0

Kelionės į botanikos sodą arba eilinis savanoriavimas

Posted by redzina91 on 2017 rugsėjo 17 in Be kategorijos |

Jau trys savaitės mąstau parašyti kiek kitokį įrašą – apie tai, kaip kiekvieną dieną keliauju į Šiaulių universiteto botanikos sodą. Ką aš ten veikiu? Dirbu? Ne, aš ten eilinį kartą savanoriauju. Kodėl? Nes man ten patinka, ten jaučiuosi gerai, galiu išmokti augalus arba daugiau apie juos sužinoti. Bet kodėl? Juk geriau gauti atlyginimą už darbą, o ne savanoriauti. Ir tokių klausimų karts nuo karto gaunu jau 3 metai. Taip, 3 metus savanoriauju botanikos sode. Pirmus du metus rugpjūčio mėnesį. Tai buvo geriausi mėnesiai per vasarą, nes turėdavau ką veikti ir kažką naujo išmokdavau, kad ir nedaug. Tiesa, pirmus metus irgi per programą dalyvavau, nes dar nebuvau studentė (nors žinojau, kad studijuosiu magistro studijas). Plius, savanoriavimas pagal specialybę, tad išvis gerai. O dabar ne tik rugpjūtį, tačiau ir rugsėjį, ir spalį (na, tikiuosi, kad jau iki tol darbą rasiu). Kadangi ieškau darbo ir nenoriu eiti į kvailus (mano manymu) susitikimus su darbo biržos darbuotojais, tad nusprendžiau, kad ir vėl galiu savanoriauti. Tada prisiminiau, kad būna programos, kurių dėka galima gauti ir šiek tiek pinigų. Tad pasirašiau sutartį ir vėl aš savanorė botanikos sode. Manau, kad aš kol kas vienintelė savanorė, kuri ateina į botanikos sodą savanoriauti kiekvienais metais. Juk niekas nenori ravėti, karpyti, sodinti, nors tai anksčiau darydavau ir man buvo gerai.

Svarbiausia, kad turi ką veikti, nes leisti laiką vien namie tikrai ne man. Man reikia bent jau kažkokios veiklos. Žinoma, atsikelti sunkoka, jeigu nueinu vėlai gulti, nes reikia anksti keltis. Tačiau viską atperka tai, kad darbuotojai laiko mane kaip sava ir žinančia šiek tiek apie augalus (aš juk ekologė, ne botanikė). Kartais net pasijaučiu kaip viską žinanti, tad man tai keista būna.

Per rugpjūčio mėnesį nei karto neravėjau tik sodinau ir karpiau (tačiau ir tai nedaug). Direktorius sugalvojo, kad savanoriai turi daryti tai, kad kažką išmoktų naujo. Per visą laiką dariau įvairius darbus – ryškinau augalų etiketes (tai dariau jau ne pirmą kartą), o dabar darau naujas etiketes, kurios gražios, laminuotos ir laikys ilgiau negu rašytos su markeriu (taip gali išmokti augalų pavadinimus lotyniškai).

Sodinau lanksvų sodinukus, karpiau viendienių žiedus, o svarbiausia – dariau tai, kas man patinka – fotografavau augalus. Mano dėka botanikos sodas turės augalų foto bazę, kuri labai pravers pardavinėjant augalus, kurie nežydi.

Padarius nedidelį albumą, į kurį sudėjus pardavinėjamų augalų žiedų nuotraukas, galima greičiau parduoti kažkokius augalus. O kur dar pasirengimas Žolinės šventei… Ne daug prisidėjau, bet vis dvi rankos. Be to, visą šventę stengiausi įamžinti.

Dar kai ką gero nuveikiau – padėjau vienai darbuotojai pravesti edukaciją, na nedaug, bet vis šis tas. Paskui su direktoriaus pagalba vaikams pravedžiau žaidimą sode. Vienas vaikas mane net kelis kartus pavadino „mokytoja“. O kur dar bendravimas su lankytojais, kurie turi kažkokių klausimų ar tiesiog lankytojai iš Latvijos nori pagirti, kad pas mus gražu. Dalyvavome viename renginyje, kuriame visai netyčia sudalyvauti teko ir man.

Dabar turime studentų iš Taivano, tai prisidedu prie jiems skirtų darbų ir padedu sodo darbuotojams.

O kur dar šiaip pagalba sodo darbuotojams… Tiesa, aš ir pasiūlymą turėjau sodui, kad gali jie padaryti laminuotus skirtukus su sodo augalais. Mano skirtukų kolekcijoje yra keletas laminuotų skirtukų su augalais, tad ir pavyzdžių turiu kaip būtų galima padaryti ir kokie augalai būtų tinkamiausi. Taigi direktorius man leido pačiai pasibandyti padaryti skirtukų ir jeigu išeis, tai bus galima padaryti tokių nedidelių dovanėlių kam nors. Juk taip daug įdomiau negu kokie lankstinukai, nes skirtuką gali panaudoti.

 Tad esu laiminga galėdama savanoriauti ten, kur noriu ir kai darbuotojai mane laiko kaip savą žmogų 🙂

Share

2

Išsvajotoji kelionė į Lenkiją

Posted by redzina91 on 2017 rugsėjo 14 in Užsienis |

Kaip visada – be kelionių negaliu. Šįkart keliauju į Lenkiją. Kelionė prasidėjo nuo to,  kad teko eiti į ligonių kasas ir išgirsti, kad Europos draudimo kortelės neišduos,  nes nėra sutvarkyti dokumentai (savanorių organizacija laiku nesutvarkė,  deja… Taip būna, kai tik vienas žmogus atsakingas ir jam kažkas nutinka.). Taigi keliavau į Lietuvos draudimą apsidrausti. Nuėjus draudėja iškart paklausė:“ar ne jūsų tėvus draudėm“. Man beliko pritarti (tai buvo balandį, tad kaip ji prisiminė???). Apsidraudžiau nuo nelaimingų ir sau laiminga keliavau į botanikos sodą (apie keliones ten bus sekančiame blog‘e). Padirbėjus sode 1,5 val viršvalandžių ir sulaukus mamos keliavom apsipirkti, o paskui namo. Grįžus dar su tėvu išėjome į Šiaulių dienas, kur sužvejoti du nauji skirtukai į kolekciją. Grįžus po truputį dėjomės daiktus ir pan. Nuėjau miegoti apie 23 val, o keltis teko po 3 val. Miego labai daug… Taigi atsikėlus dar baigiame dėtis daiktus ir keliaujame. Autobusas važiavo pro Radviliškį, Baisogalą, Kauną ir jau link sienos. Netoli sienos sustojame išgerti kavos. Nu ir ką…  Mama susitinka savo buvusį ligonį su tėvais. Keista, kai visai kitame krašte sutinki pažįstamą žmogų. O saulėtekis koks buvo… Gaila, kad nepavyko užfiksuoti normaliai, su visomis gražiomis spalvomis. Dar sustojame ant sienos, nes kitiems reikia pasikeisti pinigus.  Ir keliaujame toliau. Pirmas taškas Lenkijoje – Vilko guolis. Tai vieta, kurioje bazavosi Hitleris. O jau kokia apsauga buvo… Sienos storiausios, maskavimas įvairiais būdais, kad tik niekas nerastų. Vilko guolis – kaip miestas, kuris turėjo savo elektrinę, vandentiekio, šildymo, oro valymo sistemas, o taip pat telefono ryšį su Berlynu ir fronto liniją. Plotas sudarė 2,5 kvadratinių kilometrų, plius 8 kvadratinių kilometrų miško. Visa Vilko guolio teritorija buvo apjuosta minų lauku. Iki 1956 metų vyko išminavimo procesai, kuriu metu buvo rasta 54 000 minų ir 200 000 šaudmenų. Statant Vilko guolį didelis dėmėsys buvo skiriamas pastatų maskuotei, sienos buvo tepamos žaliais dažais ir apsodinami žole, krūmais bei medžiais. Bunkeriai turėjo apsaugoti nuo oro atakų, todėl jie buvo įspudingų dydžių – 50 m ilgio, 30 m pločio, 20 metrų aukščio, sienų plotį sudarė 4-6 metrai, stogo 6-8 metrai storis, pačio Hitlerio bunkerio plotis siekė ir 10-12 metrų storio, sienos turėjo du gelžbetonio apvalkalus.

Po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad bunkeris būtų atlaikęs net ir tiesiai ant jo numestos atominės bombos, tokios, kokia buvo numesta ant Hirošimos, sprogimo jėgą. Taigi ne bet koks ten bunkeriukas, o ohoho… Labiausiai nuvylė gidas, kuris kaip ir dauguma lenkų apsimeta, kad moka rusiškai. Kalbėjo lenkiškai, rusiškai ir dar truputį ukrainietiškai. Tokio kalbų mišinio niekas nesuprato, o tuo labiau aš. Bet svarbiausia, kad pamačiau kaip ir kas ten. Toliau keliavome į Šventą Liepą arba kitaip. Šventoji Lipka yra nedidelis kaimas į šiaurę nuo Lenkija, ir, nepaisant savo dydžio jis yra gerai žinomas  kaip religinis centras ir lankoma vieta. Kartu su vienuolyno komplekso yra puiki 17 a. baroko Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia, kur rengiami vargonų koncertai. Ten kokia nereali bažnyčia. Labai mums ten patiko.

Plius, to neturėjome aplankyti, nebuvo plane, tad dar labiau buvome laimingi. O aš ten ir skirtukų radau, tad išvis laiminga buvau. Po šios gražios bažnytėlės sekė ne tokia graži vieta – Štuthofas. Vieta, kurioje buvo nacių koncentracijos stovykla. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncentracijos stovykla, pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla, kurią 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Iš 110 000 deportuotų kalinių net 85 000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje. Šioje vietoje kalėjo ir pats Balys Sruoga bei Stasys Yla. Labiausiai mums žinomas kūrinys – Balio Sruogos „Dievų miškas“, kurio dėka mes galėjome ir galime sužinoti kaip viskas vyko koncentracijos stovykloje. Ir kaip sakė B. Sruoga – jeigu į visa tai nebūtų žiūrėjęs su ironiją, nebūtų ištvėręs.

 Tiesa, juk ten iš žmonių gamino muilą… Tad aura ten ne pati maloniausia, kai žinai kiek ten nužudytų sielų yra. Šiek tiek pasivaikščioję iškeliavome į Gdanską – turbūt viena didžiausių uostų Baltijos jūros pakrantėje. Labai džiugu, kad apsilankėme vakariniame mieste, daug įdomiau dažnai būna pamatyti miestą vakare negu dieną. Gidė mums aprodė dalį senamiesčio, papasakojo apie miestą. Vėliau gavome laisvo laiko, tai užvalgėme ir dar pasivaikščiojome.

Žinoma, buvo nepatenkintų, kad parduotuvės užsidariusios ir valgyti nenusipirks, kad miestą tik vakare pamatė. Mes su mama prie tokių nepratę, nes keliaujame su žmonėmis, kurie neturi jokių  nusiskundimų, retai pasitaiko kažkokių nesąmonių. Manau kas skaito mano blog‘us tai neatsimena, kad būtų buvę kažkas panašaus per 10 metų (na gal truputį mažiau kaip rašau blog’us). O viešbutis buvo tikrai neblogas. Nesitikėjome tokio gero. Tik ryte daugelis buvo nelaimingi, kad kavos negalėjo išgerti. Susėdus į autobusą ir gidės paklausus kaip miegojote, tai atsakymas buvo, kad kavos nebuvo pusryčiams. Pypt, pypt, pypt… Tai važiuoji paėst, apsipirkt ar kažką naujo ir svajoto pamatyt? Pagal planą turėjome dar pasivaikščioti po Gdanską, tačiau keliavome į Olivos katedrą. Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m. Gdansko rajonu. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų. Bažnyčios dydis man atėmė žadą – 110 metrų ilgis.

Viduje galima apeiti aplink, yra galerija per visą bažnyčią. O jau vargonų grožis ir muzika… Bažnyčia kažkas nerealaus… Jeigu kam įdomu, tai http://www.archikatedraoliwa.pl/wizyta-w-oliwie-4222 gali apžiūrėti visą bažnyčią. Priešpaskutinis taškas – Sopotas. Tai kaip mūsų Palanga tik manau gražiau. Nors Palangoje nebuvau jau kokį 15 metų. Nieko ten ypatingo nėra, tik tiek, kad tai pajūrio miestas, turi kreivą namą, daug kavinių (vienos interjeras patiko mums su mama labai).

Ir paskutinis mūsų aplankytas objektas – Marienburgo pilis. Marienburgo pilį 1274 m. įkūrė kryžiuočiai užkariautoje prūsų žemėje. 1361 m. Marienburgo pilyje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis – šitą faktą manau daug kas atsimena iš istorijos pamokų. 1945 m. pilis buvo smarkiai apgriauta. Per visą savo istoriją ji niekuomet nebuvo taip nukentėjusi − sugriauta beveik 80% mūrų. 1947−1950 m. atlikti daliniai konservavimo darbai. Po 1959 m. pilies gaisro ji pradėta iš esmės atstatyti. Šiuo metu pilyje įkurtas muziejus (1961), veikia parodos, rengiami spektakliai. O pilies dydis atima žadą…

Neveltui laikoma viena didžiausių pilių Europoje. Apžiūrėjus pilį mūsų laukė ilga kelionė namo. Lenkijoje kokie kelių remontai… Nepalyginsi su tuo, ką mes čia pas save darome. Kelionė užtruko daug ilgiau nei turėjo ir namo grįžome paryčiais, apie puse 5 ryto. Tačiau laimingos ir su daug įspūdžių.

Share

Žymos:, ,

0

Vilniaus dienos arba rudenio pradžia sostinėje

Posted by redzina91 on 2017 rugsėjo 5 in Lietuva |

Aš nebūčiau aš, jeigu į Vilnių nenukeliaučiau. Penktadienio rytas ir aš kaip visada keliauju į stotį. Keista, tačiau žmonių važiuojančių į Vilnių nebuvo daug. Na, daugelis jau diena prieš keliavo. Su baime rakinu duris, nes du mėnesius ten niekas negyveno, tai koks bus dulkių sluoksnis… Nustembu, dulkių nebuvo daug ir tvarkant kambarį jų nebuvo daug. Kadangi kaip tik Vilniaus dienos, tai keliauju miestan pasižvalgyti kas gero, kokie renginiai ir pan. Nuo pat Lukiškių aikštės iki Katedros mugės (maistas, knygos, paveikslai, miestų stendai, papuošalai ir pan). Važiuojant į Vilnių ir skaitant FB, pamačiau reklamą, kad Florinus turi proginę Vilniaus monetą. Žadėjau keliauti į Pinigų muziejų (siūlau visiems jį aplankyti, tikrai įdomu, naudinga, o ir lankymas nemokamas), kuriame šeštadienį buvo akciją – pasikeisk 2 eurų monetą į proginę Vilniaus monetą. Tačiau pagalvojusi apie kolegą, sugalvojau jam parašyti ir paklausti, ar reikia jam nupirkti tų monetų, nes jis kolekcionuoja. Atsakymas buvo žinoma teigiamas. Taigi pasukau link Florinus. Kas domisi monetomis, tai siūlau ten užsukti ir nusipirkti. Pardavėjas su pirštine dėjo kiekvieną monetą atskirai į maišelį, o tik paskui į vieną maišelį. Pirkdama dar gavau nuolaidų kortelę ir taip dar sutaupiau nuo kiekvienos monetos po 12 centų. Nedaug, bet susidaro. Tiesa, jie manęs nesponsor‘ino, man patiko aptarnavimas ir kad nereikia keliauti iki Lietuvos banko, o galima įsigyti monetų mieste. Pranešu kolegai, kad nupirkau ir jis manau labai laimingas tuo. O aš tęsiu kelionę per Gedo prospektą. Pereinu per knygų mugę ir aš nebūčiau aš, jeigu nesidairyčiau skirtukų. Bet buvo per daug žmonių viską pamatyti. Taigi ėjau toliau. Mačiau vėl tas pačias babytes, iš kurių birželį draugas pirko gėles. Gerai tada buvo praleistas laikas… Nuėjau kaip visada į Katedrą. O paskui į mėgiamą savo vietą – Bernardinų sodą. Šįkart jį perėjau kiek kitaip ir nusprendžiau, kad noriu nueiti į Bernardinų bažnyčią. Sugalvojau, kad eisiu palei VDA.

O grįžusi prie Bernardinų sodo dar gavau dovanų iš Švyturio – nealkoholinio alaus (juk rugsėjo 1d ir net mama sakė, kad nei vieno girto neatvežė). Prie Katedros pamatau universiteto eiseną, tad sugalvoju kaip visada viską įamžinti.

 Ir vėl einu per Gedo prospektą, per senamiestį ir taip vis vaikštinėju. Labai daug atvykusių škotų stebėti futbolą, kuriuų dauguma su kiltais, puošniomis kepurėmis, vėliavomis. Smaginosi kavinėse, baruose ir jokio triukšmo. Tiesa, jie paaukojo 5000 svarų jaunimo užimtumo centrui. Ši tradicija pasirodo ir prasidėjo Lietuvoje 2003 metais. Taigi, pagirtina, kad taip pasielgė. Vėliau paskambina tėvas ir paklausia ar knygų mugė yra ir jam reikia poros knygų. Deja, jam reikalingų knygų nebuvo, tačiau nupirkau knygą „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ – sakė kažkam dovanoos. Kad tik nepamirštų pasirašyti jos 😀 O priedo gaunu sovietinius laikus menančias atvirutes su tautiniais rūbais. O aš prisirinkau skirtukų. Vienas jų labai vertingas – su kunigo Algirdo Toliato parašu. Tai jau antras toks skirtukas, tačiau abu jie skirtingi.  Kadangi šalia namų esančioje maximoje mišrainės jau nebus (per vėlu), tai kaip visada keliauju į Mindaugo maximą. Kiek vietos dabar ten… Tikrai reikėjo remonto joje, dabar vietos daugiau ir parduotuvėlės atskirtos tvarkingiau. Apsiperku ir galvojau grįšiu pėsčiomis, nes liko tik apie 1,4 km iki namų. Pasvajok ir praeis. Pradėjo lašnoti, o aš cukrinė. Grįžtu su truliku ir džiaugiuosi, jog stotelė praktiškai kieme. Nulūžau palyginus greit. Vos po 12 val nuėjau miegoti. Atsikėliau lygiai toje pačioje pozoje kaip užmigau – taip, miego labai norėjau, kas man nebūdinga. Prasikrapštau akis, nusiprausiu ir einu darytis puslitriuką arbatos bei ieškoti ką užvalgyti. Susitvarkau, susiruošiu ir iškeliauju. Nusprendžiu, kad noriu apsilankyti gražiausioje bažnyčioje Vilniuje – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios fundatorius buvo pats Pacas (istorijos vaikai mokykitės, o tai bus kaip man, kai tėvas istorikas, tai liepia pasidomėti pačiai).

Taip, grožis neišpasakytas. Ir lenkų pilna keliaujančių. Padarau keletą nuotraukų ir keliauju link Katedros. Eidama (apie 1 km atstumas yra) rašau 25 smulkmenas, kurios mane džiugina, nes visai pamiršau parašyti jas rugsėjo 1 d, tad gavau baudą – plius 5 smulkmenos. Nuėjusi į Katedrą suprantu, kad žmonės, kurie sako, jog ji graži, nėra buvę anoje bažnyčioje, nes ji nereali. Galvojau eiti į Pinigų muziejų, bet kai pamačiau kokia ten eilė… Noras dingo ir pagalvojau, jog gerai, kad nusipirkau jau vakar. Taigi einu į V. Kasiulio muziejų pasižiūrėti naujos parodos. Kaip visada, mane nustebina ir nudžiugina tai, ką pamatau ten.

Turbūt vienintelė vieta kol kas, kurioje galima pamatyti tikrai gerų darbų. Apžiūrėjusi vėl pasuku į senamiestį. Sugalvojau nueiti eilinį kartą į universiteto kiemelį.

Šalia įėjimo pasitinka moteris, kuri pardavinėja bilietus. Jau maniau, kad reikės pirkti, tačiau ėjau drąsiai – apsimečiau studente kaip mane mokė, tad taip ir įėjau. Dar norėjau pažiūrėti kaip gyvena Prezidentė, tačiau buvo ruošiamasi privačiam vakarėliui, tad atidėsiu iki žiemos (o gal anksčiau nuvažiuosiu į Vilnių). Dar pasivaikštau ir grįžtu namo.

Pailsiu, pavalgau, apsitvarkau ir išeinu pėstute miestan. Juk Sindikato koncertas, o dar šiaip Gedo prospekte dainuojančių ir grojančių yra. 13 min ir aš jau prie stoties. 23 min ir prie Aušros vartų. Taigi iki senamiesčio tik 23 min kelio nuo namų. Pasivaikštau po senamiestį ir einu užsiimti vietą Katedros aikštėje, kad galėčiau padaryti gerų nuotraukų. Ar bent jau pabandyti tokių padaryti. Ir labai laiku užsiėmiau vietą, kuri kaip paaiškėjo buvo labai gerai. Na, neveltui einu į renginius ir žinau iš kur ir kaip geriausia matyti. Žiauriai patiko koncertas, neveltui jau seniai norėjau nueiti į Sindikato koncertą.

Viso koncerto nežiūrėjau, tad grįžau namo pėstute, nes buvo labai geras oras, o ir norėjosi visiškai nusikalti, kad kuo puikiau miegočiau. Aišku, miegoti nepavyko anksti nueiti, tačiau miegojau labai gerai. Atsikėlusi dar nežinojau, ar keliausiu namo, ar liksiu dar iki pirmadienio ryto Vilniuje. Tačiau pasižiūrėjus, kad Vilniuje bus daug lietaus, nusprendžiau važiuoti namo. Susidėjau viską į tašę ir vos pavilkau. Patalynė, užtiesalas, plėvelė (ja uždengiam lovą, nes jeigu užpiltų, tai nebūtų kaip išdžiovinti čiužinio, o plėvelė jau baisiai dulkina) – maniau, kad nesutalpinsiu visko į tašę, tačiau viskas tilpo tik panešti nebuvo lengva. Tiesa, per tas pora dienų padariau 30 km. Jeigu būtų koja visiškai sveika, tai būčiau ir iki 40 km nuėjus, bet kitą kartą bus ne mažiau 30 km.

Share

Žymos:,

0

Vaikystės takais ir nauji atradimai

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 16 in Lietuva |

Kaip savaitgalis, taip kelionė. Ir mes vėl keliaujame į Žemaitiją. Tie žemaičiai tiek turi daug gražių dalykų… Pirmasis mūsų taškas Pavandenė. Mama visai netyčia sužinojo kada bus mišios, tai buvome prieš prasidedant mišioms. Kai man buvo kokie 3 metai (gaila, negali tiksliai pasakyt ar tiek man tada buvo), keliavome į šį miestelį, tad pabandė tėvas pirmiausia padaryti nuotrauką panašiai toje vietoje, kurioje tada stovėjau – šventoriuje netoli vartų (reikės tos nuotraukos paieškoti kažkur rūsyje). O bažnyčia labai graži, yra išlikusi senoji sienų tapyba, tvarkinga, suremontuota kiek galima.

 Kol mes apžiūrėjome bažnyčią, atvažiavo Končiai (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir jie ne vieni buvo, o su Rokiu (jorkšyro terjeru). Taip, mes ir vėl ne vieni keliavome ir taip daug įdomiau. Netoli Pavandenės buvo ir dvaras, kuris minimas nuo 1553 m. Pavandenės dvaras, valdytas Gervydų, Tiškevičių, Gedgaudų, Danilevičių, Sakelių, ir egzistavęs iki pat XX a. pradžios. Dvaras suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ėmus jį valdyti Sakeliams. Tarpukariu, Zigmanto Sakelio valdymo laikotarpiu, Pavandenės dvaras kaip pavyzdinis ūkis, kuris garsėjo ne tik Lietuvoje. Dvarą globojo pats prezidentas A. Smetona. Pavandenės dvare 1901 – 1903 m. namų mokytoja dirbo rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Na o iki mūsų laikų išliko Sakelių mauzoliejaus griuvėsiai Sklepkalnyje (taip, man irgi toks pavadinimas pasirodė keistas, tačiau tokių būna). Sklepkalnis yra labai vaizdingoje vietovėje.

Pasidariau keletą nuotraukų ir pabandysiu sujungti į vieną, kad pasimatytų visas grožis. O teritoriją pirmi apžiūrėjo tėvas su Rokiu. Kaip paaiškėjo, jie draugeliai yra. Sklepkalnio viršūnėje palaidotas Zigmantas Sakelis, kuris buvo nukankintas 1941 metais Rainiuose (kas nežino, patys pasidomėkite apie Rainius). Toje pačioje vietoje perlaidoti ir tie, kurie buvo palaidoti mauzoliejuje, nes sovietmečiu jis buvo suniokotas. Kitas mūsų taškas – Tverai. Kaip visada, apžiūrėjome ir bažnyčią. 1897 m. klebonas garbės kanauninkas Juozapas Niūniava su parapijiečiais pastatė Švč. M.Marijos Apreiškimo bažnyčią. 1908 m. pastatyta akmeninė varpinė. Bažnyčia ir vėl labai graži, o ir tvarko ją iš išorės, tad bus dar gražesnė. Tiesa, bažnyčioje radau skirtukų, tad kolekcija pasipildė 3 naujais skirtukais (neklauskit, kiek jų turiu, nes tiksliai nežinau).

Beje, 1911 m. įsteigta Blaivybės draugija (140 narių), turėjusi neblogą biblioteką (kas labai aktualu šiais laikais, čia aš apie blaivybę, o ne apie biblioteką). Trečiasis taškas – Rietavas. Apsilankėme Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ji pasirodė tamsi, nors baltai išdažyta. O ir pasirodo drėgmė joje laikosi. Na tokia ne prie širdies bažnytėlė.

O paskui patraukėme link Rietavo dvaro. Tiesa, dvaro nėra likę, tačiau yra atkasti pamatai. Yra išlikę vartai, keletas dvaro pastatų, vandens bokštas.

Šiek tiek istorijos, apie kurią galbūt ne visi žino, kad 1882 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi su dvarais Plungėje, Kretingoje, Palangoje. 1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė, teikusi elektrą ne tik dvarui, bet ir miesteliui. Apžiūrėję teritoriją patraukėme link Purvaičių, kuriuose gyvena Končiai. Tačiau dar sustojome užvalgyti į Provinciją, kurioje labai skanus maistas. O cepelinai kokio dydžio… Pavalgę jau keliavome pas Končius.

O valdų didumas…. 4 hektarai (o žolės kiek ten pjauti….). Labai gražioje vietoje sodyba. Joje dar likęs senasis namas.

Atskirai galima apgyvendinti svečius su visais patogumais. O kadangi teritorija didelė, tai ir gali vienas kito nematyti visą dieną.

Pasisvečiavome, valgėme labai skanų tortą „Napoleonas“, o Končienė kokį desertą padarė… Braškių šerbetas buvo pasakiškas. Gaila, kad mama negali saldžiai, tai namie būtų daromas toks desertas. Beje, jie atlieka švietėjišką veiklą tame krašte, kad kvietė mamą ir tėvą prisijungti prie jų. Tai mama sutiko ir pasakos apie alergiją. O man sakė, kad jeigu kada užsinorėsiu, galės ir „Varlė keliauninkė“ ką nors padaryti. Prieš išvažiuojant paprašė, kad praneštume, kai būsime namie. Džiugu, kai rūpinasi, ar gerai grįžome namo. O mes dar parvažiuodami namo užsukome į Kolainius ir Višinskio gimtinę Ušnėnuose.

Kelionė truko nei daug nei mažai – 12 valandų.

Share

Žymos:

2

Broliai Narutavičiai ir kelionė po Žemaitiją (Plungė, Brėvikiai, Alsėdžiai ir Telšiai)

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 7 in Lietuva |

Tik savaitgalis ir kelionė. Šįkart ji kitokia. Šįkart keliavome filmuoti apie brolius Narutavičius. Jau minėjau apie juos vasario mėnesį, kai irgi filmavome šiek tiek. 8 val pajudėjome iš Šiaulių. Pirmas taškas buvo Plungės dvaras, kuriame buvo susitarta dėl susitikimo su G. Končiumi. Jis daugiau nei 20 metų dirba tarp Lenkijos ir Lietuvos, tad apie šalių santykius gali papasakoti nemažai, o ir apie šalių skirtumus ir panašumus taip pat. Apie tą patį gali papasakoti ir jo žmona Virginija. Susitikome prie Plungės dvaro, o filmavimas vyko prie laikrodinės, kurioje dabar yra galerija, pristatytas priestatas, kuriame yra biblioteka.

Viskas ten labai gražiai sutvarkyta. Taigi, G. Končių pasiima kūrybinė komanda, o aš su jo žmona kalbamės susėdusios ant akmenų.

Ji labai džiaugėsi, kad Plungė keičiasi, kad vis kažkas atsiranda ir po truputį nelieka sovietinės dvasios. Pavyzdžiui alėjoje prie laikrodinės padaryta instaliacija su veidrodžiais.

Papasakojo apie lenkus, kad jie labai pasikėlę, viską iškelia. Mums bekalbant paskambina mama ir praneša, kad jau atvažiavo ir kur mes esam. Tad netrukus atėjo ir ji. Mums papasakojo kokių nesąmoningų įstatymų yra Lenkijoje. Sakykim gyveni Naujininkuose ir persikraustai į Žirmūnus, tai reiks pasikeisti mašinos numerius ir perlaikyti teises (o mes dar sakom, kad pas mus nesąmonių yra). Šiek tiek pasiklausiau interviu, nes tik kaip būni per filmavimus, gali išgirsti daugiau įdomių istorijų. Po visko mums galima sakyti liepia eiti išgerti kavos. Plungėje beveik vienoje vietoje yra 4 kavinės, kuriose galima išgerti labai geros kavos kaip sakė Končiai. Einant per dvaro parką Končius pamatęs šiukšles jas pakėlė ir išmetė. Mane tai labai nustebino, nes tokių žmonių šiais laikais labai trūksta. Mes visi norime, kad aplinka būtų graži, bet nesistengiame to padaryti. O gaila… Mums beeinant pradėjo lyti, tad gerai, kad viskas šalia. Kol išgėrėme kavą, tai ir lietus nebe taip lijo. Smagiai pasisėdėjome. Labai fainas ir įdomus žmogus yra Končius, su juo nėra nuobodu. Dabar žinau, kodėl tėvas vis su juo susitinka. Antra vieta filmavimui – Brėvikių dvaras, kuriame gimė Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Lenkijos prezidentas (tiesa prezidentavo apie savaitę, nes jį nužudė) Gabrielius Narutavičius.

Prie dvaro susitikome su A. Daciumi, kuris buvo nusipirkęs tą Narutavičių dvarelį. Jis turėjo nuotraukų, iškarpų iš laikraščių apie dvarą. Kūrybinė grupė nuėjo filmuoti, o mes su Končiais nuėjome pakalbinti Dacienės apie šį dvarą. Mums bekalbant vienas iš dvaro durų atveria dabartinis šeimininkas G. Šilinas. Mūsų nuostabai mes užtruksime čia ilgiau nei manyta. Jis mus pakviečia arbatos ir mes visi (mūsų net 9) einame į dvarą. Tame dvare įrengti du kambariai, kuriuose ir gyvena Šilinas. Vienas kambarys biblioteka – muziejus – svetainė. Visokiausių knygų apie istorija, atminimai apie Narutavičius. Tačiau man kaip ekologui paliko įspūdį knygų lentynos apie botaniką, sodininkystę, augalus. Šilinas augina augalus, tad esame kažkuo panašūs. Taigi, mums pataisoma šviežia arbata, kuri turi kartoką skonį, tačiau ją gerti norisi. Kol geriame arbatą šnekučiuojamės, paaiškiname atvykimo tikslą ir galiausiai imamas interviu. Niekas neišeina, visi klausosi ką pasakoja Šilinas apie Narutavičius. O žmogus daug žino, daug domisi ir renka informaciją.

Mums pasakojo apie 40 min., tačiau laikas neprailgo. Buvo įdomu pasiklausyti kaip pasakoja apie Narutavičių šeimą. Atsisveikiname su Končiais, Daciais ir Šilinu. Dar sustojame pafilmuoti Alsėdžiuose prie bažnyčios, pavalgome pietukus. Mes (tėvai ir aš) pirmiau, o žurnalistė bei operatorius vėliau, nes dar buvo sustoję nufilmuoti gamtos vaizdų. Taigi, pamaitiname operatorių ir žurnalistę, o tada operatorius bėga filmuoti (alkanam sunku dirbti). Ir važiuojame į paskutinį punktą – Telšius. Nueiname pafilmuoti katedros, šiek tiek senamiesčio vaizdų.

Labai daug žmonių buvo Telšių centre. Tiek Šiauliuose turbūt nesutiksi sekmadienio vakarą. Dar smagiai juokėmės iš parduotuvių pavadinimų ar šiaip kas krito į akį. Galiausiai ledų pirkimas, rankų paspaudimas ir važiavimas namo.

Kaip visada, įdomiausia yra važiuoti kartu į filmavimus, nes tada yra didesnė galimybė daugiau sužinoti ir pamatyti tai, ko šiaip galbūt ir nepamatytum, nesužinotum, sužinai visą filmavimo virtuvę, su daug kuo gali pabendrauti. Sutikti žmonės visada būna labai įdomūs, daug besidomintys tam tikra tema. Labai gerą įspūdį paliko Končiai. Tikrai labai apsiskaitę žmonės, daug žinantys, daug kur dalyvaujantys. Ir galiausiai padariau išvadą, kad operatoriai būna labai faini žmonės, su kuriais nenuobodu. Su vienu operatoriumi vis susitinkame kur nors mieste ar autobuse, tai pasišnekėti galima kaip su savu.

Na ką, Žemaitija man vis labiau patinka. Savaitgalį galbūt ir vėl ten… Kaip rašė P.Vaičiūnas: „Ei, pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tik čia galime pritaikyti Žemaitijos sostinei – „Mes be Telšių nenurimsim!“.

Share

Žymos:,

1

Žemaitijos grožiai

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 5 in Lietuva |

Be kelionių – negyvenimas, tad kai tik galime, keliaujame. Šįkart keliavome į Žemaitiją. Norėjosi pamatyti bažnyčias, Šatrijos kalną, Biržuvėnų dvarą ir dar ką nors gražaus. Kelionę pradėjome nuo Kaunatavos, kur gyvena viena mano pažįstama, kuri kolekcionuoja skirtukus. Tačiau mes nesusitikome, gaila… Kaunatavoje yra labai graži bažnyčia, sutvarkyta aplinka.

O miestelio pradžioje dar ir cerkvė yra. Gražioje vietoje gyvena žmonės. Toliau keliavome į Upyną, ten norėjome pamatyti bažnyčią, tačiau miestelis nepaliko įspūdžio.

Sekantis taškas Šatrijos kalnelis. Bet… Važiuojant link Šatrijos pamatėme didelį paminklą, kuris skirtas Vytautui Didžiajam.

Šį paminklą pastatė ūkininkas, kuris augina avis (turi jų daugiausiai Baltijos šalyse). Apžiūrėję paminklą keliavome link Šatrijos. O jau koks įspūdis… Nerealiai gražu ir kiek toli matosi. Tiesiog ilsiesi žiūrėdamas į tokį grožį.

Iš Šatrijos keliavome į Luokę. Iš ten kilęs vienas mano geras draugas Artūras. O bažnytėlė kokia graži Luokėje… Ir sutvarkyta viduje, ir aplinka graži. Pasistengė kaimelio gyventojai.

Dairydamasi ką aplankyti, radau Biržuvėnų dvarą, kuris dabar sutvarkytas (buvo sudegęs) ir galimas jo lankymas – vedamos ekskursijos apie dvarą.

Kaip įdomiai papasakojo apie dvarą… Ir kaip viskas sutvarkyta ten. Deja, dvaras degė, tad nieko nėra išlikę autentiško, bet stengtasi kažką padaryti, kad tik dvaras nebūtų padarytas viešbučiu. Ir gerai, kad niekas nieko nepadarė, o dabar puiki vieta edukacijoms.

Dar užsukome į Janapolę, Žarėnus ir Medingėnus.

Tokia buvo ta mūsų kelionė. Neilga, tačiau turininga. O kita kelionė vėl bus į Žemaitiją, tik jau su dideliu tikslu 🙂

Share

0

Latvija – Lietuva arba kaip aš šaudžiau

Posted by redzina91 on 2017 liepos 16 in Užsienis |

Trečiadienio rytas (taip, keistas savaitės metas). Pas mus atvažiuoja senelis ir išleidžia visus pailsėti, na ne visus, o mus 3, du vaikai lieka su seneliu. Tėvą nuvežame iki autobusų stoties, nes jis keliauja į Rygą, o mes su mama į Daugpilį (juk reikia mamai parodyti, kur vaikas mokslus baigė). Daug kam dabar bus keista, kad „gera“ šeima, vieni vienur keliauja, kiti kitur. Tėvas į Rygą dėl darbo, o mes pakeliauti. Tačiau vakare visi susitikome viešbutyje Daugpilyje.

Pirma kelionės pusė buvo su nuotykiais. Įsirašiau dainų į kompaktą (pagaliau mašinoje galima klausytis ne vien kasetes (įdomu, kiek jaunimo žino, su kuo valgoma kasetė) ar radijos) ir ką… Error ir dar maniau, kad suvalgė kompaktą, bet paskui atidavė. Klausomės radijos, važiuojame viena iš pagrindinių Panevėžio gatvių, o ten pyst (tai ištiktukas, jį galima vartoti) ir kelio remontas. O mano mintyse, kad reikėjo važiuoti taip, kaip mes su kursioke važiavom. Na ką, įsijungiau GPS (kaip gerai, kad mama gavo planšetę, tai telefonas išlieka ilgiau gyvas) ir sakau kur suktis. Šiaip ne taip išvažiuojame, nes rytas ir mašinų kamštis didesnis, kai gatvės uždarytos. Važiuojame toliau link Rokiškio. Kai kuriose vietose labai gražus vaizdas yra. Mamai jau laikas pavalgyti, o aš pasiūlau sustoti Obeliuose prie bažnyčios, nes ji graži ir dažniausiai prie bažnyčios būna stovėjimo aikštelės. Tačiau pamatome, kad yra aikštelė kitur, o ten Ramintos šaltinis. Taigi, ten sustojame, išgeriame kavos, suvalgome po bananą (suvalgiau mažesnį, tai alkis greičiau atėjo, negu mamai, kuri suvalgė didesnį, tad sakiau viskas, valgysiu didesnius). Nuo Obelių nebe taip toli ir Latvijos siena. Pravažiuojame pro UNESCO paveldą – Struvės geodezinį lanką. Ir jau Latvija… Dabar jau nelabai jaučiasi, kad tai užsienis, bet vis dėlto, juk dokumentą reikia turėti, o ir kartais patikrina.

Kelias nuo Subatės iki Daugpilio nėra labai įdomus, tačiau kai kuriose vietose yra gražūs vaizdai. Kas nustebino, tai kiek Sosnovskio barščių… Mes dar padejuojame, kad pas mus yra, o pas juos kiek jų. Jie naudojo ES pinigus jų naikinimui, tai kur naikino, nežinau, bet kai kur plantacijos, o kai kur pavieniai palei kelią auga. Pirma stotelė – Daugpilio tvirtovė. Tačiau pirmiausia reikėjo vėl įsijungus GPS keliauti neaiškiomis gatvėmis, nes įvažiavimas į Daugpilį remontuojamas. Bet tai jau įprasta, sekėsi mums su tomis apylankomis. Viskas pavyko puikiai, nes žemėlapyje gaudausi, o ir nusistačius buvimo vietą daug lengviau. Tiesa, ne visada rodė teisingai, nes kartais parenka kelią, kur vienpusis eismas. Kas yra važiavęs su mašina Latvijoje, tai žino kaip ten sunku būna. Daugpilio tvirtovėje jau esu buvusi, tad žinau kaip ir kas ten (tik tėvas manimi kaip visada netikėjo…), tai buvo lengviau rasti.

Apžiūrėjome ten esančią galeriją, pačią tvirtovę, o tada keliavome už Daugpilio. Norėjome su mama pamatyti Agloną (joje yra didžiausia bazilika Latvijoje). Tačiau vienoje vietoje nusukome nuo kelio, nes yra labai graži bažnyčia. Miestelis vadinasi Viški. O bažnyčia matoma iš toli nuo kelio, nuo bažnyčios irgi toli matosi. Tokios vietos pačios gražiausios.

Galiausiai pasiekiame Agloną, kuri paliko didelį įspūdį. Jau aplinka šalia bazilikos, kiek ten vietos… Teritorijoje yra ir paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, ant kurio užrišau juostelę su trispalve (labai gerai, kad nupirkau tokią juostelę, nes kelionėse kartais visai gražu užrišti ant kažko).

Sekantis kelionės taškas Kraslava. Joje yra Pliaterių dvarelis, bažnyčia, o šalia jos stačiatikių cerkvė. Užėjome tik į bažnyčią, nes kaip tik buvome prieš mišias. Tėvas eiti į dvarą nepatarė, nes uždaryta viskas bus. Taigi kaip ir liko kitam kartui.

Ir galiausiai grįžome į Daugpilį, kur iškart važiavome prie viešbučio. Prieš mus netoli viešbučio pasistatė mašiną kažkokie žmonės iš Olandijos. Pagalvojau, va, net olandai kažką randa Daugpilyje. Deja, laukiant registratūroje paaiškėjo, kad vyras turbūt vokietis arba olandas (kalbėjo vokiškai), moteris su vaiku kalbėjo lietuviškai. Pasirodo buvome ne vieni. Mūsų kambarys buvo 4 a., palėpėje, tad priminė mano kambarį. Po kokių 15 min pasirodė ir tėvas. Šiek tiek pailsėję iškeliavome į miestą. Sustojus centre, prie DU humanitarinio fakulteto.

Pradėjo lyti, tad nepavyko normaliai pasivaikščioti. Apsipirkome ir keliavome atgal link mašinos. Grįžę pavalgėme, pasižiūrėjome šiek tiek televizorių ir su mama nuėjome gulti, o tėvas dar pažiūrėjo ale „Moterys meluoja geriau“ tik latvišką variantą. Aš kaip visada, naujoje vietoje prastai miegu, nebent būnu nusikalusi visiškai. Keisčiausia, kad nusikaliau tikrai, o dar dantį skaudėjo šiek tiek, nes suvalgiau ledų ir vėl ėmė skaudėti. Ačiū Dievuj greit ir praėjo, bet galvojau, ką reiks daryti, jeigu nepraeis.

Ryte buvo sunku keltis, bet keisčiausia, kad pirmas atsikėlė tėvas, paskui aš ir mama. Susikrovėme daiktus ir nuėjome pusryčiauti. O pusryčiams ko tik nori: šoninė, kiaušinienė, dešrelės, blynai. Šitoks pasirinkimas pusryčiams man jau pamirštas. Pavalgėme ir važiavome į bažnyčių kalną – vieta Daugpilyje, kur yra 5 konfesijų bažnyčios, o šalia įdomus fabrikas. 3 matėme iš arti, o dvejose buvome ir viduje.

O paskui… Paskui buvo medžiotojų ir berniukų svajonė – Daugpilio šratų gamykla. Ten turėjome ekskursiją ir papasakojo kaip ėmė gaminti šratus, pamatėme įrenginius. Įdomiausia, kad gamykloje yra bokštas, o kam? Beje, jie gamina tik pora kartų per metus, o daugiau tik muziejus veikia. Daugpilio šratų gamyklos istorija prasidėjo 1886 metais. Kaip jau minėjau, šalia daugybės bažnyčių bokštų, galima surasti ir 28 metrų aukščio Daugpilio šratų gamyklos bokštą, kuris yra gamyklos simbolis.

Būtent ten, viršuje, jau ilgus metus liejami šratai: išlydyta metalo masė pirmiausia mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, pritaikytą kiekvieno šrato dydžiui. Krisdami žemyn, šratai įgauna reikiamą formą. Tačiau kritimo iš 28 metrų aukščio nepakanka, todėl bokšto viduje yra ir 20 metrų gylio šulinys su keltuvu, išsijojančiu jau paruoštus šratus ir toliau gabenančiu juos skirstymui pagal kalibrą. Vėliau šratai gludinami. Rieda per stiklą ir jeigu nelygūs šratai, jie iškrenta, o lygūs keliauja toliau.

Šioje gamykloje buvo labai įdomu, įdomiai papasakojo apie viską ir valanda laiko neprailgo. Paskutinis cinkelis buvo šaudymas.

Kiekvienas gavome po vieną galimybę šauti su orinuku į taikinį. Mama per karinį niekada nepataikydavo kaip reikia, o čia pataikė iš pirmo karto į skardonkę. Aš aišku nepataikiau, o tėvas numušė skarbonkę. Buvo tikrai linksma.

Toliau keliavome link namų. Užsukome į Ilūkstę, dar pravažiuojant matėme paminklą skirtą lietuvių kariams I pasaulinio karo.

Lietuvoje užsukome į Rokiškį užvalgyti, nes mamai jau buvo laikas. Galvojau, kad pasivaikščiosime, nes senai buvome, bet… Lyjo lietutis, tad nuplaukė mano noras. Tačiau nuvažiavome į Pandėlį, Skapiškį ir Pavenėlę, kurioje kažkada buvo vienuolynas.

Tokia ta mūsų kelionė į Latviją. Džiaugiuosi, kad mama pamatė miestą, kurio universitetą aš baigiau.

Share

0

Kaunas – Šiauliai

Posted by redzina91 on 2017 liepos 9 in Lietuva |

Taip jau išėjo, kad liepos 6-ąją nusprendėme keliauti į Kauną. Norisi pakeliauti po įvairias vietas, o ir dabar mūsų mašinytė mažiau valgyti nori, tad tuo labiau galime pakeliauti. Taigi iš pačio ryto ir iškeliavome. Seniai norėjome aplankyti pogrindinę spaustuvę „ab“ (taip pavadinta pagal įkūrėjų pavardes), tad joje pirmiausia ir apsilankėme. Apie ją mums papasakojo spaustuvininko žmona, tad viską sužinojome ir pirmų lūpų, o ne iš muziejininkės ar gidės. Įėjimas į spaustuvę buvo per šiltnamį. Ten yra baseinėlis, kuris rankenos pagalba slankiodavo, o visa spaustuvė po žeme.

Tiksliau po namu. Spaustuvė nedidelė, tačiau viskas ko reikėjo tilpo. Pasakojo, kad nedidelį lapą surinkdavo per 40-50 min.

O didesnį knygos lapą ir per 2-3 val. Procesas taip užtrukdavo, nes rinkti tekdavo po vieną raidę pvz 10 šriftu, tad suprantate koks mažas šriftas ir kiek klaidų galima padaryti. O paskui su aparatu „spausdindavo“.

Taip spaustuvė veikė 10 metų ir jokie KGB jos nesusekė. Didžiausias klausimas kodėl nesusekė… Juk jie daug ką susekdavo. O ir karinis dalinys buvo kitoje upės pusėje, tad tuo labiau galėjo pastebėti. Nors, kaip pasakojo senelis, kad jo mamos draugė pabėgo iš Sibiro ir dienos metu būdavo milicijoje, ten saugiausia, niekas nepagalvos, kad čia gali sėdėti žmogus, kuris pasipriešino. Taigi, kaimynyste ne visada visi pasidomi. Čia galite pasižiūrėti filmuką apie spaustuvę: https://vimeo.com/23605057

Mums labai patiko ten, o dar parodė ir daugiau visko,net tų laikų kopijavimo aparatą mačiau. Plius, muziejus nemokamas, tad kol galima pasiklausyti iš pirmų lūpų viską, tai siūlau apsilankyti.

Sekanti mūsų stotelė buvo centras – Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kaip tik prieš pat 12 val. ten buvo, tai ir vėliavą pakėlėme, o paskui į muziejų, kuris kaip tik buvo nemokamas (davė netgi bilietus, kad nemokamas lankymas, matyt taip skaičiuoja lankytojų srautus). Apžiūrėjome muziejų, kai ką dar tėvas papasakojo. Paskui patraukėme link Prezidentūros, tačiau ten viskas vyko tik kiemelyje, o Prezidentūra buvo uždaryta, dėl ko buvo labai gaila.

Paskutinis mūsų taškas Kaune – botanikos sodas. Kai tik atvažiavome, pradėjo lyti. Palaukėme, išgėrėme per tą laiką kavos ir apstojo lyti. Nusivylėme sodu. Manėme, kad bus daugiau žydinčių augalų, o buvo pagrinde rožės. Pas mus, Šiauliuose, žymiai daugiau žydinčių augalų ir viskas sistemingai padaryti. Na aišku, pas mus plotas nėra didelis. Tačiau kai plotas didesnis, tai verta padaryti ženklus, kad žmogui būtų lengviau susiorientuoti arba išdalinti schemas perkant bilietus kaip yra Rygos botanikos sode. Pasivaikščiojome truputį ir keliavome link namų.

Grįždami dar užsukome į Ariogalą ant kapų ir į Betygalos kapines, kur palaidoti Maironio tėvai. O vaizdas nuo kapinių ir šalia esančio piliakalnio nerealus… Dar žemuogių prisirinkom.

Vakare dar nuvažiavome prie Salduvės piliakalnio, kad kartu sugiedoti himną. Tačiau nuvylė tai, kad jokio vedėjo nebuvo, kuris užvestų arba kokio ansamblio, juk vyko „Saulės žiedas“ ir pilna visokių kapelijų. Kadangi vyko ir festivalio uždarymas, tai turbūt visi turėjo būti miesto centre, kur dauguma giedojo himną, o ne kaip skelbiama šiais metais buvo, kad giedoti ant piliakalnio. Giedojome labai silpnai, tai kažkaip jokio noro nėra daugiau vykti į tokias vietas ir giedoti…

Share

Žymos:,

0

Kelionė su baltarusiais

Posted by redzina91 on 2017 liepos 9 in Lietuva |

Liepos mėnuo mums prasidėjo su svečiais iš Baltarusijos. Jau senokai pas mus lankėsi Katia su Andrėjumi. Nors aš buvau su jais susitikusi pora kartų Vilniuje. Pirmas kartas buvo pas mano „sesę“, o antrą kartą tiesiog netyčia susitikome per kultūros naktis. Jie atvažiavo ne vieni, buvo dar pora žmonių kartu – Tania ir Olga Borisovna (nu įdomus žmogus ji, o dar su ja buvau susitikusi Vilniuje, tad žinau kokia ji). Atvažiavo vakare, nes važiuojant pakeliui vis kažkur sustodavo. Taigi pavakarieniavome, pasikalbėjome ir sprendėme, ką darysime kitą dieną, nes oras nebuvo palankus keliavimui – na, Lietuva juk lietaus šalis.

Ryte juos išleidome į Ch. Frenkelio vilą ir Kryžių kalną – vietas, kurias tikrai verta aplankyti. Pietums grįžo ir užvalgę iškeliavome jau visi. Kadangi vairuotoja buvo Tania, kuri moka angliškai, tai man liepė sėstis į jų mašiną, o Andrėjus persėdo pas mus, kad būtų bent vienas žmogus, kuris žino kelią ir jeigu kas, būtų lengviau susisiekti. Susėdę patraukėme link Tytuvėnų. Pasisekė, kad ansamblį lankė baikeriai, tad galėjome užeiti į bažnyčią. Tiesa, buvo šioks toks nesusipratimas, nes į vienuolyno patalpas patekome per bažnyčią, o pamačiusi viena moteriškė paklausė kaip mes čia patekome. Atsakius, kad per bažnyčią, ji pasakė: „nu dar gražiau“. Ne visi žmonės žino, kaip galima kitaip patekti, o ir nuorodos jokios būnant bažnyčioje nebuvo, kad reikia pirkti bilietus norint patekti į vienuolyno patalpas, kuriose nelabai ką pamatyti galima. O ir bandant išsiaiškinti namuose kaip ir kas, buvo aptiktos net 3 su Tytuvėnų vienuolynu ir bažnyčia susijusios svetainės. Tai kaip susigaudyti žmogui? Na kartais būna svarbiausia direktoriauti, o ne padaryti tvarkingai viską, kad pas tave apsilankytų daugiau turistų.

Sekanti stotelė buvo Šiluva. Užėjome į bažnyčią, o tada per aikštę ėjome link koplyčios, kai su tėvu pagalvojome, kad gal dirba piligrimų centras. Pamatome, jog ten dar ir muziejus yra, tad užeiname su sulaukiame besišypsančios vienuolės, kuri mums rusiškai papasakojo apie bažnyčią, koplyčią ir patį apsireiškimą. Katia su Andrėjumi atsidėkodami įteikė baltarusišką šokoladą, o mes paaukojome pinigų, nes pasakojo be jokio užmokesčio, tik už tai, kiek bus paaukota. Ten radome ir skirtukų man, kurių dar nebuvau mačiusi – tai nauji, skirti T. Matulionui. Vėliau pamatė ir kitą skirtuką, kuris buvo mokamas, tačiau gavom nemokamai. Matyt matė, kad mums tikrai įdomu, kad klausėmės ir dėjomės į galvą ką pasakoja. Tuo labiau, kad atvežėme užsieniečius į tokią vietą. Su mama nuėjome link kapinių, o kiti į koplyčią. Pasidžiaugėme, kad taip šiltai mus sutiko tam centre.

Kitas mūsų taškas – Kelmės dvaras. Realiai dvare nelabai yra ką pažiūrėti apart indėnų ekspozicijos. Kažkada kai tėvas su žurnaliste rašė projektą, kad kurti laidų ciklą apie muziejus (ne visus, jie pasirinko kokius), vienas iš muziejų buvo šis ir man teko garbė vaidinti indėnę. Buvau aprengta indėnišku rūbu ir gėriau matę, o šalia stovėjo muziejaus direktorė ir pasakojo. Apžiūrėjome dvarą ir už vartų pasidarėme pikniką – ant žolės, šalia dvaro vartų. Taip maistas būna dar skanesnis.

Sekantis taškas – Kražiai. Kražiuose lankomės šiais metais jau antra kartą. Ten galbūt nevažiuotume jeigu ne pažįstamas kunigas, kuris papasakoja apie bažnyčią, įleidžia į bažnyčios rūsį pasižiūrėti. Jis visada džiaugiasi, kad mes apsilankome ir jo nepamirštame. Tiesa, galvojome, kad jo nėra, nes varteliai užrakinti, tačiau jis jau ruošėsi miegoti ir pamatęs, kad mes skambiname ir pažiūrėjęs pro langą pamatė, kad stovi mašinos, tad išėjo pasižiūrėti. Mums labai pasisekė, kad galėjome susitikti.

Na ir galiausiai keliovome namo. Visą kelią su Tania prakalbėjome. Jai sunku kalbėti ne darbo temomis, žodynas skurdus, tačiau stengiausi kalbėti kuo paprasčiau. Man buvo smagu, kad galėjau ir aš kažką pasakyti, nes rusiškai kalbėti man sunku, o va angliškai aš galiu susikalbėti, nors kartais pritrūksta kokio žodžio (ir dar milijonas klaidų būna). Tačiau namie pakalbėjau šiek tiek rusiškai, nes kartais taip nutikdavo, kad likdavau viena. Man reiktų į Baltarusiją nuvažiuoti keliom dienom, tai iškart kalbėčiau rusiškai. Andrėjus mane kvietė atvažiuoti į Minską. Norėčiau, tad kada nors tikrai ten nuvyksiu. Grįžus į Šiaulius, su mama važiavome namo, o tėvas pasiliko su jais ir dar pasivaikščiojo mieste. Pirmadienio ryte jie išvažiavo. Tiesa, Andrėjus šaunuolis, jis su tėvu indus šluostė, kad nereiktų man ar mamai. Smagu kai taip nepasididžiuoja ir padeda.

Pradžioje paveiksliukas pašto ženklų išleistų 1992 metais ir  kaip matote su panašiu į lietuvišką Vytį ženklu. Tokius ir marškinėlius esu mačiusi (su užrašu virš Vyčio Belarus) ir saldainius.

Share

2

Vilnius birželį

Posted by redzina91 on 2017 birželio 27 in Lietuva |

Kaip visada – be Vilniaus aš negaliu, tad ketvirtadienį ryte jau keliauju į stotį. Kažkaip keista, kad autobuse nepamiegojau kaip įprastai, nors ir naktį miegojau prastai. Pamačius, kad jau netoli Vilnius pasijaučiau keistai. Buvau įpratusi, kad apsilankau Vilniuje maždaug kas mėnesį, o dabar buvo 3 mėnesių pertrauka. Atrodo kai kas pasikeitę. Parkeliauju namo, pailsiu, užvalgau ir keliauju į miestą. Pirmas dalykas ką reikia padaryti, tai pasiimti skirtukus iš Tyto alba leidyklos. Jie vienintelė leidykla, kuri sutiko man padovanoti skirtukų. Paskui pamačiau Tbilisio skverelį. Įsivaizdavau jį kitur, bet kai nežinau gerai miesto, tai nėra ko stebėtis. Na o tada per tiltą ir į Gedimino prospektą. Užsukau į Geležinės lapės kavinę atsigaivinti šalta mocha ir ją apžiūrėti. Paskui patraukiau link katedros. Dar paskambinau tėvo kolegei, bet nekėlė ragelio, tad nuėjau į katedrą, o paskui vėl pabandžiau paskambinti. Norėjosi su ja susitikti, pasveikinti su vestuvėmis. Kadangi prisiskambinti nepavyko, tai galvoju nueisiu iki Bernardinų sodo ir tik paėjus kelis žingsnius skambina ji. Pasako, kad už 10 min bus prie Žaliojo tilto. Taigi keičiu kursą ir apsisuku. Abi vienu metu pasirodėme sutartoje vietoje ir nuėjome į Lietuvos architektų sąjungoje įsikūrusią kavinę. Išgėrėme kavos, pasikalbėjome. Gaila, kad trumpai, bet jai reikėjo namo. Tada jau patraukiau link Bernardinų sodo.

Man ten patinka, nors dabar žmonių ten nemažai, tačiau pailsėti galima surasti kur. Pasivaikščiojau ir grįžau namo.

Kadangi mažai miegojau, jėgų neturėjau daug. Pakankamai anksti buvau namie. Apsitvarkiau ir laukiau, kada galėsiu su tėvais pasikalbėti. Pirmą kartą yra taip, jog esame visi skirtingose vietose – tėvas yra Rygoje, mama Šiauliuose, na o aš Vilniuje. Pasikalbėjom, pasijuokėm – viskas kaip visada. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą. O čia ir vėl ta kaliera nemiga… Nors aš ir taip prastai miegu čia, bet dar šiluma maišo, nėra mano čiužinuko… Kelis kartus buvau naktį prasibudusi.

Prasibudusi 5 val. ryte pamačiau koks nerealus vaizdas – saulėtekis. Taigi jis neliko neįamžintas. Ir vėl į lovą. Buvau nusistačiusi žadintuvą 8 val. Kad ramiai susitvarkyčiau, pavalgyčiau, pažiūrėčiau „Labas rytas, Lietuva“ ir keliaučiau į Puškino muziejų. Aha… Telefonas sugalvojo pailsėti ir prasibudau beveik puse 9. Tada greit iš lovos, pasidaryti pusryčių ir keliauti. Tačiau išgirstu, kad kažkas man parašė. Nelabai kas man rašo, tad nustebau. O žiūriu ten jau nebeik 20 metų pažįstamas vardas parašytas – draugas dar nuo pradinių klasių. Jis metais vyresnis, mokėmės vienoje mokykloje, o jo mama buvo mano mokytoja pradinėse klasėse. Jis net kasetes laimėjo per vieną radijo laidą vaikams, kai aš labai norėjau jų. Aš kaip visada į lankas jau… Taigi gavau žinutę su klausimu, ar aš dar Vilniuje. Atsakiau, kad taip ir sulaukiau pakvietimo susitikti. Ko jau ko, bet šito aš nesitikėjau. Paskutinį kartą daugiau bendravome kai buvau 3 kl. Daugiau būdavo, kad mieste kažkur susitikdavome ir viskas. Tad jis tikrai mane nustebino. Susitikome senamiestyje. Nuėjome prie barbakano pasėdėti, pasigrožėti vaizdu, pasikalbėti.

Paskui nukeliavome į Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią, o tada į Bernardinų sodą. Pasijuokėme, kad vaikų žaidimų aikštelėje galėtų padirbėti, nes dirba darželyje auklėtoju ir kiek žinau, daugeliui jis patinka, nes moka užsiimti su vaikais. Galiausiai patraukėme prie Kudirkos aikštės, kur jis norėjo surasti gražią puokštę pusseserei dovanų diplomų įteikimo proga. Tiesa, prieš tai nuėjome pavalgyti, nes kaip jis juokėsi, jau greit 12 val., pietauti reikia. Nupirko labai gražią puokštę, kurią dar patobulino, nes norėjo didesnės, tai dvi babytės pardavė daugiau gėlių. O ir puokštė originali. Net aš tokios puokštės norėčiau, o tokias vis gauna mama, tėvas arba šiaip parsinešu namo iš botanikos sodo. Pačiai parsinešti neįdomu… Taigi, palydėjau iki stotelės, palaukiau kartu autobuso ir atsisveikinome. Šiauliuose nelabai yra galimybės susitikti, tačiau štai Vilniuje įmanoma viskas. Džiaugiuosi, kad mane pasikvietė, nes truputį liūdna būna vienai vaikščioti, smagiau dviese. O ir laikas neprailgo, buvo apie ką pakalbėti, kuo pasidalinti. Štai tokių dalykų aš labai pasiilgstu, nes nelabai turiu su kuo leisti laiko. Kadangi likau viena, tai reikėjo tęsti tai, ką buvau suplanavusi. Keliavau į Puškino muziejų. Ten esu buvusi, tačiau seniai. Kažkaip nelabai.

Gal kai nedaug žinau apie jį, tačiau aplinka labai graži. Paskui apsilankiau Taikomosios dailės muziejuje. Išėjusi supratau, kad laikas namo arba būsiu šlapia kaip višta ir bus nemalonu. Visai šalia namų, dar sėdint troleibuse pradėjo taip lyti… Gerai, kad skėtį turėjau, nes būčiau visa šlapia. Labai laiku viską apžiūrėjau. Pailsėjau truputį, užrašiau ant atviručių gražių žodžių ir išsiunčiau į dvi skirtingas šalis (vat kas gerai, kad paštas yra šalia esančiame name, tai man patinka). Dar pasižiūrėjau žinias ir nusprendžiau vėl iškeliauti į miestą. Pasivaikščiojau po senamiestį, pasikalbėjau telefonu su 3 žmonėmis ir parkeliavau namo. Ir vėl gana anksti. Gal jau pradeda nusibosti tos pačios vietos, jau nebesidairau taip, kaip anksčiau. O gal tiesiog norisi pabūti vienai, ramiai, be triukšmo ar prašymo padėti ir pan. Tiesiog patogiai įsitaisyti ir žiūrėti žinias ar kokius filmukus youtube. Nes dabar mano laikas.

Pagaliau miegojau gerai, matyt, vakar gerai išsivaikščiojau, o ir įspūdžių buvo daug. Prasibudau ir matau, kad lyja – gulim toliau. Negi gulėsi ilgai, atsikeliu, pasižiūriu, kad kaip tik prasidėjo mėgiama mano laida, tad įsijungiu „Labas rytas, Lietuva“ šeštadieninę laidą. Visą laidą pažiūrėjau ir pagaliau apstojo ir nusprendžiau, kad eisiu miestan. Pasivaikščiojau po senamiestį, užėjau į kelias bažnyčias, o oras buvo labai geras. Galvojau pareisiu namo, tačiau kai pamačiau, kad debesiukai nekokie, sugalvojau, kad vis dėlto grįšiu su keleivine. Buvau šalia Aušros vartų, tad nusprendžiau eiti iki stoties. Netoli stoties yra TOKIA vietelė. Pro ją eidama pamačiau kaip iš didelės mašinos išlipa dvi. Kažkaip vėlai, buvo apie 14 val. Ten jų nelieka iki 10 val. ryto. Labai laiku grįžau namo, nes pradėjo lyti po kelių minučių kai grįžau. Ir vėl laukiau kol nustos lyti. Labai norėjau pamatyti kaip atkeliauja Teofiliaus Matulionio sarkofagas į arkikatedrą. Ir vėl man pasisekė, kai reikėjo išeiti, nebelijo. Maniau, kad žmonių bus daugiau prie arkikatedros, aišku, ji buvo pilna, tačiau palyginus žmonių nebuvo daug. O jau kokia apsauga buvo… Dar lydėjo ir baikeriai. Babytės glostė net mikriuką su sarkofagu. Viskas vyko labai gražiai.

Ir arkikatedra visą naktį atvira. Didelė šventė Lietuvai dabar. Manau, kad bus daug lenkų ryt. Ilgai neužtrukau ir išėjau pasivaikščioti kol oras geras. Apėjau dar senamiestį, tada per Žaliąjį tiltą į kitą upės pusę ir per Baltąjį tiltą vėl grįžau į reikiamą pusę ir tada jau namo.

Pagaliau miegojau kaip namie. Galvojau, kad apsilankysiu botanikos sode, tačiau dėl neaiškaus oro atidėjau kitai kelionei į Vilnių, nes ir laiko reikia ten nusigauti, ir kol apeisi viską… Taigi, nukeliauju į miestą pėstute. Pusvalandis ir atsirandu senamiestyje. Apžiūriu Keulė rūke garsųjį piešinį. Ir patraukiu gilyn į senamiestį. Apsilankau Visų Šventųjų bažnyčioje, šv. Mykolojaus bažnyčioje, o tada link arkikatedros. Žmonių masės, visi laukia šventės.

Pasižvalgiau aplink, palaukiau kol prasidės ir parvažiavau namo. Pasižiūrėjusi tvarkaraštį pamačiau, kad reikia išplauti koridorių (taip, koridorių, ne laiptus). Taigi išploviau ir koridorių, ir kambarį. Visada išplaunu kambarį, kai būnu. Grindys tamsios, tai dulkės taip matosi, kad valyti galima kasdien. Pailsėjau ir vėl išėjau į miestą. Vėl ėjau pėstute, tik šįkart jau tiesiai prie arkikatedros, kad pasižiūrėti beatifikacijos pabaigos. Sugebėjau rasti tarpelį, kad padaryčiau nuotraukų, tad labai džiaugiausi.

Paskui užsiropščiau ant Gedimino kalno, kol dar galima ir yra ką pamatyti, o tai kai neliks, paskui gailėsiuos. Padarau keleta nuotraukų ir keliauju namo, nes norėjau dar vakare į miestą išeiti.

Tačiau parėjusi taip aptingau… Pailsėjau, pagulėjau ir vėl į trasą. Pasivaikščiojau nedaug, nes mieste šiek tiek krapijo, o prie arkikatedros didelės eilės, tai net nelaukiau. Visi norėjo pamatyti iš arčiau T. Matulionio relikvijas, pasimelsti. Perėjau per Gedimino pr. iki Lukiškių aikštės ir važiavau link namų. Tačiau išlipau anksčiau ir užsukau į Naugarduko maximą, kuri dabar dirba visą parą, nes Mindaugo renovuoja. Tai Mindaugo aišku geriau, nes daug didesnė, visko rasti ten galima. O parėjau pėsčiomis ir labai pavargau… Ryt jau namo. Gal ir gerai, pasiilgau jau namų. Nors man tai nebūdinga.

Share

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex