0

Šventės atradimas

Posted by redzina91 on 2017 vasario 16 in Lietuva |

Šįkart trumpai, tačiau labai aiškiai. Vasario 16-oji – viena iš švenčių, kurią visada švenčiu. Visada tai būna vėliavos kėlimas miesto centre su šiauliečiais, su nuobodžiomis kalbomis kaip iškovojome laisvę, kai kalbama apie politiką ir dar matai Murzos vėliavas… Pagaliau tai buvo išskirtinė šventė. Keliavome į Telšių raj., Brėvikių dvarą, kuriame gimė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras S. Narutavičius ir jo brolis, pirmasis Lenkijos prezidentas G. Narutavičius.

Brėvikių dvaras.

Tačiau dar pakeliui aptikome įdomią vietą, kur daug kryžių ir vienas skirtas bažnyčiai, nes toje vietoje ji buvusi ir vėliau jos neliko. O kryžiai yra Žemaitijos parapijų. Tikrai įdomiai atrodanti vieta, kažkur miškų apsuptyje.

Žemaitijos parapijų kryžiai.

Tikslas buvo filmuoti, o prie to paties ir šventė, tad dar smagiau. Viskas prasidėjo Alsėdžiuose, tačiau mes su mama važiavome truputį vėliau negu tėvas su  žurnaliste ir operatoriumi, tad pamatėme šiek tiek mažiau, tačiau svarbiausią dalį matėme. Nuvažiavome kai dar praktiškai nieko nebuvo, kai galėjau apeiti ir pafotografuoti viską. Renginio vedėjas kai prasilenkėme užklausė, ar padariau nuotraukų, žinoma, tai buvo žemaitiškai. Žmonės ten net nepažinodami vienas kito sveikinosi ir sveikino vieni kitus su švente. Vėliau po truputį pradėjo važiuoti žmonės. O jaunimas iš Alsėdžių keliavo į Brėvikius (apie 3 km) – eisena su Lietuvos vėliava.

Jaunimo eisena.

Jaunimo eisena jau einant į dvaro kiemą.

Kai jau visi buvo susirinkę, sugiedojome Lietuvos himną, o po to prasidėjo sveikinimai. Kas ką gero padarė, prisidėjo ir pan. Vienas paauglys gavo Žemaitijos vėliavą, nes dalyvauja tame minėjime nuo pat pradžių, kai jam tebuvo 3 metai.

Šis paauglys buvo pagerbtas visų susirinkusiųjų kaip aktyviausias dalyvis.

Yra nuotrauka kaip liudijimas, kad jis nuo mažų dienų švenčia taip vasario 16-ąją. Šaudė ir patrankytes.

Labai laiku spėjau nuspausti mygtuką. Tai vienintelė nuotrauka ir pati pirma, nes po to garso ir žemės vibracijos, nebesinorėjo kartoti.

Bet sprogimas… Garsas didžiausias. Operatorius gavo gamybinę traumą kaip juokavome, nes stovėjo arčiausiai. Po visų sveikinimų dainavo dainas, žmonės valgė kas savo atsivežtas vaišes, kas ten paruoštas, šildėsi prie laužų ar degančių kelmų.

Buvo ir šaulių klasė.

Vaikai galėjo pajodinėti arkliuku. Tiesa, sutikau ten moteriškę, kuri irgi kolekcionuoja skirtukus, su kuria pirmą kartą susitikome šeštadienį ir va vėl susitikimo, tik šįkart jos krašte. Tokia ta smagi mano šventė. Taip norėčiau ir kiekvienais metais, nes nuobodžios kalbos jau įgriso, jokių pašmaikštavimų, vien rimtos ir tokios pačios kalbos apie laisvę, politiką ir gyvenimą. Kaip kai kas yra pasakęs, reikia švęsti, o ne…

2

Muitinės muziejus, požemiai ir nekasdieninis susitikimas

Posted by redzina91 on 2017 sausio 29 in Lietuva |

Sesija pasibaigė, na jos kaip ir nebuvo. O po jos kaip visada reikia pailsėti… Ketvirtadienio rytas, baigiu dėtis daiktus ir keliauju į stotį. Šįkart daiktų daugiau, nes dar pirkau tėvo kolegei lovatiesę. Kelionės metu susiskambinam ir paaiškėja, kad ji bus netoli stoties panašiu metu kai atvažiuosiu, nors ji manau atėjo specialiai, kad man nereiktų su daug daiktų eit namo. Susitinkame stotyje ir nueiname papietauti. Sakiau, kad sriuba bus kaip tik, o ji dar nupirko ir bulvinių blynų ir varškės apkepo. Teko rinktis ką norėsiu dar valgyti. Tiek privalgiau, tai net vakare nesinorėjo valgyt. O namo vos parėjau. Ir išėjau vėl. Sugalvojau apsilankyti V. Krėvės ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniuose muziejuose. Jie tame pačiame name, kuris buvo pastatytas profesoriams, kurie dėstė Vilniaus universitete. Jie yra nemokami kas keisčiausia. Ten pasižiūrėjau tiek nuotraukų, daiktų ir dar nemažai papasakojo. Tėvai gyrėsi, jog jiems Kijeve ekskursijos buvo dviems, o man va, vienai. Išėjusi pasukau link Gedinimo prospekto ir tik įžengusi į jį pamačiau seniai matytą pusbrolį. Abu nustebę buvom, kad taip susitikom. Aš kaip tik važiuodama buvau pagalvojus apie jį, kad susisiekti ir susitikti su juo, jeigu laisvas. Bet mano noras ir taip išsipildė. Susitikom, kad ir trumpam, bet vis šis tas. Buvo labai smagu jį pamatyti. Pasivaikščiojau dar ir grįžau namo. Pavalgiau, pailsėjau ir vakare vėl į miestą. Patinka vakare Vilnius. O ir žmonių mažai.

Keista matyti beveik tuščią senamiestį. To nesu mačiusi.

Keista matyti beveik tuščią senamiestį. To nesu mačiusi.

Grįžtu namo su baisiai skaudančia galva. Daug visko per vieną dieną.

Penktadienį reikėjo anksti keltis ir važiuoti į Naująją Vilnią. Galvojat, o ko ten belstis? Kas žino, tai tikrai keista, nes nuo centro iki ten ilgas kelias… Na galima ir traukinuku. Naujojoje Vilnioje yra Nieko rimto leidykla, kurioje susitikau su Sigute Ach.

Pasiprašiau ir nuotraukos kartu.

Pasiprašiau ir nuotraukos kartu.

Susitikti su ja man buvo svajonė. Jos piešiniai tokie, kad gali pasijusti lyg vaikas, tokie lengvi, spalvoti ir mieli. Sigutė Ach lygiai tokia pati, kokią galime pamatyti televizijoje – paprasta, nuoširdi, nepasikėlusi dailininkė. Iš leidyklos ji paėmė daugybę skirtukų. Kai kuriuos jau turėjau, tačiau ji dar man specialiai pasirašė ant kelių. Ėmė man ne po vieną skirtukus, o po kelis. Pasijaučiau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Kiek nedaug reikia iki laimės – skirtukų. Supranti, kad padaryti geri darbai atsiperka ir tokiu formatu, kai pats gauni tai, ko labai norėtum. Tie skirtukai nėra neįperkami, jeigu galvojat, kad susisiekiau su Sigute Ach tik todėl,kad galbūt gaučiau jų. Mintis buvo tik sužinoti, kiek ji yra jų padariusi, kad turėti visus. Kadangi tai dailininkės darbai, tai norisi turėti visą kolekciją. Gavau ir retesnių skirtukų, ir su leidyklos klaida (tokie būna irgi vertingi, nes tokių paprastai būna nedaug).

Didžiausias lobis - skirtukai iš Nieko rimto leidyklos.

Didžiausias lobis – skirtukai iš Nieko rimto leidyklos.

Dar pasakė, kad galiu ir kiekvienais metais susisiekti su leidykla ir klausti dėl skirtukų. Pažintis suteikė man daug gerų emocijų. Grįžau namo visa džiūgaudama. Keliavau namo apie valanda laiko su dviem GREITAISIAIS autobusais. Koks išsigelbėjimas tiek greitieji… Ir popietė vėl mieste. Nusprendžiau apsilankyti muitinės muziejuje. Jis taip pat nemokamas. Einu ne todėl, kad muziejai nemokami, o todėl, kad tikiuosi, jog ten bus įdomu ir sužinosiu kažką naujo. Ten vėl trumpą ekskursiją turėjau viena. Atsakingas asmuo taip įdomiai papasakojo apie kontrabandinius daikčiukus. O muziejuje pateikiama istorija nuo pat LDK laikų iki dabar, eksponuojamos gautos dovanos iš kitų šalių muitinių.

Štai kokios dovanos gaunamos iš kitų šalių muitinių

Štai kokios dovanos gaunamos iš kitų šalių muitinių.

Žinoma, įdomiausia buvo kontrabanda ir nelegalūs daiktai. Pasakojo, kad neseniai gavo išmanų telefoną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo originalo. Pats pažiūrėjo, kad yra lietuviškas meniu, kamera labai gerai veikia. Gal kažkas skaitė apie „tortą“, kuris buvo gabenamas iš Baltarusijos? Tai ten tą „tortą“, tiksliau jo cukrinį apvalkalą galima pamatyti, o viduje buvusios cigaretės jau sunaikintos. Pasakojo, kad dabar cigarečių nebedegina, o smulkina ir kompostuoja, taip aplinkai yra geriau. Bet narkotikų naikinimas – smarvė baisinga.

Tame medyje buvo impregnuoti narkotikai. O viršuje esantys numeriai yra dvigubi, kad supainiotų muitininkus.

Tame medyje buvo impregnuoti narkotikai. O viršuje esantys numeriai yra dvigubi, kad supainiotų muitininkus.

Kai kurie įsigudrino pastorintame kėbule gabenti spiritą. Perspėjo, kad jeigu mašinoje yra kokia detalė, kuri nėra tokia, kokia turi būti, geriau pasakyti iškart muitinėje, nes kitaip gali ardyti visą mašiną. Beje, muitinės uniforma per maždaug 100 metų beveik nepakito. Tik kad kai atgavome nepriklausomybę, kurį laiką dėvėjo senas uniformas ir tokias purvo spalvos. Ne visus dalykus muitinė sunaikina. Kai kas būna perduodama ne tik muziejui (na čia atrodo viskas logiškai, kad muziejui gali atitekti kažkas visiškai laisvai), tačiau ir kitoms įstaigoms kaip edukacinė priemonė. Po muziejaus dar pasivaikščiojau mieste ir grįžau labai anksti namo. Nežinau kodėl, bet jaučiausi labai pavargus, norėjosi pagulėti, pabūti ramiai. Gal kai toks durnas oras… Nei lyja, nei nelyja. Dulksna, ne dulksna. Eilinį kartą pasikartosiu, bet butas yra išganymas man. Puiki vieta pailsėti, ištrūkti iš Šiaulių narvo.

Šiaip ne taip atsikeliu ir vėlai. Na man vėlai, o kitiems 10 val ryto yra niekis. Kol valgau pusrytį, tol žiūriu ką galiu pamatyti įdomaus. Nusprendžiau apžiūrėt Kinijos meną. Visokie dalykėliai išlikę nuo 400-300 m pr. Kr. Gana įdomu buvo pažiūrėti. Man jau abonementą galima duoti Taikomosios dailės muziejuje. O po to į katedrą, Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią. Iš išorės gotika fantastika, o va vidus…

Ir kaip jums šv. Onos bažnyčios vidus?

Ir kaip jums šv. Onos bažnyčios vidus?

Vidus nėra kažkuo ypatingas. Tiesa, dar prieš tai nusprendžiau, kad išlaidausiu savo norams ir pažinimui. Taigi, aplankytas dar kartą bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs šv. Mykolo bažnyčioje. O prie to paties ir Katedros požemius su varpine. Prisiminiau, kad būna ekskursijos, tad susiradau kada vyksta ir tuo laiku nuėjau. Pasiklausiau kaip vienuolis dominikonas (pagal manierą tikrai žinojau, kad ne vilnietis ir grįžusi namo išsiaiškinau, kad jis iš  Panevėžio) pasakoja apie buvusį vienuolyną, bažnyčią ir eksponuojamas relikvijas, kurias rado Katedroje dar sovietiniais metais. Tos relikvijos buvo specialiai slepiamos nuo valdžios. Anksčiau buvo taip, kad ateidavo į bažnyčią prašyti paramos kariuomenei, o tai būdavo žinoma kažkokie dirbiniai (taurės, kryžiai, monstrancijos, kuriuose būdavo tauriųjų metalų ar brangių akmenukų). Kai kurie buvo labai gudrūs ir duodavo, kas ne taip brangu. Taigi, tas relikvijas rado ir slapta surašinėjo keletas žmonių, kad tik Maskva nesužinotų. Ir buvo pasakyta nesakyti niekam kas daroma, meluoti net žmonoms. Taip išliko iki mūsų dienų tai, kas buvo aptikta. Viena monstrancija įkainota draudimu jeigu būtų norima kažkur eksponuoti apie 1 mln eurų. Vienas kryžius kainos net neturi, nes nėra tokios sumos, kad būtų galima tai padaryti. Paskui nuėjau iki katedros ir ėjome į požemius. Ten palaidota apie 300 žmonių, o identifikuota tik 5 proc palaikų.

Tai viena seniausių freskų Lietuvoje.

Tai viena seniausių freskų Lietuvoje.

Tiesa, Barbora Radvilaitė mirė nuo vėžio, o ne Bona Sforza ją nunuodijo kaip buvo galvojama ir palaikai jos išsilaikę buvo labai gerai. Požemiuose ir vaikai drąsiai uždavinėjo klausimus, kas mane sužavėjo, kad jie tokie drąsūs ir klausia. Noriu priminti, kad ten pelkėta vieta (kodėl noriu priminti?  Man rods dauguma tą vienaip ar kitaip yra sužinoję) ir kai atrado tuos požemius, visi karstai plūduriavo. Ten negalėjo dirbti nenusausinę. Kaip supratau gidas galbūt archeologas, nes kartu ten viską darė. Tiesa, galvojama, kad toje vietoje jau nuo senų laikų buvo šventa vieta, nes aptikta laužavietės pėdsakų, tad galėjo ten pagoniai rengti savo apeigas. Ir galiausiai apžiūrėjau varpinę. Na nėra ten kažko tokio, o ir oras nebuvo toks, kad nuotraukos neblogos būtų pro langus, tačiau neblogai atrodo miestas. Už visą tą gėrį sumokėjau 5 eurus ir tikrai patiko. Kai vien apžiūrėti bažnytinio paveldo muziejų man kainuoja 2,5 euro. Pasikultūrinau nerealiai. Labai džiaugiuos, o ypač tuo, kad seniai norėjau apžiūrėti požemius. Tokie dalykai man labai patinka. Grįžau namo, pailsėjau ir aptingau, bet susikaupiau ir išėjau į miestą. Išlipau prie Lukiškių ir per Gedo prospektą nuėjau iki senamiesčio, pro prezidentūrą. Užsukau į kiemelį, iš kurio matosi prezidentūros kiemas.

Prezidentūros kiemas.

Prezidentūros kiemas.

Paskui į Dievo gailestingumo bažnyčią, kuri atvira visą parą. Padėkojau už gerą savaitgalį, kad tiek daug pamačiau. Ir per dar nežinomas gatveles nuėjau iki mėgstamos maximos ir tada tiesiausiu keliu namo. Nemaniau, kad turėsiu jėgų, bet manau galėjau ir kitaip namo pareiti, nes oras geras pasitaikė, o ir vaikščioti man patinka. Grįždama daug galvojau ir supratau, kad jeigu nutiktų taip, kad dirbčiau Vilniuje, tai man nebūtų nuobodu kaip Šiauliuose. Daugiau renginių, pasivaikščioti yra kur, įvairūs, įdomūs žmonės. Ir su tokiomis geromis mintimis eidama pro geležinkelį dar ir nuotrauką padariau. Labai gražiai atrodo jis naktį.

Rytas ir laukia kelionė namo. Susitvarkyti reikia, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Dar ir tašę susidėti, nes daiktų ir parvežti reikia iš namų. Ne viską tėvas parveža, tai lieka man tempti. Dar pažiūriu laidą apie gyvūnus ir keliauju. Atrodo 4 dienos tiek daug, o praėjo kaip 4 minutės. Dabar reiks laukti vasario galo, kai bus knygų mugė. Kas kartu su manim skirtukų prisirinkti???  Gal pavyks gauti kvietimą dar, nes tėvo kolegė pristatinės knygą, tad reiks nueiti būtinai, o tokiu atveju gaunama ir kvietimų, tai galbūt duos vieną. Juokauja jau visi, kad man Lagamino reiks skirtukams. Na manau daug bus ir tokių pačių, tačiau imsiu visokius. Man sueis per laiką tikrai. Vis randu žmonių, kurie renka, o ir kam nors šiaip nusiųsti galima. Na ką, iki vasario galo.

Mano nuotykiai pasirodo dar nesibaigė ties Vilniumi. Grįžus į Šiaulius, įsėdau į savo autobusą ir likus 2,5 km iki namų autobusas sugenda. Gerai, kad už maždaug 10min atvažiavo kitas, nes jeigu būtų tekę laukt, tai būčiau ėjusi pėsčiomis, bet prieš tai paskambinus tėvui ir paprašius pasitikti. Nuėjus iki stotelės moteris manęs klausia rusiškai, ar autobusas bus 16:10, pasakau, kad ne ir bandau paaiškinti kodėl, bet lietuviškai, o ji manęs klausia ar autobusas bus ir pasakau, jai kad nemoku rusiškai paaiškinti. Galvoju, nepasakok man pasakų, kad nesupranti ką sakau. Tiek metų gyveni čia ir nemoki, tik nereikia pasakų sekti. Šiaip ne taip namo grįžau ir su skirtukais labai nustebinau tėvus, nes jiems apie tai nesakiau. O jie mane nustebino tuo, kad kaip supratau, jie mano, kad laiką leidau ne viena Vilniuje, o su kokiu berniuku. Deja, kaip visada viena. Na bet tegu taip mano, jeigu jiems taip geriau.

0

Knygos skirtuko diena

Posted by redzina91 on 2017 sausio 8 in Šis bei tas |

Šįkart, deja, ne apie keliones, tačiau apie tai, kas su kelionėmis šiek tiek susiję. Kai kurie žmonės žino, jog aš kolekcionuoju knygų skirtukus ir tai, kaip sakė (tiksliau man padėjo parašyti aprašyme) mano gera draugė bibliotekininkė Paulina, neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kadangi vis tenka kažkur nukeliauti, tai visada aplankomos vietos, kuriose galima aptikti skirtukų: knygynai, parduotuvės, kanceliarinių prekių parduotuvės, TIC ir t.t.

Dabar turbūt iškilo klausimas, kodėl aš apie tai rašau? Viskas ne šiaip sau, o dėl to, kad knygų skirtukų kolekcionierių draugija (tiksliausiai būtų taip išversti) pirmą kartą švęs WORLD BOOKMARK DAY (WOBODA) arba Knygos skirtuko dieną šių metų vasario 25 dieną. Kodėl aš tai paminėjau? Nes esu prisijungusi prie jų ir ten radau daug kolekcionierių, kurie maloniai sutiko su manimi keistis skirtukais, patys siūlė man keistis. O dabar trumpai apie tai, ką siūlo nuveikti iki vasario 25 dienos. Visą informaciją plačiau galima rasti internetinėje svetainėje www.ifobookmarks.org/woboda.html (angliškai). 

1. Jeigu esi iliustratorius ar meninkas, gali padaryti skirtuką, kuris skirtas THE WOBODA 2017. Galima padaryti atspausdinamą skirtuką (jpg formatu, 200×75 mm,RGB mode) ir nusiųsti el. paštu info@ifobookmarks.org . Taip pat galima svetainėje esančius kitų sukurtus skirtukus atsispausdinti ir su jais keliauti kartu, daryti nuotraukas ir siųsti svetainės administratoriui, kuris pasidalins jūsų nuotraukomis svetainėje.

2. Keliauti su WOBO – keliaujančiu po pasaulį skirtuku. Svetainėje galima jį rasti ir atsispausdinti, ir pasidalinti visur keliaujant jos misija. O jos misija yra tokia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie skirtuko dieną. Šį skirtuką siūloma palikti knygose bibliokoje, kavinėje ar kur kitur, kur jūsų manymu tam yra tinkama vieta.

Taip pat, jeigu netyčia keliaudami radote tokį skirtuką, pasidalinkite savo mintimis apie surastą skirtuką. Papasakokite iš kur jūs ir kur radote? Kokia buvo jūsų reakcija? Kodėl jūs mėgstate skirtukus? Ką darysite su surastu skirtuku? Ar leisite daugiau keliauti, ar ne? Apie tai galima papasakoti info@ifobookmarks.org.

3. Prisijungti prie WOBODA loterijos. Jeigu turite skirtukų, tai galite dalyvauti loterijoje. Jums tereikia išsiųsti bet kokį skaičių skirtukų, tačiau kuo jis didesnis, tuo didesnė galimybė laimėti. Jeigu sugalvojote, kad norite dalyvauti, jūs galite tai padaryti siųsdami savo skirtukus adresu (nepamirškite parašyti savo vardo ir el. pašto, taip pat parašykite skaičių nuo 1 iki 99, taip galėsite dalyvauti loterijoje):

Maner Consulting

Im Gloegglihof 17

CH-4125 Riehen

Switzerland

Skirtukus galima siųsti iki vasario 25 dienos, tačiau turi spėti atvykti laiku, nes po šios datos nebebus dalyvaujama loterijoje.

4. Padarykite nuotrauką su WOBODA skirtuku žymioje vietoje. Pirmiausia atsispausdinkite skirtuką iš svetainės (kuris jums patinka) ir pasiimkite kartu kur tik keliaujate. Nepamirškite nufotografuoti. Atsiųskite nuotrauką (jpg formatu) el. paštu info@ifobookmarks.org ir parašykite savo vardą ir vietą, kurioje buvo padaryta nuotrauka (šalis, miestas ir tikslesnė vieta (pvz. Katedros aikštė, Šiaulių bulvaras ar J. Miltinio dramos teatras (kodėl šias vietas pasirinkau pati nežinau). Taip pat galite nufotografavę ir įdėję nuotrauką į instagram’ą pažymėti @worldbookmarkday.

5. Parašyti straipsnį apie knygos skirtuko dieną. Parašyti savo svetainėje ar blog’e apie šią dieną ir jai skirtas veiklas. Geriausias straipsnis bus apdovanotas, tačiau jo nuoroda reikia pasidalinti info@ifobookmarks.org, kad svetainės administratorius pateiktų visiems skaitantiems draugijos puslapį apie straipsnį.

6. Suorganizuoti skirtukų keitimąsi bibliotekoje. Keletas bibliotekų pasaulyje taip daro, tad kodėl nepadarius to čia, Lietuvoje? Juk kartais skirtukas nusibosta, norisi kažko įdomesnio, gražesnio. Tokiu būdu galima vaikams atėjus į renginį pasikeisti skirtukais. O gal netgi patiems pasidaryti renginio metu skirtukų? Išradingumas svarbiausia juk 🙂

7. Parašyti humoristinį eilėraštį apie skirtukus ir skirtuko dieną. Jeigu patinka kurti, tai puiki galimybe sukurti įdomų, juokingą ketureilį skirtuko tema. Žinoma, galima ir pasidalinti juo info@ifobookmarks.org, taip bus pasidalinta su visais pasaulyje.

8. Prisijungti prie skirtukų keitimosi (čia mano mylimiausia dalis). Jeigu norite, galite keistis su kolekcininkais iš viso pasaulio. Svetainėje yra sąrašas kolekcininkų, nurodytas jų el. paštas (kad būtų galima susisiekti) ir taip padidinti ar paįvairinti savo kolekciją. Juk smagu turėti skirtukų iš įvairiausių pasaulio kampelių 🙂

9. Paaukoti skirtukų dienai. Aukos būtų panaudojamos prizams. Būtų apdovanojami straipsnių ir eilėraščių autoriai. Plačiau svetainėje.

10. Prisijungti kaip rėmėjui, kuris prijaučia skaitymui, knygoms ir skirtukams. Remti galima įvairiai –  aukomis ar kitaip prisidėti bendradarbiaujant.

Taigi, jeigu yra noras, galimybė – prisidėkite prie šios dienos. Juk smagiau kažką padaryti naujo, nekasdieninio. O jeigu turite skirtukų ir nežinote kur padėti, mielai priimsiu pas save. Lauksiu jūsų komentarų, jeigu norite prisidėti prie mano kolekcijos 🙂

P.S. vasario mėnesį instagram’e galima bus talpinti savo mėgiamiausio skirtuko nuotrauką su žymele #showusyourfavouritebookmark. Bus prizas – skirtukai.

2

Šventinis Vilnius

Posted by redzina91 on 2016 gruodžio 30 in Lietuva |

Kitiems atrodo keista, kad daugiau niekur nekeliauju tik į Vilnių ir dar būnu viena. Bet man tai geriausias laiko leidimas. Nors… Šiandien nufotografavus vilniečius (tikriausiai, nes kalbėjo šiaip rusiškai, bet manęs paprašė nufotografuoti lietuviškai) tėvą ir sūnų, supratau, kad vis dėlto geriausia dviese. Gali kalbėtis, diskutuoti, kodėl taip, o ne taip yra, yra kas nufotografuoja kur nori, kaip nori. Na bet gal kada nors, o dabar ir self‘iai bus gerai, kad ir kokybės nėra.

Keistas tas mano važiavimo laikas buvo. Trečiadienio rytas ir aš deduosi daiktus. Kad tik ko nors nepamiršti… Bet kaip visada tai tik baimė. Autobusas pilnas, nes eilinį kartą į traukinį nebebuvo bilietų. Šalia manęs atsisėda pagyvenusi moteris. O netoliese atsisėda mano amžiaus pora, bet vairuotojas juos išprašo, nes bilietus nusipirkę ne trečiadieniui, o ketvirtadieniui ir nepasižiūrėjo. O galėjo patikrinti… Laiką galima pakeisti, perkant internetu. Šalia sėdinti moteris sako man, kad gaila jaunuolių, diena sugadinta. Ir taip prasideda mūsų pokalbis. Apie viską pakalbėjome. Toks įspūdis, kad abiems reikėjo eilinio pokalbio, o ir kelionė neprailgo. Šauni moteris, o pasirodo dar ir mano klasiokės kaimynė. Aš su savo amžiaus žmonėmis susipažinti nemoku, o va su vyresniais jokių problemų. Atrodo kaip tik turėčiau lengviau susipažinti su savo amžiaus, bet…

Taigi, einu pėstute namo. O kas man jaunai. Negaliu atsidžiaugti, kad namai tik 15min. nuo stoties. Kas gali būti geriau. Susitvarkau viską, pasidarau arbatos, pavalgau ką mama padarė ir į miestą.

Nuvažiavus dar ir sniegą mačiau, tik greit jo neliko

Nuvažiavus dar ir sniegą mačiau, tik greit jo neliko

Pirmas taškas – muitinės muziejus. Deja, tarp švenčių jis nedirba. Bereikalingai važiavau ir sugaišau valandą laiko. Na bet nieko nepadarysi. Grįžtu į miestą. Kaip džiaugiuosi, kad jau išmokstu autobusus ir troleibusus. Kiti labai stebisi, kaip aš taip. Kai važinėji, tai nori, nenori išmoksti. Sekantis objektas – teatro ir muzikos muziejus senamiestyje. Įspūdžio nepaliko labai, bet kas tuo domisi, tai nueiti verta. Daug nuotraukų, asmeninių daiktų, įrangos. Pusryčiai – pietūs per silpni buvo, tad grįžtu namo. Tiksliau į parduotuvę ir tada namo. Dar vienas geras dalykas –3 parduotuvės šalia namų. Pavalgau, pailsiu ir vakare vėl į miestą. Koks jis gražus vakare. Taip, suknista romantika. Žmonių daug, kas man patinka. Jautiesi kaip skruzdėlytė. Toks jausmas buvo pirmą kartą, kai pati viena atvažiavau į Vilnių ir susitikau su draugu. Dievinu Vilnių dėl tokio jausmo. O dar kai gali lavinti kalbas, nes vis užklausia užsieniečiai kažko, tai dar didesnis džiaugsmas.

Gražiausia eglutė

Pasivaikštau, kad net kojytes skaudėti ima, o dar kai ryte nemiegojau autobuse… O ką vakarienei? Visad išgelbės Mindaugo g. maxima. Kaip gerai, kai ji dirba visą parą ir gausi dar kokios mišrainės nusipirkti. Dar ir radler, kad visai užsibaigčiau, nes ir galvą skauda. Ir jogurtas – pusrytukai geriausi tokie. Vilniuje būdama vis išbandau naujus skonius. Namie taip nesilepinu. Grįžtu ir susitinku kaimynę – pirmą kartą per metus. O aš niekaip neišmokstu pasisveikinti gestų kalba. Kas nežino, primenu, kad mano kaimynai Vilniuje yra kurtieji. Namas specialiai statytas buvo senais laikais kurtiesiems. O dabar aukšte gyvena kelios šeimos. Apsitvarkau ir poilsiauju po tokios geros dienos. Negaliu apsakyt kaip džiaugiuosi ta galimybe leisti laiką Vilniuje.

Taip sunkiai ryte atsikeliu, dar tamsoka… Reikia iki parduotuvės. Šįkart ne maisto, o kai ko kito. Ir man būtinai reikėjo važiuoti iki Panoramos… Ten man daug prisiminimų iš 2012 metų pavasario, kai susitikau su savo simpatija. Tada turėjau pasakišką laiką ir jaučiausi kaip su broliu. Taip gerai būdavo tik su juo… O tada į Genocido ir aukų muziejų. Aišku, galėjau pėstute, bet aš labai sena. Tiksliau nekenčiu savo žieminių batų, nes negaliu su jais ilgai slampinėti. Nueinu į muziejų, ten pasiimu audio gidą. Tėvas pasiūlė taip padaryt ir tikrai nesigailiu. Vaikščiojant po rūsius, kur laikė sulaikytus žmones, tikrai pravertė. Dar pasakojo prisiminimus žmonių kaip ten kas vyko. Kai nedidelėje kameroje būdavo laikomi 12-15 kalinių. Kaip jie kankinami būdavo ir pan. Žiauriai KGB elgėsi… Šiek tiek pasiklausiau gidų. Geriausia eiti su ekskursija, kas išvis nieko nėra girdėjęs apie tuos laikus. Man yra pasakoje kaip elgėsi su žmonėmis, tad aš įspūdį jau turėjau. Bet jeigu būtų galimybė, eičiau dar kartą ten, kad išgirsti dar daugiau pasakojimų. O paskui… O paskui susitikimas su „sese“. Nuvažiavome į lenkišką knygyną. Ne, kol kas lenkų nesimokau, bet… Ji ieškojo dovanos, o aš po kompanija. Paskui nuėjome į geriausią kepyklėlę Vilniuje išgerti kavos. Pasikalbėjome, pasijuokėm. Džiaugiuosi, kad tėvas su ja supažindino. Palydžiu iki stotelės, o pati į Tuskulėnus kulniuoju. Kaip didžiuojuos savim, kad Vilniuje orientuojuosi. Deja, ten man nelabai patiko… Kadangi pietų metas, laikas grįžti namo. Bet gi valgyt nieko nėra. Į parduotuvę ir labai studentiškai pagal mane – pieniškos dešrelės. Kaip tik dviem dienom man. Grįžtu, pavalgau, pailsiu. O vakare vėl į miestą. Bet kažkaip jau tingisi… Na bet ką namuose veikti. Geriau slampinėti mieste. (Ir visa tai rašiau telefonu, nes taip norėjosi išnaudoti laiką važiuojant namo, prisiminti, kaip gerai ir greit praėjo trys dienos.) Mintys labai dažnai keičiasi, kai vaikštau Vilniuje. Vieną akimirką kaupiasi ašaros, kad oras gražus, o aš viena ir neturiu su kuo dalintis gražių akimirkų, o kitą jau šypsausi, nes pamatau kokią gražiai apsirengusią babytę. Nueinu į Bernardinų bažnyčią, nes ten būna vis koks asiliukas, avytės ir ką jūs manot? O ten vaikų pilna, džiaugiasi gyvūnėliais. Tai ir aš džiaugiausi tokiais grožiais.

Vaikų džiaugsmas

Vaikų džiaugsmas

Pasivaikštau taip kokias tris valandas ir namo. Nusibosta šiek tiek vienai, gal todėl, kad šventės, mažai kas po vieną vaikšto, tai liūdnoka. Grįžusi namo baiginėju vieną atsiskaitymą padaryti. Apsitvarkau, kad ryt būtų mažiau ir vėl toks pat vakaras. Dar vienas dalykas dėl ko džiaugiuosi, kad nebūna triukšmo aplink. Gali ramiai ilsėtis.

Rytas ir aš gailiuosi, kad vėlai nuėjau miegoti. Taip sunkiai atsikėliau… Tempiau kiek galėjau, kad tik nesikelti. Guodžiau save, kad oras nėra gražus, tai kam keltis, bet noras nugalėjo. Jogurtas, kava ir jau raktai rankoje, fotoaparatas ant pečių ir einu pro duris. Pirmiausia į stotį nusipirkti bilieto, jeigu būtų daug važiuojančių. Ir tada pro Aušros vartus į senamiestį. Prie Halės turgaus pamatau moteriškes (tikriausiai iš Skandinavijos) ir matau, kad nesusigaudo žemėlapyje, kažko neberanda. Ir tokia mintis, na dabar jau manęs klaus ko nors, o jeigu nežinosiu. Ir išgirstu klausimą – kur autobusų stotis? Gerai, kad klausimas lengvas, parodau kryptį ir einu toliau. Tiesa, užeinu į lenkišką suvenyrų parduotuvę pasižiūrėti skirtukų ir nusiperku aišku. Užeinu į Šv. Teresės bažnyčią. Noriu pasižiūrėti prakartėles, pasimelsti, tad šiandien nusprendžiau aplankyti bažnyčias, kuriose dar nebuvau. Paskui apsilankiau Rotušėje, ten fotografijų parodos iš sovietinių ir tik atgavus nepriklausomybę laikų, tad tikrai įdomios.

1996 metų mados

1996 metų mados

Taip linksmindavosi 1993 metais

Taip linksmindavosi 1993 metais

Prisiminiau, kad neturiu nuotraukos su Šiaulių gatvės pavadinimu, tai kulniuoju pasidaryti nuotraukos, nes kaip be asmenukės… Užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią (čia jau kaip ir tradicinis taškas pas mane), paskui į universitetą ir į šv. Jonų bažnyčią. Apžiūrėjau ją pirmą kartą normaliai, beveik visą ir praktiškai žmonių nebuvo, tad labai gerai. Dar nueinu prie eglutės, paskutinį kartą pasidžiaugti ja. Nufotografuoju tėvą ir sunų, kurie labai plačiai šypsodamiesi manęs paprašė padaryti nuotrauką ir buvo labai laimingi turėdami prisiminimą. Dar kartą nuėjau prie prakartėlės ir neskubėdama per Gedimino prospektą ėjau link stotelės.

Rėmuose

Rėmuose

Kažkodėl grįžau pavargusi jau. Atrodo trumpai praleidau laiką, bet tas miego trūkumas matyt… Reikia parvežti patalynę, tad pakloju švarią lovą, išplaunu grindis, apsitvarkau ir lieka man pusvalandis užkasti, susidėti daiktus ir eiti į stotelę, nes labai nepatogu su „štukine“ taše eiti iki stoties, kai vienoje rankoje ji, kitoje kuprinė su fotoaparatu, o ant pečių kuprinėje kompiuteris. Daiktų daug, o aš viena ir maža. Toks tas mano tarpušventis Vilniuje. Su šiek tiek naujų vietų, liūdesio, džiaugsmo, gražių akimirkų ir skania bandele. O dabar Vilnius manęs lauks turbūt vasarį, bet gal dar ir sausį spėsiu. Nesinosi naudotis tuo, nes to mano džiaugsmo, to poilsio Vilniuje tėvai nelabai supranta kaip matau. Bet man ten namai. Ten aš laiminga.

0

Eilinė kelionė į Vilnių ir atradimai

Posted by redzina91 on 2016 lapkričio 16 in Lietuva |

Penktadienio rytas ir aš kaip kiekvieną mėnesį susidedu daiktus ir keliauju į autobusų stotį ir į Vilnių. Nieko nėra geriau nei trumpas išvažiavimas iš Šiaulių. Stotyje užeinu pas tetą, o ji kaip visada klausia, ar mama įdėjo valgyt. Taip, mama pagarsėjusi tuo, kad pasirūpina. Pasikalbam ir einu į autobusą. Kelionė 3 val., tačiau vis pamiegant tos valandos praeina greitai. O štai ir Vilnius. Nusigaunu iki namų, o tėvas manęs jau laukia. Taip, šįkart aš ne viena. Užvalgom ką mama įdėjo ir šnekamės. Ir jis pastebi, kad aš kažkokia linksmesnė ir klausia, ar susitiksiu su kokiu draugu ir jeigu susitikinėju su kažkuo, tai jam pasakyčiau. Taip, aš buvau šeštadienį ne viena. Tačiau vis dar penktadienis.
Taigi, pavalgom, susidedam daiktus ir važiuojam į miestą. Jis išlipa prie darbo, o aš važiuoju toliau. Turiu pasiimti skirtukus iš mokslų akademijos bibliotekos. Ten manęs laukė net 4 skirtingi skirtukai išleisti kitiems metams. Malonu, kai bibliotekai negaila padovanoti į mano kolekciją jų. Na o toliau į arkikatedrą, pasimelsti, uždegti pora žvakelių.

Kol šalta, karuselė miega

Kol šalta, karuselė miega

Tada per Pilies gatvę iki Subačiaus gatvės ir prie barbakano. Ten mano secret place kaip vienas žmogus pasakė. Ten dabar vis nueinu. Gražu pasižiūrėt kaip atrodo miestas. Tada einu į bastėjos muziejų. Nieko ten tokio ypatingo, tačiau gražu rūsyje, man patinka tokios vietos. O ir baziliskas ten gyvena. Tada ėjau pažiūrėti šalia esančių Č. Milošo laiptų su jo žodžiais lietuvių ir lenkų kalba.

Č. MIlošo laiptų fragmentas

Č. MIlošo laiptų fragmentas

Kadangi netoli Bernardinų bažnyčia, tai užeinu į ją. Ir vėl į senamiestį. Pasivaikštau dar, užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią, pasimeldžiu. Ir tada susiskambinu su tėvu, kad eisim į Nacionalinę dailės galeriją. Susitinkame prie sakurų ir nueiname. Galvoju, kokia bus paroda, jeigu tai apie kompozitorių Juzeliūną. Tačiau buvo ir įrašų, ir nuotraukų, ir filmukai. Tikrai neblogai padaryta. Paskui dar į pora parodų ten pat. Ir einame i VCUP pasižiūrėti kokį termosą nužiūrėjo tėvas. Žiūrime ir prieina moteriškė. Klausia, ar reikia patarimo ir pasako, kad vyrui nupirko į poledinę žūklę, tai sekančią dieną dat karštas būna vanduo. Komentarai internete irgi buvo geri, o dar akcija… Įsigyjame termosą ir einame iki tėvo darbo, pasiimti jo daiktų ir keliaujame namo. Pavalgom vakarienę, kurią dalinai padarė mama su tėvu. O paskui su tėvu žiūrim rusišką komediją. Smagus vakaras.

Ryte atsikeliame neskubėdami. Pavalgom ir keliaujam miestan. Vėl keliauju į arkikatedrą, tada po senamiestį iki Dievo gailestingumo bažnyčios, o tada iki rotušės, kur susitariau susitikti su draugu. Tačiau, jis nuėjo iki arkikatedros. Taigi susitikome pusiaukelėje. Susitikome pirmą kartą. Ir jis iškart puolė apsikabinti. Nustebau, nesitikėjau to. Nuėjome prie barbakano ir pakartojome mano penktadienio žygius. Paskui ėjome į Užupį. Ten yra Bernardinų kapinės, kuriose pradėta laidoti 1810 metais, tad senos, todėl norėjau ten nueiti.

Bernardinų kapinėse esantis paminklas

Bernardinų kapinėse esantis paminklas

Paskui nuėjome išgerti kavos su pyragėliu. Pasikalbėjome apie viską ir apie nieką. Ir keliavome toliau. Sakantis punktas – pinigų muziejus. Jis man patinka, nes yra nemokamas, naujai padarytas, yra ką pažiūrėti. Jis pasidaro skirtuką, pasisveria, kad žinotų kiek kainuoja.Toliau keliajame į knygyną, o paskui į kitą. Tada vėl atgal į senamiestį, kur yra nereali vieta mėgstantiems skaityti knygas – Mint Vinetu.

Gatvelė į Mint VInetu

Gatvelė į Mint Vinetu

Tai knygynas-kavinė. Labai jauki vieta. Manau ten jam labai patiko. Ir galiausiai palydėjau iki stoties. Tikimės, kad susitiksim dar kartą ir atsisveikinam. Paskui gaunu iš jo žinutę, kad labai patiko ir gerai praleido laiką. Aš lygiai taip pat puikiai praleidau laiką. Nebuvo nejaukių pauzių, vis kalbėdome, Apie viską ir apie nieką. Štai tokio laiko praleidimo man labiausiai ir norisi. Liūdnoka jau vienai Vilniuje slampinėti, nors man tai padeda, apie nieką negalvoju ir galva atrodo tuščia.

Paskui grįžau į miestą ir nuėjau į bažnyčias vėl ir padėkojau už tokią dieną, kai vėl pasijutau kažkam įdomi ir jaučiausi puikiai. Paskambinau tėvui ir susitarėm susitikti. Susitikę nusprendėme grįžti pėsčiomis. Nežinau kaip, bet turėjau jėgų grįžti namo daugiau nei praeitą kartą. Pareidami užėjome į parduotuvę nusipirkti pūsryčių. Paskui į kitą parduotuvę, o ten melionams akcija, tai 2 kg melioną per pusę suvalgėme vakare žiūrėdami laidą.
Ir sekmadieno ryte susidedu daiktus ir einam iki stoties. Noriu anksti grįžti, nes mama vakare į darbą važiuos. Gero po nedaug, bet po 3 savaičių vėl turbūt keliausiu ten, kur man mieliausia – į Vilnių.

0

Nauji atradimai sename Vilniuje

Posted by redzina91 on 2016 spalio 23 in Lietuva |

Penktadienio rytas ir aš baigiu dėtis daiktus į Vilnių. Dar kelis daiktus įdeda tėvas, kad jam nereiktų vežti. Iki stoties pats ir palydi, paneša tašę. Atvažiuoja autobusas ir jau keliauju į savo mylimą miestą. Kaip visada kelis kartus nusnūstu beklausydama muzikos ir parašydama kelias žinutes. Kai jau buvau netoli Vilniaus, paskambinau tėvo kolegei, su kuria labai gerai sutariu. Apsitarėm, kada galėtume susitikti ir kažkur nueiti. Ir jau Vilnius. Kaip visada nervas suima, kad autobusas važiuoja vos ne pro namus ir negaliu išlipti kur man būtų arčiau ir patogiau su tašėmis nueiti iki namų, kad nereiktų važiuoti nuo autobusų stoties kelias stoteles, nes nuo stoties iki namų apie 15 min pėščiomis. Pasidedu daiktus ir einu į parduotuvę nusipirkti maisto. Grįžusi užvalgau ir keliauju į miestą. Reikia pasiimti skirtukus iš A. Mickevičiaus bibliotekos. Kadangi ji senamiestyje, Trakų g., tai pagalvojau, kad neisiu pėstute nuo namų, o nuvažiuosiu ir eisiu dar nežinoma gatve. Pamačiau šv. Konstantino ir Michailo cerkvę. Dabar gailiuosi, jog nepatikrinau kur eisiu. Būčiau pasižiūrėjusi ar verta užeiti. Paskui praėjau rusų dramos teatrą.

Rusų dramos teatras

Rusų dramos teatras

Daug kartų girdėtas pavadinimas, tačiau nežinojau kur jis yra. Ir galiausiai biblioteka. Gaunu skirtukus ir pasiūlymą kada nors surengti parodą. Malonu išgirsti tokias žinias. Sekantis taškas Dievo gailestingumo bažnyčia. Kaip visada sukalbu poterius ir einu toliau. O toliau pro universitetą iki arkikatedros. Ten vėl pasimeldžiu. Kažkodėl maldos maišėsi. Niekada taip nėra buvę, kažkokios sujauktos mintys… Pasivaikščiojimas tęsiamas Gedimino prospektu. Galvojau nueiti iki buvusio KGB, ten kaip tik stotelė. Tačiau pagalvojau, kad noriu iki nacionalinės bibliotekos, seimo. Taigi padarius keletą nuotraukų apsisuku ir vėl iki stotelės. Grįžau namo, pavalgiau, pailsėjau ir laukiau tėvo kolegės skambučio. Sulaukiu ir sužinau, kad susitiksim vakare. Gal prisijunks dar vienas žmogus, tad bus smagu. Tačiau praėjus valandai sulaukiu skambučio ir sužinau, kad, deja, susitikimo nebus. Pagalvojau, kad tikrai nebūsiu visą vakarą namie. Tad išeinu į miestą. Vakarėja… Miestas tampa vis gražesnis. Padarau keletą nuotraukų.

Filharmonija

Filharmonija

Barbakanas

Barbakanas

Bendrauju su vienu žmogumi ir džiaugiuosi, kad bent laidais man palaiko kompaniją, ne taip liūdna vaikščioti. Galvoju, o ką valgysiu vakarienei ir pūsryčiams??? Tokiu atveju mane gelbėja visą parą dirbanti maxima. Nusiperku valgyti ir keliauju namo. Pavargau, bet nuovargis malonus. Pavalgau ir leidžiu laiką žiūrėdama ir susirašinėdama. Net aptyngau eiti miegoti, nes įsitaisiau ant sofos taip patogiai, kad iki lovos nueiti jau sunku, nors ji šalia. Šeštadienio rytas. Keista, tačiau reikėjo žadintuvo, kad atsikelčiau. Anksčiau be vargo keldavaus anksti, bet matyt pavargau labai. Pavalgau, susiruošiu ir vėl į trasą. Manęs laukia energetikos muziejus. Nieko nesitikėjau iš jo, tačiau man patiko. Viskas paprasta, jokių mandrybių kaip dabar įprasta muziejuose. Na man patinka technika, tad vėl viskas kitaip. Ten išlikusi elektrinė, kuri veikė prieš 100 metų. Buvau viena kol neišgirdau vaikų su mokytoja – atėjo pradinukai.

Su šiuo šarvuotu mersedesu 1991-1993 metais buvo vežiojamas prof. V. Landsbergis

Su šiuo šarvuotu mersedesu 1991-1993 metais buvo vežiojamas Atkuriamojo seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis

Elektrinės prietaisai

Elektrinės prietaisai

Tad pasistengiau greitai apeiti likusią dalį ir eiti iki nacionalinės dailės galerijos. Dar paskambino tėvo kolegė ir pasiūlė man atvažiuoti iki jos ir papietauti. Sutinku, nes norisi susitikti. O galerija pribloškė. Erdvių daug ir darbų labai daug ir įvairių. Smagu buvo praleisti taip gerą valandą bevaikštant po sales. Nueinu į parduotuvę, nuperku apelsinų, kad gautų vitaminų tėvo kolegė ir važiuoju pas ją. Dievinu greituosius autobusus. Ji pasitinka mane stotelėje. Ir iškart pažeria klausimų. O pietai… Primaitino kaip mama. Dar pasikalbėjome apie vaikinus, hobius, maistą ir t.t. Ir iškeliavau namo. Autobuse šalia manęs atsisėdo vaikinas ir turbūt jį labai nervino, kai mano telefonas vis vibravo nuo to, kad ateina žinutės. Liūdnoka vienai, bet bent jau turiu su kuo susirašinėti, kas padeda nesijausti vienai ir šypsotis (ko man pastaruoju metu labai trūksta). Grįžtu, pasikraunu telefoną kiek galiu, pailsiu (greičiau bandau virškinti pietus) ir toliau keliauju į miestą. Išlipu prie Lukiškių aikštės ir keliauju per Gedimino prospektą iki arkikatedros ir giliau į senamiestį. Vaikštinėju gatvelėmis ir fotografuoju – kaip gražu, kai temsta ir šviečia lempos.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras Pagrindinį įėjimą puošia skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos” , kurios tapusios teatro simboliu.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras Pagrindinį įėjimą puošia skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtos „Trys mūzos” , kurios tapusios teatro simboliu.

Šv. Kotrynos bažnyčia

Šv. Kotrynos bažnyčia

 Ir vėl liūdnoka pasidaro, kad vaikštau viena, norisi draugijos, nes matau, kad daugelis su kompanija, o aš viena. Ir vaikštau vos ne ratais. Tiesiog labai norėjosi pasivaikščioti, o ir taip gražu… Dar geras oras… Nueinu ir vėl į Dievo gailestingumo bažnyčią sukalbėti poterius ir vėl pinasi maldos. Atrodo moku jas jau seniai ir net naktį pažadinta pasakyčiau, bet… Pasimeldžiu ir vėl einu toliau. Pamatau, jog pilnatis ir labai graži, tad nusprendžiu, kad grįšiu pėsčiomis namo per pėsčiųjų tiltą pro geležinkelį. Taip gera pasidaro, kai pasuku gatvelėmis, kuriose nėra žmonių. Ir taip užsigalvoju ir jaučiu, kad ašaros kaupiasi. Bet susikaupiu ir pagalvoju apie pūsryčius, tad dar į maximą einu, kuri dirba visą parą (gausis maždaug 2 km nuokrypis) ir taip bausiu save – pavargau ir jau norėjosi namo, bet norai stipresni. O dar batai nutrynė šiek tiek. Nusiperku surelį, nes jaučiu, jog jėgos silpsta. Suvalgau ir atsiranda jėgų, o tada susikaupiu ir toliau einu namo. Keisčiausia, kad jokios baimės nėra. Nors einu stoties rajonu. Nebaisu, kad kas nors nutikti gali.

Pats mieliausias vaizdas vakare arba naktį - Vilniaus geležinkelio stotis

Pats mieliausias vaizdas vakare arba naktį – Vilniaus geležinkelio stotis

Kaip ir planavau, truputi po 21 val esu namie. Apsitvarkau, susidedu daiktus, kad ryte nereiktų ir pasidarau arbatos. Pasijungiu monitorių prie kompo, įsitaisau ant sofos ir džiaugiuosi, kad dvi dienos praėjo puikiai – kaip visad. Dvi dienos mano mylimame Vilniuje – mano mieste, kuriame jaučiuosi laisva, kuriame pailsiu ir kuriame nejaučiu kvailų žvilgsnių į savo pusę. Ryt laukia kelionė į Ukmergę. Tėvai važiuoja irgi ten. Mama mane pasiims, o tėvas važiuos į Vilnių – apsikeisime. Su mama dar pas jos tetą važiuosime, į kapines aptvarkyti (nes turbūt tam, kam arčiau jos, nebus sutvarkęs) ir keliausime namo. Toks mano ilgasis savaitgalis.

0

Gamtinės kelionės

Posted by redzina91 on 2016 spalio 12 in Lietuva |

Per vasarą daug ką nuveikiau, o ypač po kelionės po Baltarusiją. Kadangi magistro darbas ant nosies galiuko, tai reikėjo pasidaryti tyrimą. Dar papildomai vietų pasiėmiau ir reziumė – vietoj 3 vietų, dabar yra 8.Tad papildomai 5 vietos ir visose nebuvau niekada (tiksliau nebuvau būtent tose pasirinktose vietose, o ne pačiame regioniniame ar nacionaliniame parke). Tad atradimų gamtoje buvo. Nuo įdomių grybų, augalų iki piktos voverės, kuri pyko ant manęs dėlto, kad norėjau nusiskinti papartį ir genio, kuris vos ant manęs neužmetė pušies žievės. O dar važiavau nežinodama ar pavyks pasidaryti, ar galėsiu eiti nuo tako į mišką ir pan.

Pirmos dvi papildomos vietos buvo Vilniuje, Pavilnių ir Verkių regioniniame parke. Verkių regioniniame esu taip buvusi, o Pavilniai man buvo nauja. Pavilniai man labai patiko, žmonių nebuvo daug, tad ramiai sau galėjau daryti tyrimą. Pavilniai

Pavilnių regioninis parkas

Vietomis labai gražu buvo. Ir eidama išgirstu kažkas braška, pasisuku ir pamatau stirną, paskui ir antrą. Jos nuo manęs buvo per kokius 10-15 metrų. Spėjau ir nufotografuoti ir joms buvo vienodai, kad aš esu. Kadangi Vilnius kalvotas miestas, tai ir parke daug kalvelių, kuriose įrengti laiptai. Kai ėjau buvo labai šilta diena, o einant apsirengiau šilčiau, t.y. džemperį, nes nesinori būti sukandžiotai visokių vabzdžių. Todėl ir jėgos greičiau senka. Ir taip jaučiu, kad tuoj visai nebeturėsiu jėgų ir noriu prisėsti. Suoliukų nemažai padaryta, kas irgi labai gerai, bet aplink nei vieno suoliuko, o priešakyje laiptai su daug pakopų. Galvojau, kaip reiks įveikti jas… Susikaupiau ir su pailsėjimais įveikiau, nes guodžiau save, kad užlipus tikrai bus suoliukas, o jeigu ne, tai jau prisėsiu ant žemės ir atsiremsiu į medį. Taip, man pasisekė, suoliukas buvo. Tad pailsėjusi kokį 15 min. toliau tęsiau tyrimą. Bet paskutinius metrus iki stotelės vos įveikiau. Gal todėl taip buvo, kad iš ryto atvažiavau į Vilnių ir buvau nepilno pajėgumo. Tačiau grįžusi namo pailsėjau ir išėjau į miestą, pasivaikščiojau, nuėjau pas tėvą į darbą ir kartu grįžome namo.

Sekančią dieną keliavau į Verkių regioninį. Ten yra Kalvarijų kryžiaus kelias – miške pastatytos stotys – tai koplyčios arba vartai, kur visiškai neišlikę niekas ir bandyta atkurti tokią pačią topografiją kaip ir Šventojoje žemėje.

Verkiai

Verkių regioninis parkas

Kadangi buvo sekmadienis, o sekmadieniais būdama Vilniuje visada einu į bažnyčią, tad man čia buvo vietoj jos. Nors vakare buvau mišiose. Pradėjau nuo galo eit, o ne nuo pradžių. Gale yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurią daugelis atsimena iš Dviračio žinių, kai zakristojonas Zalieska su kunugėliu kalbėdavosi šalia laiptų, vedančių į bažnyčią arba prie stotelių. Šiame take sutikau daug žmonių, kadangi arti daugiau namų, tai žmonės išeina pasivaikščioti su vaikais, šunimis. Šį taką, nors jis ilgesnis, įveikiau lengviau nei aną. Vakare vėl į miestą ir pasiėmiau tėvą iš darbo ir namo.

Kita kelionė buvo į Žagarę. Ten man nelabai patiko, nežinau kodėl. Gamta nieko, takas neblogas, bet ne man. Dalis tako eina per ozą, tad nelabai pasuksi į miško pusę, daug poilsiaviečių.

Ir galiausiai Žemaitijos nacionalinis ir Varnių regioninis parkas. Žemaitijos nacionaliniame ėjau prie Šaltojo karo muziejaus. Džiaugiausi, kad labai aiškiai nurodoma kur eiti, nes miške lengva nuklysti, o aš negaliu, man reikia tikslumo tako atžvilgiu. O išmanusis nebūtų padėjęs, nes nėra žemėlapyje pažymėtas takas. Mama nuėjo į muziejų, o aš vaikščiojau po pažintinį taką. Paskui važiavom į Varnių regioninį. Ten man nepatiko, kad nėra normalios schemos ir nepažymėta, kur tako pradžia, kur eiti ir t.t. Keletas ženklų yra take, bet reikėjo vis į schemą žiūrėti, kuri irgi nėra aiški. Toks įspūdis, kad reikėjo kažką padaryti, tai padarė.

Apskritalapė saulašarė

Taigi, reziumė, kai kurie parkai deda dideles pastangas sudominti pažintiniais takais, juos puikiai pritaikydami lankymui, kad žmogus nepaklystų (pastatomos nuorodos, stendai), kad būtų kur atsisėsti atokvėpiui. Kitiems tai nėra aktualu ir net nėra daug informacijos. Tad kai kur reiktų dar padirbėti. Juk taip galima ir užsidirbti pinigų, jeigu lankytojas įsigys lankytojo bilietą. Pritraukti galbūt potencialių pagalbininkų, galų gale gerų žinių skleidėjų apie parką ir kad tikrai verta apsilankyti. Apie dar vieno regioninio parko apsilankymą papasakosiu vėliau. Taigi, šiais metais apsilankiau tikrąja to žodžio prasme net 8 regioniniuose parkuose (Kurtuvėnu, Žagarės, Varnių, Tytuvėnų, Anykščių, Pavilnių, Verkių ir Krekenavos), dviejuose nacionaliniuose parkuose (Žemaitijos ir Aukštaitijos ir Kamanų rezervate.

*
0

Vilnius – Baltarusija – Vilnius

Posted by redzina91 on 2016 spalio 11 in Užsienis |

Kelionė buvo vasaros viduryje, liepos 7 dienos vakare į Vilnių su mama, jos kolege ir jos draugu. 5 val. ryto ir jau visi keliasi. Bute ir taip vietos mažoka, bet visi sutelpa. Pasisekė, kad mus paėmė nuo namų. Tik įlipus į autobusą gavom darbų, reikėjo užpildyti kortelę, kurią pasiima muitinėje. Užsipildę atvažiavome į Medininkų pilį. Ten mažai kas buvę, tad mums visiems buvo labai įdomu. Pasiekėme sieną ir sužinome, kad išlipsime su visais daiktais ir eisime prie pasų patikros. Dar ir kai kurias tašes tikrino, žinoma, visi lagaminai buvo patikrinti, tačiau tik formaliai. Entuziazmo pas nieka nebuvo, kai įvažiavome į Baltarusiją. Pirma stotelė buvo Krėvos pilies grūvėsiai. Kartais griūvėsiai būna tikrai įdomūs, kažkuo patraukiantys akį, bet ne čia. Sekanti stotelė buvo Alšėnai, kur žygeiviai iki Juodosios jūros su žemaitukais sutiko šuniuką Alšį. Viskas labai panašu kaip ir buvo, net žolių kiekis tas pats. Padariau nuotrauką panašioje vietoje kaip ir prieš 11 metų. Specialiai taip sugalvojau padaryti. Kitas punktas buvo Lida. Ten jau prieš metus buvome, tad jau viskas paprasčiau buvo. Nuėjome į universalkę, nes mamos kolegei labai norėjos rūbų pažiūrėti, o aš ne tas žmogus, kad užsienyje po parduotuves maltis. Nors ir namie to nemėgstu. Nuėjome į knygyną ir spėkit kas įvyko? Radau net 2 skirtukus. Pusiau kinietiški, bet kitoje pusejė yra taisyklės rusų kalbos, tad iš jų man dviguba nauda. Tiesa, prieš ėjimą dar pavalgėme. Dviese pavalgėm už 3 eurus. Į kainą įėjo sriuba (balti barščiai), pūkučiai su bulvių koše, mišrainė ir gėrimas. Paskui nuėjau į TIC prisirinkt makulatūros, nes daugiau niekur nebus. Ir keliavome toliau į Naugarduką.

Naugardukas

Ten vėl pilies griūvėsiai. Šįkart jau labiau žinomi visuomenei, tačiau šiek tiek naujienų buvo, pastatytas ale bokštas ale siena, ko prieš 11 metų nebuvo. Tačiau įspūdis tas pats. Vaizdas nuostabus. Atvažiavus į Baranovičius apžiūrėjome cerkvę, tačiau iš lauko ir į viešbutį. Tokio viešbučio Baltarusijoje dar nemačiau. Kambaryje skystųjų skristalų televizorius, mažas šaldytuvas ir viskas atrodo europietiškai. Tačiau galiu paguosti, interneto nėra. Norėjau dar išeiti pasivaikščioti, bet nemėgstu viena, tuo labiau, kai vieta nauja, nes pamatysiu kažką įdomaus ir nebus kas mane nufotografuoja. Tuo labiau, kad žinant baltarusius, tai po vieną nemokančiam rusų normaliai geriau neiti. Kadangi mama pakvietė savo kolegę pas mus, tai buvo vakarėlis. Gėrėm, valgėm ir nesamones šnekėjo jie. Man tokie neįdomu… O ką daugiau darysi, kai temsta, teko būti. Tačiau prieš einant miegot, fotografavau labai gražų mėnulį, tai džiaugiausi, kad pasiėmiau stovą.
Rytas prasidėjo gerai. Anksti išėjome į miestą. Pasidariau asmenukę su Leninu. Na kaip aš be to… Po pūsryčių (kaip bebūtų keista, tai buvo švediškas stalas), sulipę į autobusą, kai kurie padarė po 50 gr. Priekyje su vairuotoju tik mes du blaivi. Vairuotojas juokėsi, kad nu moterys ir duodat, nuo pačio ryto. Pasijuokę iškeliavome į mažą miestely, o paskui į Nesvyžių. Tiesa, vairuotojas per veidrodėlį mato mamos mėlyną suknelę, kurios spalva jam labai patinka ir vis pasijuokia, kad šviečiasi. Apsilankėme Nesvyžiuje. Ten labai gražūs rūmai ir pats miestas gana nieko.

Nesvyžiaus pilis

Nuėję į pilį apžiūrėjome ekspoziciją. Žinoma, kiek realiai ten viskas yra atkurta pagal tai kas buvo neaišku… Kažkaip išėjus prisiminiau kaip smagiai su Grigorijum vaikščiojom Verkių rūmų parke. Dar mama tik su kolege, tai taip liūdna paliko. Mama vis klausia kas yra, imsiu ir sakysiu. Tai taip prieš pietus ir po jų vienišė buvau. Bet aš juk įpratus. Buvome apžiūrėti Radvilų sarkofagų bažnyčioje. Kai kurie nustebo kiek ten yra sarkofagų. Sekantis taškas – Miro pilis. Kiek pamenu, tėvui rašėm žinutę prieš 11 metų, kad užėmėm Miro pilį, tai šįkart taip pat pasielgiau tik jau aš. Gražiai ten viskas dabar sutvarkyta, žymiai patraukliau nei buvo. Na aišku, tada kai buvom kaip tik tvarkė. Vienos moterišlės nustebo, kad aš čia jau kelintą kartą. Klausia ko čia važiuoju? Negi uždraus? Noriu ir važiuoju, jeigu niekas nevaržo. Įdomių žmonių yra… Padariau nuotraukas su senomis nuotraukomis, nes ruošėmės kelionej. Pasiėmėm senas tėvo ir mūsų darytas nuotraukas. Neišėjo kaip norėjau, bet ką padarysi. Synkovičiai – gynybinio tipo cerkvė. Va čia pasidarė gera, kai turi skarelę, nes į cerkvę be skarelės nelabai įleidžia. Graži ta cerkvė, nedidelė ir lauki, o dar laukuose… Kadangi žinojome, jog reiks sijono arba suknelės – problemų Žirovicuose nebuvo tik 3 (man, mamai ir jos kolegei). Kitos neturėjo nei sijono, nei skarelės, tad kaip juokėmės skolinosi kitų blusas, kad kariautų su nuosavomis. Taip pat ten duoda tokias kaip dideles prijuostes, kad būtų kaip sijonas. Dabar bent jau spalvotos, nes kai buvom prieš 11 metų, viskas atrodė labai niūriai. Tokios tradicijos pas stačiatikius – be skarelės neįeisi, o pas sentikius dar ir be sijono ar suknelės. Ten radom skirtukų,tad vėlgi medžioklė pasisekė. Dar užsukome prie šaltinėlio, kurio vandenyje net maudosi. Ir galiausiai Slonimas – nakvynės vieta. Gavome eilinį kartą tame viešbutyje VIP’inį kambarį (praeitais metais buvo 402 pirmą naktį, 302 paskurtinę naktį ir 202 šįkart) su salionu, kuriame televizorius, šaldytuvas, didelis fotelis, ir miegamuoju. Kilo šaršalas, kad reikia pasų norint gauti raktą. Vieni sakė neduos pasų, bet teko duoti, o kaip kitaip. Kuriozas… Mamos kolegės draugas sakė, kad nereikėjo duot paso. Nu blyn, kur jis dings??? Vieni davė, kiti ne. Aiškinimasis nieko nepadėjo. Tačiau kaip dažniausiai būna, buvau teisi aš. O dar kadangi mama su kolege nuėjo iki parduotuvės, o aš antra pasiėmiau raktą, tad laukiau mamos. Kai grįžo pasakiau kas ir kaip ir ale normaliai nemokėjau paaiškint. Jo… Atrodo pamiršo, kad nemoku tiek rusų kalbos kiek ji ir negaliu visko suprasti normaliai. Ir kaip visada likau kalta, nors kaip minėjau, buvo mano tiesa kaip reikėjo pasielgti. Galvojau vėl vakare išeiti, bet va, būtinai reikia vėl gert su kolege… Ryte prieš pūsryčius dar turėjo ekskursiją po Slonimą, nors jau taip vaikščiojome ir praeitais metais, tačiau šįkart galėjome apžiūrėti kaip atrodo netoli viešbučio esanti bažnyčia. Pūsryčiams sukirtau 3 blynus su varške (su Valentinu pasidalinom likusią porciją), nes kepto kiaušinio nemėgstu. Ir vėl daiktų kraustymas į bagažinę ir kelionė link Ružanų – gražiausių rūmų. Prieš 11 metų įspūdis buvo begalinis, o dabar, kai restauruota dalis, tai nebėra to efekto, tačiau vis dar užimamas rūmų plotas užima kvapą. Panoraminė (Large)Ružanai – Sapiegų rūmai (panoraminė nuotrauka)

Kad pasidaryčiau panoraminę nuotrauką iš keletos nuotraukų, pasiėmiau kartu ir stovą. Va čia ir prasidėjo man juokas, kai vieni klausė, ar mano darbas susijęs su tuo, ar aš profesionalė (tipo fotoaparatas profesionalus, jeigu jau su stovu dirbi). Pasidariau normalią nuotrauką su mama, nes ne visi moka normaliai fotografuoti su tokiu (vienai daviau Naugarduke nufotografuoti mane ir mamą, tai gavos, kad griūvėsiai per pusę, bet mes pilnai matomės arba trūko šiek tiek, kad viskas matytųsi, tad jeigu nemoki, tai nesiūlyk padėt… O dar matė viską per ekraną (aš nemėgstu taip, fokusuoja prasčiau)). Tad čia gavosi padorios nuotraukos, gera kokybė ir mes abi. Ir paskutinis mūsų taškas – Gardinas. Ten apžiūrėjome cerkvę, kuri ant Nemuno kranto, paskui ėjome iki centro ir ten atsisveikinome su mūsų gide. Mes nuėjome iki knygyno, kol dar dirbo. Pasisekė, kad radau skirtukų – pusiau rusiški, pusiau kinietiški, bet tinka. Nuėjome pažiūrėti saldainių, ką nupirkti lauktuvėms, paskui į dar vieną knygyną ir ten pavyko rasti tikrų baltarusiškų skirtukų. Pietums sukirtome 475 gramų picą su mama ir nuėjome prie Lenino – juk reikia asmenukės, nesvarbu, kad turiu. Paskui į parką ir neskubant atgal. Dar nusipirkome saldainių ir susėdę į autobusą vykome namo. Su mama dar pasilikome Vilniuje pora dienų. Pirmadienį nuėjome į šv. Faustinos namelį – muziejų, Antakalnio kapines. Netoli kapinių yra Sapiegų rūmai. Tų pačių, kurių rūmai stūgso Ružanuose. Specialiai nuvedžiau parodyti mamą, kad pamatytų kaip skiriasi didybė Baltarusijoje ir Lietuvoje, kaime ir didmiestyje (kai statė, žinoma, nebuvo didmiestis, tačiau kaip viskas skiriasi).

Sapiegų rūmai Vilniuje

O vakare į Katedrą, vyko mišios, tad po mišių sakėme eisime į Bernardinų sodą, bet tada… O tada sėdėjome Katedroje, nes Vilnių užklupo audra. Kai lijo mažiau, nuėjome į Bernardinų sodą, nes mama dar jame nebuvo, paskui per senamiestį (dar kaip visada prie bastėjos nuėjome) grįžome namo. Labai džiaugiuosi namų vieta – pėsčiomis nuo Katedros apie valandą laiko neskubant. Antradienį mama norėjo važiuoti anksčiau, tačiau žinojau, kad nespėsim, tad neskubėjome. Punktas – Rasų kapinės, kurios nėra toli namų, tačiau kelias labai nuobodus, tad ėjome kitaip, nes norėjome susipažinti su rajonu. Praėjome sentikių kapines, cerkvę ir neskubėdamos atsidūrėme prie kapinių. Ten yra palaidota Pilsudskio širdis ir mama net lenkam paaiškino, kad čia Pilsudskiego, tai jie nustebę šiek tiek buvo. Apžiūrėję patraukėme ieškoti namo, kuriame dailininkas piešė tai, ką matė vienuolė Faustina savo regėjimuose – tai Dievo gailestingumo paveiklas (pasidomėkite, labai įdomi istorija, kurią kaip ir daugelį istorijų savinasi ir lietuviai ir lenkai). Ir vėl neskubėdamos parėjome namo ir paskui jau į Šiaulius.

0

Kas, kaip ir kodėl?

Posted by redzina91 on 2016 spalio 11 in Šis bei tas |

 

Sveiki, esu Regina. Studijuoju gamtos mokslus ir turiu nekasdieninį hobį – knygų skirtukų kolekcionavimas. Mėgstu ir fotografuoti, įamžinti įvairias akimirkas (ypač kelionių). Dar vienas  pomėgis – rašyti. Nors kartais rašau retai, tačiau niekada nerašau per prievartą (kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi). Kadangi karts nuo karto keliauju (ne tik po užsienį, bet ir po Lietuvą), ta proga vis rašau apie savo keliones ir dar padarau daug nuotraukų, tai viena draugė pasiūlė tai daryti didesnei publikai (nors sakiau, kad rašyti nemoku taip, kaip kiti rašo savo kelionių aprašymus, bet…). Pabandysiu, gal kažkas išeis 🙂 Jeigu gausis neblogai, pradėsiu talpinti ir savo istoriją.

Viena iš kerpių – žalsvarudė šiurė – viena geriausių mano nuotraukų šiais metais.

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.3, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex