tai vienintelė nuotrauka ir pati pirma, nes po to garso ir žemės vibracijos, nebesinorėjo kartoti.

Bet sprogimas… Garsas didžiausias. Operatorius gavo gamybinę traumą kaip juokavome, nes stovėjo arčiausiai. Po visų sveikinimų dainavo dainas, žmonės valgė kas savo atsivežtas vaišes, kas ten paruoštas, šildėsi prie laužų ar degančių kelmų.

Buvo ir šaulių klasė.

Vaikai galėjo pajodinėti arkliuku. Tiesa, sutikau ten moteriškę, kuri irgi kolekcionuoja skirtukus, su kuria pirmą kartą susitikome šeštadienį ir va vėl susitikimo, tik šįkart jos krašte. Tokia ta smagi mano šventė. Taip norėčiau ir kiekvienais metais, nes nuobodžios kalbos jau įgriso, jokių pašmaikštavimų, vien rimtos ir tokios pačios kalbos apie laisvę, politiką ir gyvenimą. Kaip kai kas yra pasakęs, reikia švęsti, o ne…

Share

2

Muitinės muziejus, požemiai ir nekasdieninis susitikimas

Posted by redzina91 on 2017 sausio 29 in Lietuva |

Sesija pasibaigė, na jos kaip ir nebuvo. O po jos kaip visada reikia pailsėti… Ketvirtadienio rytas, baigiu dėtis daiktus ir keliauju į stotį. Šįkart daiktų daugiau, nes dar pirkau tėvo kolegei lovatiesę. Kelionės metu susiskambinam ir paaiškėja, kad ji bus netoli stoties panašiu metu kai atvažiuosiu, nors ji manau atėjo specialiai, kad man nereiktų su daug daiktų eit namo. Susitinkame stotyje ir nueiname papietauti. Sakiau, kad sriuba bus kaip tik, o ji dar nupirko ir bulvinių blynų ir varškės apkepo. Teko rinktis ką norėsiu dar valgyti. Tiek privalgiau, tai net vakare nesinorėjo valgyt. O namo vos parėjau. Ir išėjau vėl. Sugalvojau apsilankyti V. Krėvės ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniuose muziejuose. Jie tame pačiame name, kuris buvo pastatytas profesoriams, kurie dėstė Vilniaus universitete. Jie yra nemokami kas keisčiausia. Ten pasižiūrėjau tiek nuotraukų, daiktų ir dar nemažai papasakojo. Tėvai gyrėsi, jog jiems Kijeve ekskursijos buvo dviems, o man va, vienai. Išėjusi pasukau link Gedinimo prospekto ir tik įžengusi į jį pamačiau seniai matytą pusbrolį. Abu nustebę buvom, kad taip susitikom. Aš kaip tik važiuodama buvau pagalvojus apie jį, kad susisiekti ir susitikti su juo, jeigu laisvas. Bet mano noras ir taip išsipildė. Susitikom, kad ir trumpam, bet vis šis tas. Buvo labai smagu jį pamatyti. Pasivaikščiojau dar ir grįžau namo. Pavalgiau, pailsėjau ir vakare vėl į miestą. Patinka vakare Vilnius. O ir žmonių mažai.

Keista matyti beveik tuščią senamiestį. To nesu mačiusi.

Keista matyti beveik tuščią senamiestį. To nesu mačiusi.

Grįžtu namo su baisiai skaudančia galva. Daug visko per vieną dieną.

Penktadienį reikėjo anksti keltis ir važiuoti į Naująją Vilnią. Galvojat, o ko ten belstis? Kas žino, tai tikrai keista, nes nuo centro iki ten ilgas kelias… Na galima ir traukinuku. Naujojoje Vilnioje yra Nieko rimto leidykla, kurioje susitikau su Sigute Ach.

Pasiprašiau ir nuotraukos kartu.

Pasiprašiau ir nuotraukos kartu.

Susitikti su ja man buvo svajonė. Jos piešiniai tokie, kad gali pasijusti lyg vaikas, tokie lengvi, spalvoti ir mieli. Sigutė Ach lygiai tokia pati, kokią galime pamatyti televizijoje – paprasta, nuoširdi, nepasikėlusi dailininkė. Iš leidyklos ji paėmė daugybę skirtukų. Kai kuriuos jau turėjau, tačiau ji dar man specialiai pasirašė ant kelių. Ėmė man ne po vieną skirtukus, o po kelis. Pasijaučiau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Kiek nedaug reikia iki laimės – skirtukų. Supranti, kad padaryti geri darbai atsiperka ir tokiu formatu, kai pats gauni tai, ko labai norėtum. Tie skirtukai nėra neįperkami, jeigu galvojat, kad susisiekiau su Sigute Ach tik todėl,kad galbūt gaučiau jų. Mintis buvo tik sužinoti, kiek ji yra jų padariusi, kad turėti visus. Kadangi tai dailininkės darbai, tai norisi turėti visą kolekciją. Gavau ir retesnių skirtukų, ir su leidyklos klaida (tokie būna irgi vertingi, nes tokių paprastai būna nedaug).

Didžiausias lobis - skirtukai iš Nieko rimto leidyklos.

Didžiausias lobis – skirtukai iš Nieko rimto leidyklos.

Dar pasakė, kad galiu ir kiekvienais metais susisiekti su leidykla ir klausti dėl skirtukų. Pažintis suteikė man daug gerų emocijų. Grįžau namo visa džiūgaudama. Keliavau namo apie valanda laiko su dviem GREITAISIAIS autobusais. Koks išsigelbėjimas tiek greitieji… Ir popietė vėl mieste. Nusprendžiau apsilankyti muitinės muziejuje. Jis taip pat nemokamas. Einu ne todėl, kad muziejai nemokami, o todėl, kad tikiuosi, jog ten bus įdomu ir sužinosiu kažką naujo. Ten vėl trumpą ekskursiją turėjau viena. Atsakingas asmuo taip įdomiai papasakojo apie kontrabandinius daikčiukus. O muziejuje pateikiama istorija nuo pat LDK laikų iki dabar, eksponuojamos gautos dovanos iš kitų šalių muitinių.

Štai kokios dovanos gaunamos iš kitų šalių muitinių

Štai kokios dovanos gaunamos iš kitų šalių muitinių.

Žinoma, įdomiausia buvo kontrabanda ir nelegalūs daiktai. Pasakojo, kad neseniai gavo išmanų telefoną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo originalo. Pats pažiūrėjo, kad yra lietuviškas meniu, kamera labai gerai veikia. Gal kažkas skaitė apie „tortą“, kuris buvo gabenamas iš Baltarusijos? Tai ten tą „tortą“, tiksliau jo cukrinį apvalkalą galima pamatyti, o viduje buvusios cigaretės jau sunaikintos. Pasakojo, kad dabar cigarečių nebedegina, o smulkina ir kompostuoja, taip aplinkai yra geriau. Bet narkotikų naikinimas – smarvė baisinga.

Tame medyje buvo impregnuoti narkotikai. O viršuje esantys numeriai yra dvigubi, kad supainiotų muitininkus.

Tame medyje buvo impregnuoti narkotikai. O viršuje esantys numeriai yra dvigubi, kad supainiotų muitininkus.

Kai kurie įsigudrino pastorintame kėbule gabenti spiritą. Perspėjo, kad jeigu mašinoje yra kokia detalė, kuri nėra tokia, kokia turi būti, geriau pasakyti iškart muitinėje, nes kitaip gali ardyti visą mašiną. Beje, muitinės uniforma per maždaug 100 metų beveik nepakito. Tik kad kai atgavome nepriklausomybę, kurį laiką dėvėjo senas uniformas ir tokias purvo spalvos. Ne visus dalykus muitinė sunaikina. Kai kas būna perduodama ne tik muziejui (na čia atrodo viskas logiškai, kad muziejui gali atitekti kažkas visiškai laisvai), tačiau ir kitoms įstaigoms kaip edukacinė priemonė. Po muziejaus dar pasivaikščiojau mieste ir grįžau labai anksti namo. Nežinau kodėl, bet jaučiausi labai pavargus, norėjosi pagulėti, pabūti ramiai. Gal kai toks durnas oras… Nei lyja, nei nelyja. Dulksna, ne dulksna. Eilinį kartą pasikartosiu, bet butas yra išganymas man. Puiki vieta pailsėti, ištrūkti iš Šiaulių narvo.

Šiaip ne taip atsikeliu ir vėlai. Na man vėlai, o kitiems 10 val ryto yra niekis. Kol valgau pusrytį, tol žiūriu ką galiu pamatyti įdomaus. Nusprendžiau apžiūrėt Kinijos meną. Visokie dalykėliai išlikę nuo 400-300 m pr. Kr. Gana įdomu buvo pažiūrėti. Man jau abonementą galima duoti Taikomosios dailės muziejuje. O po to į katedrą, Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią. Iš išorės gotika fantastika, o va vidus…

Ir kaip jums šv. Onos bažnyčios vidus?

Ir kaip jums šv. Onos bažnyčios vidus?

Vidus nėra kažkuo ypatingas. Tiesa, dar prieš tai nusprendžiau, kad išlaidausiu savo norams ir pažinimui. Taigi, aplankytas dar kartą bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs šv. Mykolo bažnyčioje. O prie to paties ir Katedros požemius su varpine. Prisiminiau, kad būna ekskursijos, tad susiradau kada vyksta ir tuo laiku nuėjau. Pasiklausiau kaip vienuolis dominikonas (pagal manierą tikrai žinojau, kad ne vilnietis ir grįžusi namo išsiaiškinau, kad jis iš  Panevėžio) pasakoja apie buvusį vienuolyną, bažnyčią ir eksponuojamas relikvijas, kurias rado Katedroje dar sovietiniais metais. Tos relikvijos buvo specialiai slepiamos nuo valdžios. Anksčiau buvo taip, kad ateidavo į bažnyčią prašyti paramos kariuomenei, o tai būdavo žinoma kažkokie dirbiniai (taurės, kryžiai, monstrancijos, kuriuose būdavo tauriųjų metalų ar brangių akmenukų). Kai kurie buvo labai gudrūs ir duodavo, kas ne taip brangu. Taigi, tas relikvijas rado ir slapta surašinėjo keletas žmonių, kad tik Maskva nesužinotų. Ir buvo pasakyta nesakyti niekam kas daroma, meluoti net žmonoms. Taip išliko iki mūsų dienų tai, kas buvo aptikta. Viena monstrancija įkainota draudimu jeigu būtų norima kažkur eksponuoti apie 1 mln eurų. Vienas kryžius kainos net neturi, nes nėra tokios sumos, kad būtų galima tai padaryti. Paskui nuėjau iki katedros ir ėjome į požemius. Ten palaidota apie 300 žmonių, o identifikuota tik 5 proc palaikų.

Tai viena seniausių freskų Lietuvoje.

Tai viena seniausių freskų Lietuvoje.

Tiesa, Barbora Radvilaitė mirė nuo vėžio, o ne Bona Sforza ją nunuodijo kaip buvo galvojama ir palaikai jos išsilaikę buvo labai gerai. Požemiuose ir vaikai drąsiai uždavinėjo klausimus, kas mane sužavėjo, kad jie tokie drąsūs ir klausia. Noriu priminti, kad ten pelkėta vieta (kodėl noriu priminti?  Man rods dauguma tą vienaip ar kitaip yra sužinoję) ir kai atrado tuos požemius, visi karstai plūduriavo. Ten negalėjo dirbti nenusausinę. Kaip supratau gidas galbūt archeologas, nes kartu ten viską darė. Tiesa, galvojama, kad toje vietoje jau nuo senų laikų buvo šventa vieta, nes aptikta laužavietės pėdsakų, tad galėjo ten pagoniai rengti savo apeigas. Ir galiausiai apžiūrėjau varpinę. Na nėra ten kažko tokio, o ir oras nebuvo toks, kad nuotraukos neblogos būtų pro langus, tačiau neblogai atrodo miestas. Už visą tą gėrį sumokėjau 5 eurus ir tikrai patiko. Kai vien apžiūrėti bažnytinio paveldo muziejų man kainuoja 2,5 euro. Pasikultūrinau nerealiai. Labai džiaugiuos, o ypač tuo, kad seniai norėjau apžiūrėti požemius. Tokie dalykai man labai patinka. Grįžau namo, pailsėjau ir aptingau, bet susikaupiau ir išėjau į miestą. Išlipau prie Lukiškių ir per Gedo prospektą nuėjau iki senamiesčio, pro prezidentūrą. Užsukau į kiemelį, iš kurio matosi prezidentūros kiemas.

Prezidentūros kiemas.

Prezidentūros kiemas.

Paskui į Dievo gailestingumo bažnyčią, kuri atvira visą parą. Padėkojau už gerą savaitgalį, kad tiek daug pamačiau. Ir per dar nežinomas gatveles nuėjau iki mėgstamos maximos ir tada tiesiausiu keliu namo. Nemaniau, kad turėsiu jėgų, bet manau galėjau ir kitaip namo pareiti, nes oras geras pasitaikė, o ir vaikščioti man patinka. Grįždama daug galvojau ir supratau, kad jeigu nutiktų taip, kad dirbčiau Vilniuje, tai man nebūtų nuobodu kaip Šiauliuose. Daugiau renginių, pasivaikščioti yra kur, įvairūs, įdomūs žmonės. Ir su tokiomis geromis mintimis eidama pro geležinkelį dar ir nuotrauką padariau. Labai gražiai atrodo jis naktį.

Rytas ir laukia kelionė namo. Susitvarkyti reikia, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Dar ir tašę susidėti, nes daiktų ir parvežti reikia iš namų. Ne viską tėvas parveža, tai lieka man tempti. Dar pažiūriu laidą apie gyvūnus ir keliauju. Atrodo 4 dienos tiek daug, o praėjo kaip 4 minutės. Dabar reiks laukti vasario galo, kai bus knygų mugė. Kas kartu su manim skirtukų prisirinkti???  Gal pavyks gauti kvietimą dar, nes tėvo kolegė pristatinės knygą, tad reiks nueiti būtinai, o tokiu atveju gaunama ir kvietimų, tai galbūt duos vieną. Juokauja jau visi, kad man Lagamino reiks skirtukams. Na manau daug bus ir tokių pačių, tačiau imsiu visokius. Man sueis per laiką tikrai. Vis randu žmonių, kurie renka, o ir kam nors šiaip nusiųsti galima. Na ką, iki vasario galo.

Mano nuotykiai pasirodo dar nesibaigė ties Vilniumi. Grįžus į Šiaulius, įsėdau į savo autobusą ir likus 2,5 km iki namų autobusas sugenda. Gerai, kad už maždaug 10min atvažiavo kitas, nes jeigu būtų tekę laukt, tai būčiau ėjusi pėsčiomis, bet prieš tai paskambinus tėvui ir paprašius pasitikti. Nuėjus iki stotelės moteris manęs klausia rusiškai, ar autobusas bus 16:10, pasakau, kad ne ir bandau paaiškinti kodėl, bet lietuviškai, o ji manęs klausia ar autobusas bus ir pasakau, jai kad nemoku rusiškai paaiškinti. Galvoju, nepasakok man pasakų, kad nesupranti ką sakau. Tiek metų gyveni čia ir nemoki, tik nereikia pasakų sekti. Šiaip ne taip namo grįžau ir su skirtukais labai nustebinau tėvus, nes jiems apie tai nesakiau. O jie mane nustebino tuo, kad kaip supratau, jie mano, kad laiką leidau ne viena Vilniuje, o su kokiu berniuku. Deja, kaip visada viena. Na bet tegu taip mano, jeigu jiems taip geriau.

Share

0

Knygos skirtuko diena

Posted by redzina91 on 2017 sausio 8 in Šis bei tas |

Šįkart, deja, ne apie keliones, tačiau apie tai, kas su kelionėmis šiek tiek susiję. Kai kurie žmonės žino, jog aš kolekcionuoju knygų skirtukus ir tai, kaip sakė (tiksliau man padėjo parašyti aprašyme) mano gera draugė bibliotekininkė Paulina, neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kadangi vis tenka kažkur nukeliauti, tai visada aplankomos vietos, kuriose galima aptikti skirtukų: knygynai, parduotuvės, kanceliarinių prekių parduotuvės, TIC ir t.t.

Dabar turbūt iškilo klausimas, kodėl aš apie tai rašau? Viskas ne šiaip sau, o dėl to, kad knygų skirtukų kolekcionierių draugija (tiksliausiai būtų taip išversti) pirmą kartą švęs WORLD BOOKMARK DAY (WOBODA) arba Knygos skirtuko dieną šių metų vasario 25 dieną. Kodėl aš tai paminėjau? Nes esu prisijungusi prie jų ir ten radau daug kolekcionierių, kurie maloniai sutiko su manimi keistis skirtukais, patys siūlė man keistis. O dabar trumpai apie tai, ką siūlo nuveikti iki vasario 25 dienos. Visą informaciją plačiau galima rasti internetinėje svetainėje www.ifobookmarks.org/woboda.html (angliškai). 

1. Jeigu esi iliustratorius ar meninkas, gali padaryti skirtuką, kuris skirtas THE WOBODA 2017. Galima padaryti atspausdinamą skirtuką (jpg formatu, 200×75 mm,RGB mode) ir nusiųsti el. paštu info@ifobookmarks.org . Taip pat galima svetainėje esančius kitų sukurtus skirtukus atsispausdinti ir su jais keliauti kartu, daryti nuotraukas ir siųsti svetainės administratoriui, kuris pasidalins jūsų nuotraukomis svetainėje.

2. Keliauti su WOBO – keliaujančiu po pasaulį skirtuku. Svetainėje galima jį rasti ir atsispausdinti, ir pasidalinti visur keliaujant jos misija. O jos misija yra tokia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie skirtuko dieną. Šį skirtuką siūloma palikti knygose bibliokoje, kavinėje ar kur kitur, kur jūsų manymu tam yra tinkama vieta.

Taip pat, jeigu netyčia keliaudami radote tokį skirtuką, pasidalinkite savo mintimis apie surastą skirtuką. Papasakokite iš kur jūs ir kur radote? Kokia buvo jūsų reakcija? Kodėl jūs mėgstate skirtukus? Ką darysite su surastu skirtuku? Ar leisite daugiau keliauti, ar ne? Apie tai galima papasakoti info@ifobookmarks.org.

3. Prisijungti prie WOBODA loterijos. Jeigu turite skirtukų, tai galite dalyvauti loterijoje. Jums tereikia išsiųsti bet kokį skaičių skirtukų, tačiau kuo jis didesnis, tuo didesnė galimybė laimėti. Jeigu sugalvojote, kad norite dalyvauti, jūs galite tai padaryti siųsdami savo skirtukus adresu (nepamirškite parašyti savo vardo ir el. pašto, taip pat parašykite skaičių nuo 1 iki 99, taip galėsite dalyvauti loterijoje):

Maner Consulting

Im Gloegglihof 17

CH-4125 Riehen

Switzerland

Skirtukus galima siųsti iki vasario 25 dienos, tačiau turi spėti atvykti laiku, nes po šios datos nebebus dalyvaujama loterijoje.

4. Padarykite nuotrauką su WOBODA skirtuku žymioje vietoje. Pirmiausia atsispausdinkite skirtuką iš svetainės (kuris jums patinka) ir pasiimkite kartu kur tik keliaujate. Nepamirškite nufotografuoti. Atsiųskite nuotrauką (jpg formatu) el. paštu info@ifobookmarks.org ir parašykite savo vardą ir vietą, kurioje buvo padaryta nuotrauka (šalis, miestas ir tikslesnė vieta (pvz. Katedros aikštė, Šiaulių bulvaras ar J. Miltinio dramos teatras (kodėl šias vietas pasirinkau pati nežinau). Taip pat galite nufotografavę ir įdėję nuotrauką į instagram’ą pažymėti @worldbookmarkday.

5. Parašyti straipsnį apie knygos skirtuko dieną. Parašyti savo svetainėje ar blog’e apie šią dieną ir jai skirtas veiklas. Geriausias straipsnis bus apdovanotas, tačiau jo nuoroda reikia pasidalinti info@ifobookmarks.org, kad svetainės administratorius pateiktų visiems skaitantiems draugijos puslapį apie straipsnį.

6. Suorganizuoti skirtukų keitimąsi bibliotekoje. Keletas bibliotekų pasaulyje taip daro, tad kodėl nepadarius to čia, Lietuvoje? Juk kartais skirtukas nusibosta, norisi kažko įdomesnio, gražesnio. Tokiu būdu galima vaikams atėjus į renginį pasikeisti skirtukais. O gal netgi patiems pasidaryti renginio metu skirtukų? Išradingumas svarbiausia juk 🙂

7. Parašyti humoristinį eilėraštį apie skirtukus ir skirtuko dieną. Jeigu patinka kurti, tai puiki galimybe sukurti įdomų, juokingą ketureilį skirtuko tema. Žinoma, galima ir pasidalinti juo info@ifobookmarks.org, taip bus pasidalinta su visais pasaulyje.

8. Prisijungti prie skirtukų keitimosi (čia mano mylimiausia dalis). Jeigu norite, galite keistis su kolekcininkais iš viso pasaulio. Svetainėje yra sąrašas kolekcininkų, nurodytas jų el. paštas (kad būtų galima susisiekti) ir taip padidinti ar paįvairinti savo kolekciją. Juk smagu turėti skirtukų iš įvairiausių pasaulio kampelių 🙂

9. Paaukoti skirtukų dienai. Aukos būtų panaudojamos prizams. Būtų apdovanojami straipsnių ir eilėraščių autoriai. Plačiau svetainėje.

10. Prisijungti kaip rėmėjui, kuris prijaučia skaitymui, knygoms ir skirtukams. Remti galima įvairiai –  aukomis ar kitaip prisidėti bendradarbiaujant.

Taigi, jeigu yra noras, galimybė – prisidėkite prie šios dienos. Juk smagiau kažką padaryti naujo, nekasdieninio. O jeigu turite skirtukų ir nežinote kur padėti, mielai priimsiu pas save. Lauksiu jūsų komentarų, jeigu norite prisidėti prie mano kolekcijos 🙂

P.S. vasario mėnesį instagram’e galima bus talpinti savo mėgiamiausio skirtuko nuotrauką su žymele #showusyourfavouritebookmark. Bus prizas – skirtukai.

Share

2

Šventinis Vilnius

Posted by redzina91 on 2016 gruodžio 30 in Lietuva |

Kitiems atrodo keista, kad daugiau niekur nekeliauju tik į Vilnių ir dar būnu viena. Bet man tai geriausias laiko leidimas. Nors… Šiandien nufotografavus vilniečius (tikriausiai, nes kalbėjo šiaip rusiškai, bet manęs paprašė nufotografuoti lietuviškai) tėvą ir sūnų, supratau, kad vis dėlto geriausia dviese. Gali kalbėtis, diskutuoti, kodėl taip, o ne taip yra, yra kas nufotografuoja kur nori, kaip nori. Na bet gal kada nors, o dabar ir self‘iai bus gerai, kad ir kokybės nėra.

Keistas tas mano važiavimo laikas buvo. Trečiadienio rytas ir aš deduosi daiktus. Kad tik ko nors nepamiršti… Bet kaip visada tai tik baimė. Autobusas pilnas, nes eilinį kartą į traukinį nebebuvo bilietų. Šalia manęs atsisėda pagyvenusi moteris. O netoliese atsisėda mano amžiaus pora, bet vairuotojas juos išprašo, nes bilietus nusipirkę ne trečiadieniui, o ketvirtadieniui ir nepasižiūrėjo. O galėjo patikrinti… Laiką galima pakeisti, perkant internetu. Šalia sėdinti moteris sako man, kad gaila jaunuolių, diena sugadinta. Ir taip prasideda mūsų pokalbis. Apie viską pakalbėjome. Toks įspūdis, kad abiems reikėjo eilinio pokalbio, o ir kelionė neprailgo. Šauni moteris, o pasirodo dar ir mano klasiokės kaimynė. Aš su savo amžiaus žmonėmis susipažinti nemoku, o va su vyresniais jokių problemų. Atrodo kaip tik turėčiau lengviau susipažinti su savo amžiaus, bet…

Taigi, einu pėstute namo. O kas man jaunai. Negaliu atsidžiaugti, kad namai tik 15min. nuo stoties. Kas gali būti geriau. Susitvarkau viską, pasidarau arbatos, pavalgau ką mama padarė ir į miestą.

Nuvažiavus dar ir sniegą mačiau, tik greit jo neliko

Nuvažiavus dar ir sniegą mačiau, tik greit jo neliko

Pirmas taškas – muitinės muziejus. Deja, tarp švenčių jis nedirba. Bereikalingai važiavau ir sugaišau valandą laiko. Na bet nieko nepadarysi. Grįžtu į miestą. Kaip džiaugiuosi, kad jau išmokstu autobusus ir troleibusus. Kiti labai stebisi, kaip aš taip. Kai važinėji, tai nori, nenori išmoksti. Sekantis objektas – teatro ir muzikos muziejus senamiestyje. Įspūdžio nepaliko labai, bet kas tuo domisi, tai nueiti verta. Daug nuotraukų, asmeninių daiktų, įrangos. Pusryčiai – pietūs per silpni buvo, tad grįžtu namo. Tiksliau į parduotuvę ir tada namo. Dar vienas geras dalykas –3 parduotuvės šalia namų. Pavalgau, pailsiu ir vakare vėl į miestą. Koks jis gražus vakare. Taip, suknista romantika. Žmonių daug, kas man patinka. Jautiesi kaip skruzdėlytė. Toks jausmas buvo pirmą kartą, kai pati viena atvažiavau į Vilnių ir susitikau su draugu. Dievinu Vilnių dėl tokio jausmo. O dar kai gali lavinti kalbas, nes vis užklausia užsieniečiai kažko, tai dar didesnis džiaugsmas.

Gražiausia eglutė

Pasivaikštau, kad net kojytes skaudėti ima, o dar kai ryte nemiegojau autobuse… O ką vakarienei? Visad išgelbės Mindaugo g. maxima. Kaip gerai, kai ji dirba visą parą ir gausi dar kokios mišrainės nusipirkti. Dar ir radler, kad visai užsibaigčiau, nes ir galvą skauda. Ir jogurtas – pusrytukai geriausi tokie. Vilniuje būdama vis išbandau naujus skonius. Namie taip nesilepinu. Grįžtu ir susitinku kaimynę – pirmą kartą per metus. O aš niekaip neišmokstu pasisveikinti gestų kalba. Kas nežino, primenu, kad mano kaimynai Vilniuje yra kurtieji. Namas specialiai statytas buvo senais laikais kurtiesiems. O dabar aukšte gyvena kelios šeimos. Apsitvarkau ir poilsiauju po tokios geros dienos. Negaliu apsakyt kaip džiaugiuosi ta galimybe leisti laiką Vilniuje.

Taip sunkiai ryte atsikeliu, dar tamsoka… Reikia iki parduotuvės. Šįkart ne maisto, o kai ko kito. Ir man būtinai reikėjo važiuoti iki Panoramos… Ten man daug prisiminimų iš 2012 metų pavasario, kai susitikau su savo simpatija. Tada turėjau pasakišką laiką ir jaučiausi kaip su broliu. Taip gerai būdavo tik su juo… O tada į Genocido ir aukų muziejų. Aišku, galėjau pėstute, bet aš labai sena. Tiksliau nekenčiu savo žieminių batų, nes negaliu su jais ilgai slampinėti. Nueinu į muziejų, ten pasiimu audio gidą. Tėvas pasiūlė taip padaryt ir tikrai nesigailiu. Vaikščiojant po rūsius, kur laikė sulaikytus žmones, tikrai pravertė. Dar pasakojo prisiminimus žmonių kaip ten kas vyko. Kai nedidelėje kameroje būdavo laikomi 12-15 kalinių. Kaip jie kankinami būdavo ir pan. Žiauriai KGB elgėsi… Šiek tiek pasiklausiau gidų. Geriausia eiti su ekskursija, kas išvis nieko nėra girdėjęs apie tuos laikus. Man yra pasakoje kaip elgėsi su žmonėmis, tad aš įspūdį jau turėjau. Bet jeigu būtų galimybė, eičiau dar kartą ten, kad išgirsti dar daugiau pasakojimų. O paskui… O paskui susitikimas su „sese“. Nuvažiavome į lenkišką knygyną. Ne, kol kas lenkų nesimokau, bet… Ji ieškojo dovanos, o aš po kompanija. Paskui nuėjome į geriausią kepyklėlę Vilniuje išgerti kavos. Pasikalbėjome, pasijuokėm. Džiaugiuosi, kad tėvas su ja supažindino. Palydžiu iki stotelės, o pati į Tuskulėnus kulniuoju. Kaip didžiuojuos savim, kad Vilniuje orientuojuosi. Deja, ten man nelabai patiko… Kadangi pietų metas, laikas grįžti namo. Bet gi valgyt nieko nėra. Į parduotuvę ir labai studentiškai pagal mane – pieniškos dešrelės. Kaip tik dviem dienom man. Grįžtu, pavalgau, pailsiu. O vakare vėl į miestą. Bet kažkaip jau tingisi… Na bet ką namuose veikti. Geriau slampinėti mieste. (Ir visa tai rašiau telefonu, nes taip norėjosi išnaudoti laiką važiuojant namo, prisiminti, kaip gerai ir greit praėjo trys dienos.) Mintys labai dažnai keičiasi, kai vaikštau Vilniuje. Vieną akimirką kaupiasi ašaros, kad oras gražus, o aš viena ir neturiu su kuo dalintis gražių akimirkų, o kitą jau šypsausi, nes pamatau kokią gražiai apsirengusią babytę. Nueinu į Bernardinų bažnyčią, nes ten būna vis koks asiliukas, avytės ir ką jūs manot? O ten vaikų pilna, džiaugiasi gyvūnėliais. Tai ir aš džiaugiausi tokiais grožiais.

Vaikų džiaugsmas

Vaikų džiaugsmas

Pasivaikštau taip kokias tris valandas ir namo. Nusibosta šiek tiek vienai, gal todėl, kad šventės, mažai kas po vieną vaikšto, tai liūdnoka. Grįžusi namo baiginėju vieną atsiskaitymą padaryti. Apsitvarkau, kad ryt būtų mažiau ir vėl toks pat vakaras. Dar vienas dalykas dėl ko džiaugiuosi, kad nebūna triukšmo aplink. Gali ramiai ilsėtis.

Rytas ir aš gailiuosi, kad vėlai nuėjau miegoti. Taip sunkiai atsikėliau… Tempiau kiek galėjau, kad tik nesikelti. Guodžiau save, kad oras nėra gražus, tai kam keltis, bet noras nugalėjo. Jogurtas, kava ir jau raktai rankoje, fotoaparatas ant pečių ir einu pro duris. Pirmiausia į stotį nusipirkti bilieto, jeigu būtų daug važiuojančių. Ir tada pro Aušros vartus į senamiestį. Prie Halės turgaus pamatau moteriškes (tikriausiai iš Skandinavijos) ir matau, kad nesusigaudo žemėlapyje, kažko neberanda. Ir tokia mintis, na dabar jau manęs klaus ko nors, o jeigu nežinosiu. Ir išgirstu klausimą – kur autobusų stotis? Gerai, kad klausimas lengvas, parodau kryptį ir einu toliau. Tiesa, užeinu į lenkišką suvenyrų parduotuvę pasižiūrėti skirtukų ir nusiperku aišku. Užeinu į Šv. Teresės bažnyčią. Noriu pasižiūrėti prakartėles, pasimelsti, tad šiandien nusprendžiau aplankyti bažnyčias, kuriose dar nebuvau. Paskui apsilankiau Rotušėje, ten fotografijų parodos iš sovietinių ir tik atgavus nepriklausomybę laikų, tad tikrai įdomios.

1996 metų mados

1996 metų mados

Taip linksmindavosi 1993 metais

Taip linksmindavosi 1993 metais

Prisiminiau, kad neturiu nuotraukos su Šiaulių gatvės pavadinimu, tai kulniuoju pasidaryti nuotraukos, nes kaip be asmenukės… Užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią (čia jau kaip ir tradicinis taškas pas mane), paskui į universitetą ir į šv. Jonų bažnyčią. Apžiūrėjau ją pirmą kartą normaliai, beveik visą ir praktiškai žmonių nebuvo, tad labai gerai. Dar nueinu prie eglutės, paskutinį kartą pasidžiaugti ja. Nufotografuoju tėvą ir sunų, kurie labai plačiai šypsodamiesi manęs paprašė padaryti nuotrauką ir buvo labai laimingi turėdami prisiminimą. Dar kartą nuėjau prie prakartėlės ir neskubėdama per Gedimino prospektą ėjau link stotelės.

Rėmuose

Rėmuose

Kažkodėl grįžau pavargusi jau. Atrodo trumpai praleidau laiką, bet tas miego trūkumas matyt… Reikia parvežti patalynę, tad pakloju švarią lovą, išplaunu grindis, apsitvarkau ir lieka man pusvalandis užkasti, susidėti daiktus ir eiti į stotelę, nes labai nepatogu su „štukine“ taše eiti iki stoties, kai vienoje rankoje ji, kitoje kuprinė su fotoaparatu, o ant pečių kuprinėje kompiuteris. Daiktų daug, o aš viena ir maža. Toks tas mano tarpušventis Vilniuje. Su šiek tiek naujų vietų, liūdesio, džiaugsmo, gražių akimirkų ir skania bandele. O dabar Vilnius manęs lauks turbūt vasarį, bet gal dar ir sausį spėsiu. Nesinosi naudotis tuo, nes to mano džiaugsmo, to poilsio Vilniuje tėvai nelabai supranta kaip matau. Bet man ten namai. Ten aš laiminga.

Share

0

Eilinė kelionė į Vilnių ir atradimai

Posted by redzina91 on 2016 lapkričio 16 in Lietuva |

Penktadienio rytas ir aš kaip kiekvieną mėnesį susidedu daiktus ir keliauju į autobusų stotį ir į Vilnių. Nieko nėra geriau nei trumpas išvažiavimas iš Šiaulių. Stotyje užeinu pas tetą, o ji kaip visada klausia, ar mama įdėjo valgyt. Taip, mama pagarsėjusi tuo, kad pasirūpina. Pasikalbam ir einu į autobusą. Kelionė 3 val., tačiau vis pamiegant tos valandos praeina greitai. O štai ir Vilnius. Nusigaunu iki namų, o tėvas manęs jau laukia. Taip, šįkart aš ne viena. Užvalgom ką mama įdėjo ir šnekamės. Ir jis pastebi, kad aš kažkokia linksmesnė ir klausia, ar susitiksiu su kokiu draugu ir jeigu susitikinėju su kažkuo, tai jam pasakyčiau. Taip, aš buvau šeštadienį ne viena. Tačiau vis dar penktadienis.
Taigi, pavalgom, susidedam daiktus ir važiuojam į miestą. Jis išlipa prie darbo, o aš važiuoju toliau. Turiu pasiimti skirtukus iš mokslų akademijos bibliotekos. Ten manęs laukė net 4 skirtingi skirtukai išleisti kitiems metams. Malonu, kai bibliotekai negaila padovanoti į mano kolekciją jų. Na o toliau į arkikatedrą, pasimelsti, uždegti pora žvakelių.

Kol šalta, karuselė miega

Kol šalta, karuselė miega

Tada per Pilies gatvę iki Subačiaus gatvės ir prie barbakano. Ten mano secret place kaip vienas žmogus pasakė. Ten dabar vis nueinu. Gražu pasižiūrėt kaip atrodo miestas. Tada einu į bastėjos muziejų. Nieko ten tokio ypatingo, tačiau gražu rūsyje, man patinka tokios vietos. O ir baziliskas ten gyvena. Tada ėjau pažiūrėti šalia esančių Č. Milošo laiptų su jo žodžiais lietuvių ir lenkų kalba.

Č. MIlošo laiptų fragmentas

Č. MIlošo laiptų fragmentas

Kadangi netoli Bernardinų bažnyčia, tai užeinu į ją. Ir vėl į senamiestį. Pasivaikštau dar, užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią, pasimeldžiu. Ir tada susiskambinu su tėvu, kad eisim į Nacionalinę dailės galeriją. Susitinkame prie sakurų ir nueiname. Galvoju, kokia bus paroda, jeigu tai apie kompozitorių Juzeliūną. Tačiau buvo ir įrašų, ir nuotraukų, ir filmukai. Tikrai neblogai padaryta. Paskui dar į pora parodų ten pat. Ir einame i VCUP pasižiūrėti kokį termosą nužiūrėjo tėvas. Žiūrime ir prieina moteriškė. Klausia, ar reikia patarimo ir pasako, kad vyrui nupirko į poledinę žūklę, tai sekančią dieną dat karštas būna vanduo. Komentarai internete irgi buvo geri, o dar akcija… Įsigyjame termosą ir einame iki tėvo darbo, pasiimti jo daiktų ir keliaujame namo. Pavalgom vakarienę, kurią dalinai padarė mama su tėvu. O paskui su tėvu žiūrim rusišką komediją. Smagus vakaras.

Ryte atsikeliame neskubėdami. Pavalgom ir keliaujam miestan. Vėl keliauju į arkikatedrą, tada po senamiestį iki Dievo gailestingumo bažnyčios, o tada iki rotušės, kur susitariau susitikti su draugu. Tačiau, jis nuėjo iki arkikatedros. Taigi susitikome pusiaukelėje. Susitikome pirmą kartą. Ir jis iškart puolė apsikabinti. Nustebau, nesitikėjau to. Nuėjome prie barbakano ir pakartojome mano penktadienio žygius. Paskui ėjome į Užupį. Ten yra Bernardinų kapinės, kuriose pradėta laidoti 1810 metais, tad senos, todėl norėjau ten nueiti.

Bernardinų kapinėse esantis paminklas

Bernardinų kapinėse esantis paminklas

Paskui nuėjome išgerti kavos su pyragėliu. Pasikalbėjome apie viską ir apie nieką. Ir keliavome toliau. Sakantis punktas – pinigų muziejus. Jis man patinka, nes yra nemokamas, naujai padarytas, yra ką pažiūrėti. Jis pasidaro skirtuką, pasisveria, kad žinotų kiek kainuoja.Toliau keliajame į knygyną, o paskui į kitą. Tada vėl atgal į senamiestį, kur yra nereali vieta mėgstantiems skaityti knygas – Mint Vinetu.

Gatvelė į Mint VInetu

Gatvelė į Mint Vinetu

Tai knygynas-kavinė. Labai jauki vieta. Manau ten jam labai patiko. Ir galiausiai palydėjau iki stoties. Tikimės, kad susitiksim dar kartą ir atsisveikinam. Paskui gaunu iš jo žinutę, kad labai patiko ir gerai praleido laiką. Aš lygiai taip pat puikiai praleidau laiką. Nebuvo nejaukių pauzių, vis kalbėdome, Apie viską ir apie nieką. Štai tokio laiko praleidimo man labiausiai ir norisi. Liūdnoka jau vienai Vilniuje slampinėti, nors man tai padeda, apie nieką negalvoju ir galva atrodo tuščia.

Paskui grįžau į miestą ir nuėjau į bažnyčias vėl ir padėkojau už tokią dieną, kai vėl pasijutau kažkam įdomi ir jaučiausi puikiai. Paskambinau tėvui ir susitarėm susitikti. Susitikę nusprendėme grįžti pėsčiomis. Nežinau kaip, bet turėjau jėgų grįžti namo daugiau nei praeitą kartą. Pareidami užėjome į parduotuvę nusipirkti pūsryčių. Paskui į kitą parduotuvę, o ten melionams akcija, tai 2 kg melioną per pusę suvalgėme vakare žiūrėdami laidą.
Ir sekmadieno ryte susidedu daiktus ir einam iki stoties. Noriu anksti grįžti, nes mama vakare į darbą važiuos. Gero po nedaug, bet po 3 savaičių vėl turbūt keliausiu ten, kur man mieliausia – į Vilnių.

Share

0

Nauji atradimai sename Vilniuje

Posted by redzina91 on 2016 spalio 23 in Lietuva |

Penktadienio rytas ir aš baigiu dėtis daiktus į Vilnių. Dar kelis daiktus įdeda tėvas, kad jam nereiktų vežti. Iki stoties pats ir palydi, paneša tašę. Atvažiuoja autobusas ir jau keliauju į savo mylimą miestą. Kaip visada kelis kartus nusnūstu beklausydama muzikos ir parašydama kelias žinutes. Kai jau buvau netoli Vilniaus, paskambinau tėvo kolegei, su kuria labai gerai sutariu. Apsitarėm, kada galėtume susitikti ir kažkur nueiti. Ir jau Vilnius. Kaip visada nervas suima, kad autobusas važiuoja vos ne pro namus ir negaliu išlipti kur man būtų arčiau ir patogiau su tašėmis nueiti iki namų, kad nereiktų važiuoti nuo autobusų stoties kelias stoteles, nes nuo stoties iki namų apie 15 min pėščiomis. Pasidedu daiktus ir einu į parduotuvę nusipirkti maisto. Grįžusi užvalgau ir keliauju į miestą. Reikia pasiimti skirtukus iš A. Mickevičiaus bibliotekos. Kadangi ji senamiestyje, Trakų g., tai pagalvojau, kad neisiu pėstute nuo namų, o nuvažiuosiu ir eisiu dar nežinoma gatve. Pamačiau šv. Konstantino ir Michailo cerkvę. Dabar gailiuosi, jog nepatikrinau kur eisiu. Būčiau pasižiūrėjusi ar verta užeiti. Paskui praėjau rusų dramos teatrą.

Rusų dramos teatras

Rusų dramos teatras

Daug kartų girdėtas pavadinimas, tačiau nežinojau kur jis yra. Ir galiausiai biblioteka. Gaunu skirtukus ir pasiūlymą kada nors surengti parodą. Malonu išgirsti tokias žinias. Sekantis taškas Dievo gailestingumo bažnyčia. Kaip visada sukalbu poterius ir einu toliau. O toliau pro universitetą iki arkikatedros. Ten vėl pasimeldžiu. Kažkodėl maldos maišėsi. Niekada taip nėra buvę, kažkokios sujauktos mintys… Pasivaikščiojimas tęsiamas Gedimino prospektu. Galvojau nueiti iki buvusio KGB, ten kaip tik stotelė. Tačiau pagalvojau, kad noriu iki nacionalinės bibliotekos, seimo. Taigi padarius keletą nuotraukų apsisuku ir vėl iki stotelės. Grįžau namo, pavalgiau, pailsėjau ir laukiau tėvo kolegės skambučio. Sulaukiu ir sužinau, kad susitiksim vakare. Gal prisijunks dar vienas žmogus, tad bus smagu. Tačiau praėjus valandai sulaukiu skambučio ir sužinau, kad, deja, susitikimo nebus. Pagalvojau, kad tikrai nebūsiu visą vakarą namie. Tad išeinu į miestą. Vakarėja… Miestas tampa vis gražesnis. Padarau keletą nuotraukų.

Filharmonija

Filharmonija

Barbakanas

Barbakanas

Bendrauju su vienu žmogumi ir džiaugiuosi, kad bent laidais man palaiko kompaniją, ne taip liūdna vaikščioti. Galvoju, o ką valgysiu vakarienei ir pūsryčiams??? Tokiu atveju mane gelbėja visą parą dirbanti maxima. Nusiperku valgyti ir keliauju namo. Pavargau, bet nuovargis malonus. Pavalgau ir leidžiu laiką žiūrėdama ir susirašinėdama. Net aptyngau eiti miegoti, nes įsitaisiau ant sofos taip patogiai, kad iki lovos nueiti jau sunku, nors ji šalia. Šeštadienio rytas. Keista, tačiau reikėjo žadintuvo, kad atsikelčiau. Anksčiau be vargo keldavaus anksti, bet matyt pavargau labai. Pavalgau, susiruošiu ir vėl į trasą. Manęs laukia energetikos muziejus. Nieko nesitikėjau iš jo, tačiau man patiko. Viskas paprasta, jokių mandrybių kaip dabar įprasta muziejuose. Na man patinka technika, tad vėl viskas kitaip. Ten išlikusi elektrinė, kuri veikė prieš 100 metų. Buvau viena kol neišgirdau vaikų su mokytoja – atėjo pradinukai.

Su šiuo šarvuotu mersedesu 1991-1993 metais buvo vežiojamas prof. V. Landsbergis

Su šiuo šarvuotu mersedesu 1991-1993 metais buvo vežiojamas Atkuriamojo seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis

Elektrinės prietaisai

Elektrinės prietaisai

Tad pasistengiau greitai apeiti likusią dalį ir eiti iki nacionalinės dailės galerijos. Dar paskambino tėvo kolegė ir pasiūlė man atvažiuoti iki jos ir papietauti. Sutinku, nes norisi susitikti. O galerija pribloškė. Erdvių daug ir darbų labai daug ir įvairių. Smagu buvo praleisti taip gerą valandą bevaikštant po sales. Nueinu į parduotuvę, nuperku apelsinų, kad gautų vitaminų tėvo kolegė ir važiuoju pas ją. Dievinu greituosius autobusus. Ji pasitinka mane stotelėje. Ir iškart pažeria klausimų. O pietai… Primaitino kaip mama. Dar pasikalbėjome apie vaikinus, hobius, maistą ir t.t. Ir iškeliavau namo. Autobuse šalia manęs atsisėdo vaikinas ir turbūt jį labai nervino, kai mano telefonas vis vibravo nuo to, kad ateina žinutės. Liūdnoka vienai, bet bent jau turiu su kuo susirašinėti, kas padeda nesijausti vienai ir šypsotis (ko man pastaruoju metu labai trūksta). Grįžtu, pasikraunu telefoną kiek galiu, pailsiu (greičiau bandau virškinti pietus) ir toliau keliauju į miestą. Išlipu prie Lukiškių aikštės ir keliauju per Gedimino prospektą iki arkikatedros ir giliau į senamiestį. Vaikštinėju gatvelėmis ir fotografuoju – kaip gražu, kai temsta ir šviečia lempos.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras Pagrindinį įėjimą puošia skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos” , kurios tapusios teatro simboliu.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras Pagrindinį įėjimą puošia skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos” , kurios tapusios teatro simboliu.

Šv. Kotrynos bažnyčia

Šv. Kotrynos bažnyčia

 Ir vėl liūdnoka pasidaro, kad vaikštau viena, norisi draugijos, nes matau, kad daugelis su kompanija, o aš viena. Ir vaikštau vos ne ratais. Tiesiog labai norėjosi pasivaikščioti, o ir taip gražu… Dar geras oras… Nueinu ir vėl į Dievo gailestingumo bažnyčią sukalbėti poterius ir vėl pinasi maldos. Atrodo moku jas jau seniai ir net naktį pažadinta pasakyčiau, bet… Pasimeldžiu ir vėl einu toliau. Pamatau, jog pilnatis ir labai graži, tad nusprendžiu, kad grįšiu pėsčiomis namo per pėsčiųjų tiltą pro geležinkelį. Taip gera pasidaro, kai pasuku gatvelėmis, kuriose nėra žmonių. Ir taip užsigalvoju ir jaučiu, kad ašaros kaupiasi. Bet susikaupiu ir pagalvoju apie pūsryčius, tad dar į maximą einu, kuri dirba visą parą (gausis maždaug 2 km nuokrypis) ir taip bausiu save – pavargau ir jau norėjosi namo, bet norai stipresni. O dar batai nutrynė šiek tiek. Nusiperku surelį, nes jaučiu, jog jėgos silpsta. Suvalgau ir atsiranda jėgų, o tada susikaupiu ir toliau einu namo. Keisčiausia, kad jokios baimės nėra. Nors einu stoties rajonu. Nebaisu, kad kas nors nutikti gali.

Pats mieliausias vaizdas vakare arba naktį - Vilniaus geležinkelio stotis

Pats mieliausias vaizdas vakare arba naktį – Vilniaus geležinkelio stotis

Kaip ir planavau, truputi po 21 val esu namie. Apsitvarkau, susidedu daiktus, kad ryte nereiktų ir pasidarau arbatos. Pasijungiu monitorių prie kompo, įsitaisau ant sofos ir džiaugiuosi, kad dvi dienos praėjo puikiai – kaip visad. Dvi dienos mano mylimame Vilniuje – mano mieste, kuriame jaučiuosi laisva, kuriame pailsiu ir kuriame nejaučiu kvailų žvilgsnių į savo pusę. Ryt laukia kelionė į Ukmergę. Tėvai važiuoja irgi ten. Mama mane pasiims, o tėvas važiuos į Vilnių – apsikeisime. Su mama dar pas jos tetą važiuosime, į kapines aptvarkyti (nes turbūt tam, kam arčiau jos, nebus sutvarkęs) ir keliausime namo. Toks mano ilgasis savaitgalis.

Share

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex