0

Vaikystės takais ir nauji atradimai

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 16 in Lietuva |

Kaip savaitgalis, taip kelionė. Ir mes vėl keliaujame į Žemaitiją. Tie žemaičiai tiek turi daug gražių dalykų… Pirmasis mūsų taškas Pavandenė. Mama visai netyčia sužinojo kada bus mišios, tai buvome prieš prasidedant mišioms. Kai man buvo kokie 3 metai (gaila, negali tiksliai pasakyt ar tiek man tada buvo), keliavome į šį miestelį, tad pabandė tėvas pirmiausia padaryti nuotrauką panašiai toje vietoje, kurioje tada stovėjau – šventoriuje netoli vartų (reikės tos nuotraukos paieškoti kažkur rūsyje). O bažnyčia labai graži, yra išlikusi senoji sienų tapyba, tvarkinga, suremontuota kiek galima.

 Kol mes apžiūrėjome bažnyčią, atvažiavo Končiai (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir jie ne vieni buvo, o su Rokiu (jorkšyro terjeru). Taip, mes ir vėl ne vieni keliavome ir taip daug įdomiau. Netoli Pavandenės buvo ir dvaras, kuris minimas nuo 1553 m. Pavandenės dvaras, valdytas Gervydų, Tiškevičių, Gedgaudų, Danilevičių, Sakelių, ir egzistavęs iki pat XX a. pradžios. Dvaras suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ėmus jį valdyti Sakeliams. Tarpukariu, Zigmanto Sakelio valdymo laikotarpiu, Pavandenės dvaras kaip pavyzdinis ūkis, kuris garsėjo ne tik Lietuvoje. Dvarą globojo pats prezidentas A. Smetona. Pavandenės dvare 1901 – 1903 m. namų mokytoja dirbo rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Na o iki mūsų laikų išliko Sakelių mauzoliejaus griuvėsiai Sklepkalnyje (taip, man irgi toks pavadinimas pasirodė keistas, tačiau tokių būna). Sklepkalnis yra labai vaizdingoje vietovėje.

Pasidariau keletą nuotraukų ir pabandysiu sujungti į vieną, kad pasimatytų visas grožis. O teritoriją pirmi apžiūrėjo tėvas su Rokiu. Kaip paaiškėjo, jie draugeliai yra. Sklepkalnio viršūnėje palaidotas Zigmantas Sakelis, kuris buvo nukankintas 1941 metais Rainiuose (kas nežino, patys pasidomėkite apie Rainius). Toje pačioje vietoje perlaidoti ir tie, kurie buvo palaidoti mauzoliejuje, nes sovietmečiu jis buvo suniokotas. Kitas mūsų taškas – Tverai. Kaip visada, apžiūrėjome ir bažnyčią. 1897 m. klebonas garbės kanauninkas Juozapas Niūniava su parapijiečiais pastatė Švč. M.Marijos Apreiškimo bažnyčią. 1908 m. pastatyta akmeninė varpinė. Bažnyčia ir vėl labai graži, o ir tvarko ją iš išorės, tad bus dar gražesnė. Tiesa, bažnyčioje radau skirtukų, tad kolekcija pasipildė 3 naujais skirtukais (neklauskit, kiek jų turiu, nes tiksliai nežinau).

Beje, 1911 m. įsteigta Blaivybės draugija (140 narių), turėjusi neblogą biblioteką (kas labai aktualu šiais laikais, čia aš apie blaivybę, o ne apie biblioteką). Trečiasis taškas – Rietavas. Apsilankėme Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ji pasirodė tamsi, nors baltai išdažyta. O ir pasirodo drėgmė joje laikosi. Na tokia ne prie širdies bažnytėlė.

O paskui patraukėme link Rietavo dvaro. Tiesa, dvaro nėra likę, tačiau yra atkasti pamatai. Yra išlikę vartai, keletas dvaro pastatų, vandens bokštas.

Šiek tiek istorijos, apie kurią galbūt ne visi žino, kad 1882 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi su dvarais Plungėje, Kretingoje, Palangoje. 1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė, teikusi elektrą ne tik dvarui, bet ir miesteliui. Apžiūrėję teritoriją patraukėme link Purvaičių, kuriuose gyvena Končiai. Tačiau dar sustojome užvalgyti į Provinciją, kurioje labai skanus maistas. O cepelinai kokio dydžio… Pavalgę jau keliavome pas Končius.

O valdų didumas…. 4 hektarai (o žolės kiek ten pjauti….). Labai gražioje vietoje sodyba. Joje dar likęs senasis namas.

Atskirai galima apgyvendinti svečius su visais patogumais. O kadangi teritorija didelė, tai ir gali vienas kito nematyti visą dieną.

Pasisvečiavome, valgėme labai skanų tortą „Napoleonas“, o Končienė kokį desertą padarė… Braškių šerbetas buvo pasakiškas. Gaila, kad mama negali saldžiai, tai namie būtų daromas toks desertas. Beje, jie atlieka švietėjišką veiklą tame krašte, kad kvietė mamą ir tėvą prisijungti prie jų. Tai mama sutiko ir pasakos apie alergiją. O man sakė, kad jeigu kada užsinorėsiu, galės ir „Varlė keliauninkė“ ką nors padaryti. Prieš išvažiuojant paprašė, kad praneštume, kai būsime namie. Džiugu, kai rūpinasi, ar gerai grįžome namo. O mes dar parvažiuodami namo užsukome į Kolainius ir Višinskio gimtinę Ušnėnuose.

Kelionė truko nei daug nei mažai – 12 valandų.

Share

Žymos:

2

Broliai Narutavičiai ir kelionė po Žemaitiją (Plungė, Brėvikiai, Alsėdžiai ir Telšiai)

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 7 in Lietuva |

Tik savaitgalis ir kelionė. Šįkart ji kitokia. Šįkart keliavome filmuoti apie brolius Narutavičius. Jau minėjau apie juos vasario mėnesį, kai irgi filmavome šiek tiek. 8 val pajudėjome iš Šiaulių. Pirmas taškas buvo Plungės dvaras, kuriame buvo susitarta dėl susitikimo su G. Končiumi. Jis daugiau nei 20 metų dirba tarp Lenkijos ir Lietuvos, tad apie šalių santykius gali papasakoti nemažai, o ir apie šalių skirtumus ir panašumus taip pat. Apie tą patį gali papasakoti ir jo žmona Virginija. Susitikome prie Plungės dvaro, o filmavimas vyko prie laikrodinės, kurioje dabar yra galerija, pristatytas priestatas, kuriame yra biblioteka.

Viskas ten labai gražiai sutvarkyta. Taigi, G. Končių pasiima kūrybinė komanda, o aš su jo žmona kalbamės susėdusios ant akmenų.

Ji labai džiaugėsi, kad Plungė keičiasi, kad vis kažkas atsiranda ir po truputį nelieka sovietinės dvasios. Pavyzdžiui alėjoje prie laikrodinės padaryta instaliacija su veidrodžiais.

Papasakojo apie lenkus, kad jie labai pasikėlę, viską iškelia. Mums bekalbant paskambina mama ir praneša, kad jau atvažiavo ir kur mes esam. Tad netrukus atėjo ir ji. Mums papasakojo kokių nesąmoningų įstatymų yra Lenkijoje. Sakykim gyveni Naujininkuose ir persikraustai į Žirmūnus, tai reiks pasikeisti mašinos numerius ir perlaikyti teises (o mes dar sakom, kad pas mus nesąmonių yra). Šiek tiek pasiklausiau interviu, nes tik kaip būni per filmavimus, gali išgirsti daugiau įdomių istorijų. Po visko mums galima sakyti liepia eiti išgerti kavos. Plungėje beveik vienoje vietoje yra 4 kavinės, kuriose galima išgerti labai geros kavos kaip sakė Končiai. Einant per dvaro parką Končius pamatęs šiukšles jas pakėlė ir išmetė. Mane tai labai nustebino, nes tokių žmonių šiais laikais labai trūksta. Mes visi norime, kad aplinka būtų graži, bet nesistengiame to padaryti. O gaila… Mums beeinant pradėjo lyti, tad gerai, kad viskas šalia. Kol išgėrėme kavą, tai ir lietus nebe taip lijo. Smagiai pasisėdėjome. Labai fainas ir įdomus žmogus yra Končius, su juo nėra nuobodu. Dabar žinau, kodėl tėvas vis su juo susitinka. Antra vieta filmavimui – Brėvikių dvaras, kuriame gimė Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Lenkijos prezidentas (tiesa prezidentavo apie savaitę, nes jį nužudė) Gabrielius Narutavičius.

Prie dvaro susitikome su A. Daciumi, kuris buvo nusipirkęs tą Narutavičių dvarelį. Jis turėjo nuotraukų, iškarpų iš laikraščių apie dvarą. Kūrybinė grupė nuėjo filmuoti, o mes su Končiais nuėjome pakalbinti Dacienės apie šį dvarą. Mums bekalbant vienas iš dvaro durų atveria dabartinis šeimininkas G. Šilinas. Mūsų nuostabai mes užtruksime čia ilgiau nei manyta. Jis mus pakviečia arbatos ir mes visi (mūsų net 9) einame į dvarą. Tame dvare įrengti du kambariai, kuriuose ir gyvena Šilinas. Vienas kambarys biblioteka – muziejus – svetainė. Visokiausių knygų apie istorija, atminimai apie Narutavičius. Tačiau man kaip ekologui paliko įspūdį knygų lentynos apie botaniką, sodininkystę, augalus. Šilinas augina augalus, tad esame kažkuo panašūs. Taigi, mums pataisoma šviežia arbata, kuri turi kartoką skonį, tačiau ją gerti norisi. Kol geriame arbatą šnekučiuojamės, paaiškiname atvykimo tikslą ir galiausiai imamas interviu. Niekas neišeina, visi klausosi ką pasakoja Šilinas apie Narutavičius. O žmogus daug žino, daug domisi ir renka informaciją.

Mums pasakojo apie 40 min., tačiau laikas neprailgo. Buvo įdomu pasiklausyti kaip pasakoja apie Narutavičių šeimą. Atsisveikiname su Končiais, Daciais ir Šilinu. Dar sustojame pafilmuoti Alsėdžiuose prie bažnyčios, pavalgome pietukus. Mes (tėvai ir aš) pirmiau, o žurnalistė bei operatorius vėliau, nes dar buvo sustoję nufilmuoti gamtos vaizdų. Taigi, pamaitiname operatorių ir žurnalistę, o tada operatorius bėga filmuoti (alkanam sunku dirbti). Ir važiuojame į paskutinį punktą – Telšius. Nueiname pafilmuoti katedros, šiek tiek senamiesčio vaizdų.

Labai daug žmonių buvo Telšių centre. Tiek Šiauliuose turbūt nesutiksi sekmadienio vakarą. Dar smagiai juokėmės iš parduotuvių pavadinimų ar šiaip kas krito į akį. Galiausiai ledų pirkimas, rankų paspaudimas ir važiavimas namo.

Kaip visada, įdomiausia yra važiuoti kartu į filmavimus, nes tada yra didesnė galimybė daugiau sužinoti ir pamatyti tai, ko šiaip galbūt ir nepamatytum, nesužinotum, sužinai visą filmavimo virtuvę, su daug kuo gali pabendrauti. Sutikti žmonės visada būna labai įdomūs, daug besidomintys tam tikra tema. Labai gerą įspūdį paliko Končiai. Tikrai labai apsiskaitę žmonės, daug žinantys, daug kur dalyvaujantys. Ir galiausiai padariau išvadą, kad operatoriai būna labai faini žmonės, su kuriais nenuobodu. Su vienu operatoriumi vis susitinkame kur nors mieste ar autobuse, tai pasišnekėti galima kaip su savu.

Na ką, Žemaitija man vis labiau patinka. Savaitgalį galbūt ir vėl ten… Kaip rašė P.Vaičiūnas: „Ei, pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tik čia galime pritaikyti Žemaitijos sostinei – „Mes be Telšių nenurimsim!“.

Share

Žymos:,

0

Žemaitijos grožiai

Posted by redzina91 on 2017 rugpjūčio 5 in Lietuva |

Be kelionių – negyvenimas, tad kai tik galime, keliaujame. Šįkart keliavome į Žemaitiją. Norėjosi pamatyti bažnyčias, Šatrijos kalną, Biržuvėnų dvarą ir dar ką nors gražaus. Kelionę pradėjome nuo Kaunatavos, kur gyvena viena mano pažįstama, kuri kolekcionuoja skirtukus. Tačiau mes nesusitikome, gaila… Kaunatavoje yra labai graži bažnyčia, sutvarkyta aplinka.

O miestelio pradžioje dar ir cerkvė yra. Gražioje vietoje gyvena žmonės. Toliau keliavome į Upyną, ten norėjome pamatyti bažnyčią, tačiau miestelis nepaliko įspūdžio.

Sekantis taškas Šatrijos kalnelis. Bet… Važiuojant link Šatrijos pamatėme didelį paminklą, kuris skirtas Vytautui Didžiajam.

Šį paminklą pastatė ūkininkas, kuris augina avis (turi jų daugiausiai Baltijos šalyse). Apžiūrėję paminklą keliavome link Šatrijos. O jau koks įspūdis… Nerealiai gražu ir kiek toli matosi. Tiesiog ilsiesi žiūrėdamas į tokį grožį.

Iš Šatrijos keliavome į Luokę. Iš ten kilęs vienas mano geras draugas Artūras. O bažnytėlė kokia graži Luokėje… Ir sutvarkyta viduje, ir aplinka graži. Pasistengė kaimelio gyventojai.

Dairydamasi ką aplankyti, radau Biržuvėnų dvarą, kuris dabar sutvarkytas (buvo sudegęs) ir galimas jo lankymas – vedamos ekskursijos apie dvarą.

Kaip įdomiai papasakojo apie dvarą… Ir kaip viskas sutvarkyta ten. Deja, dvaras degė, tad nieko nėra išlikę autentiško, bet stengtasi kažką padaryti, kad tik dvaras nebūtų padarytas viešbučiu. Ir gerai, kad niekas nieko nepadarė, o dabar puiki vieta edukacijoms.

Dar užsukome į Janapolę, Žarėnus ir Medingėnus.

Tokia buvo ta mūsų kelionė. Neilga, tačiau turininga. O kita kelionė vėl bus į Žemaitiją, tik jau su dideliu tikslu 🙂

Share

0

Latvija – Lietuva arba kaip aš šaudžiau

Posted by redzina91 on 2017 liepos 16 in Užsienis |

Trečiadienio rytas (taip, keistas savaitės metas). Pas mus atvažiuoja senelis ir išleidžia visus pailsėti, na ne visus, o mus 3, du vaikai lieka su seneliu. Tėvą nuvežame iki autobusų stoties, nes jis keliauja į Rygą, o mes su mama į Daugpilį (juk reikia mamai parodyti, kur vaikas mokslus baigė). Daug kam dabar bus keista, kad „gera“ šeima, vieni vienur keliauja, kiti kitur. Tėvas į Rygą dėl darbo, o mes pakeliauti. Tačiau vakare visi susitikome viešbutyje Daugpilyje.

Pirma kelionės pusė buvo su nuotykiais. Įsirašiau dainų į kompaktą (pagaliau mašinoje galima klausytis ne vien kasetes (įdomu, kiek jaunimo žino, su kuo valgoma kasetė) ar radijos) ir ką… Error ir dar maniau, kad suvalgė kompaktą, bet paskui atidavė. Klausomės radijos, važiuojame viena iš pagrindinių Panevėžio gatvių, o ten pyst (tai ištiktukas, jį galima vartoti) ir kelio remontas. O mano mintyse, kad reikėjo važiuoti taip, kaip mes su kursioke važiavom. Na ką, įsijungiau GPS (kaip gerai, kad mama gavo planšetę, tai telefonas išlieka ilgiau gyvas) ir sakau kur suktis. Šiaip ne taip išvažiuojame, nes rytas ir mašinų kamštis didesnis, kai gatvės uždarytos. Važiuojame toliau link Rokiškio. Kai kuriose vietose labai gražus vaizdas yra. Mamai jau laikas pavalgyti, o aš pasiūlau sustoti Obeliuose prie bažnyčios, nes ji graži ir dažniausiai prie bažnyčios būna stovėjimo aikštelės. Tačiau pamatome, kad yra aikštelė kitur, o ten Ramintos šaltinis. Taigi, ten sustojame, išgeriame kavos, suvalgome po bananą (suvalgiau mažesnį, tai alkis greičiau atėjo, negu mamai, kuri suvalgė didesnį, tad sakiau viskas, valgysiu didesnius). Nuo Obelių nebe taip toli ir Latvijos siena. Pravažiuojame pro UNESCO paveldą – Struvės geodezinį lanką. Ir jau Latvija… Dabar jau nelabai jaučiasi, kad tai užsienis, bet vis dėlto, juk dokumentą reikia turėti, o ir kartais patikrina.

Kelias nuo Subatės iki Daugpilio nėra labai įdomus, tačiau kai kuriose vietose yra gražūs vaizdai. Kas nustebino, tai kiek Sosnovskio barščių… Mes dar padejuojame, kad pas mus yra, o pas juos kiek jų. Jie naudojo ES pinigus jų naikinimui, tai kur naikino, nežinau, bet kai kur plantacijos, o kai kur pavieniai palei kelią auga. Pirma stotelė – Daugpilio tvirtovė. Tačiau pirmiausia reikėjo vėl įsijungus GPS keliauti neaiškiomis gatvėmis, nes įvažiavimas į Daugpilį remontuojamas. Bet tai jau įprasta, sekėsi mums su tomis apylankomis. Viskas pavyko puikiai, nes žemėlapyje gaudausi, o ir nusistačius buvimo vietą daug lengviau. Tiesa, ne visada rodė teisingai, nes kartais parenka kelią, kur vienpusis eismas. Kas yra važiavęs su mašina Latvijoje, tai žino kaip ten sunku būna. Daugpilio tvirtovėje jau esu buvusi, tad žinau kaip ir kas ten (tik tėvas manimi kaip visada netikėjo…), tai buvo lengviau rasti.

Apžiūrėjome ten esančią galeriją, pačią tvirtovę, o tada keliavome už Daugpilio. Norėjome su mama pamatyti Agloną (joje yra didžiausia bazilika Latvijoje). Tačiau vienoje vietoje nusukome nuo kelio, nes yra labai graži bažnyčia. Miestelis vadinasi Viški. O bažnyčia matoma iš toli nuo kelio, nuo bažnyčios irgi toli matosi. Tokios vietos pačios gražiausios.

Galiausiai pasiekiame Agloną, kuri paliko didelį įspūdį. Jau aplinka šalia bazilikos, kiek ten vietos… Teritorijoje yra ir paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, ant kurio užrišau juostelę su trispalve (labai gerai, kad nupirkau tokią juostelę, nes kelionėse kartais visai gražu užrišti ant kažko).

Sekantis kelionės taškas Kraslava. Joje yra Pliaterių dvarelis, bažnyčia, o šalia jos stačiatikių cerkvė. Užėjome tik į bažnyčią, nes kaip tik buvome prieš mišias. Tėvas eiti į dvarą nepatarė, nes uždaryta viskas bus. Taigi kaip ir liko kitam kartui.

Ir galiausiai grįžome į Daugpilį, kur iškart važiavome prie viešbučio. Prieš mus netoli viešbučio pasistatė mašiną kažkokie žmonės iš Olandijos. Pagalvojau, va, net olandai kažką randa Daugpilyje. Deja, laukiant registratūroje paaiškėjo, kad vyras turbūt vokietis arba olandas (kalbėjo vokiškai), moteris su vaiku kalbėjo lietuviškai. Pasirodo buvome ne vieni. Mūsų kambarys buvo 4 a., palėpėje, tad priminė mano kambarį. Po kokių 15 min pasirodė ir tėvas. Šiek tiek pailsėję iškeliavome į miestą. Sustojus centre, prie DU humanitarinio fakulteto.

Pradėjo lyti, tad nepavyko normaliai pasivaikščioti. Apsipirkome ir keliavome atgal link mašinos. Grįžę pavalgėme, pasižiūrėjome šiek tiek televizorių ir su mama nuėjome gulti, o tėvas dar pažiūrėjo ale „Moterys meluoja geriau“ tik latvišką variantą. Aš kaip visada, naujoje vietoje prastai miegu, nebent būnu nusikalusi visiškai. Keisčiausia, kad nusikaliau tikrai, o dar dantį skaudėjo šiek tiek, nes suvalgiau ledų ir vėl ėmė skaudėti. Ačiū Dievuj greit ir praėjo, bet galvojau, ką reiks daryti, jeigu nepraeis.

Ryte buvo sunku keltis, bet keisčiausia, kad pirmas atsikėlė tėvas, paskui aš ir mama. Susikrovėme daiktus ir nuėjome pusryčiauti. O pusryčiams ko tik nori: šoninė, kiaušinienė, dešrelės, blynai. Šitoks pasirinkimas pusryčiams man jau pamirštas. Pavalgėme ir važiavome į bažnyčių kalną – vieta Daugpilyje, kur yra 5 konfesijų bažnyčios, o šalia įdomus fabrikas. 3 matėme iš arti, o dvejose buvome ir viduje.

O paskui… Paskui buvo medžiotojų ir berniukų svajonė – Daugpilio šratų gamykla. Ten turėjome ekskursiją ir papasakojo kaip ėmė gaminti šratus, pamatėme įrenginius. Įdomiausia, kad gamykloje yra bokštas, o kam? Beje, jie gamina tik pora kartų per metus, o daugiau tik muziejus veikia. Daugpilio šratų gamyklos istorija prasidėjo 1886 metais. Kaip jau minėjau, šalia daugybės bažnyčių bokštų, galima surasti ir 28 metrų aukščio Daugpilio šratų gamyklos bokštą, kuris yra gamyklos simbolis.

Būtent ten, viršuje, jau ilgus metus liejami šratai: išlydyta metalo masė pirmiausia mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, pritaikytą kiekvieno šrato dydžiui. Krisdami žemyn, šratai įgauna reikiamą formą. Tačiau kritimo iš 28 metrų aukščio nepakanka, todėl bokšto viduje yra ir 20 metrų gylio šulinys su keltuvu, išsijojančiu jau paruoštus šratus ir toliau gabenančiu juos skirstymui pagal kalibrą. Vėliau šratai gludinami. Rieda per stiklą ir jeigu nelygūs šratai, jie iškrenta, o lygūs keliauja toliau.

Šioje gamykloje buvo labai įdomu, įdomiai papasakojo apie viską ir valanda laiko neprailgo. Paskutinis cinkelis buvo šaudymas.

Kiekvienas gavome po vieną galimybę šauti su orinuku į taikinį. Mama per karinį niekada nepataikydavo kaip reikia, o čia pataikė iš pirmo karto į skardonkę. Aš aišku nepataikiau, o tėvas numušė skarbonkę. Buvo tikrai linksma.

Toliau keliavome link namų. Užsukome į Ilūkstę, dar pravažiuojant matėme paminklą skirtą lietuvių kariams I pasaulinio karo.

Lietuvoje užsukome į Rokiškį užvalgyti, nes mamai jau buvo laikas. Galvojau, kad pasivaikščiosime, nes senai buvome, bet… Lyjo lietutis, tad nuplaukė mano noras. Tačiau nuvažiavome į Pandėlį, Skapiškį ir Pavenėlę, kurioje kažkada buvo vienuolynas.

Tokia ta mūsų kelionė į Latviją. Džiaugiuosi, kad mama pamatė miestą, kurio universitetą aš baigiau.

Share

0

Kaunas – Šiauliai

Posted by redzina91 on 2017 liepos 9 in Lietuva |

Taip jau išėjo, kad liepos 6-ąją nusprendėme keliauti į Kauną. Norisi pakeliauti po įvairias vietas, o ir dabar mūsų mašinytė mažiau valgyti nori, tad tuo labiau galime pakeliauti. Taigi iš pačio ryto ir iškeliavome. Seniai norėjome aplankyti pogrindinę spaustuvę „ab“ (taip pavadinta pagal įkūrėjų pavardes), tad joje pirmiausia ir apsilankėme. Apie ją mums papasakojo spaustuvininko žmona, tad viską sužinojome ir pirmų lūpų, o ne iš muziejininkės ar gidės. Įėjimas į spaustuvę buvo per šiltnamį. Ten yra baseinėlis, kuris rankenos pagalba slankiodavo, o visa spaustuvė po žeme.

Tiksliau po namu. Spaustuvė nedidelė, tačiau viskas ko reikėjo tilpo. Pasakojo, kad nedidelį lapą surinkdavo per 40-50 min.

O didesnį knygos lapą ir per 2-3 val. Procesas taip užtrukdavo, nes rinkti tekdavo po vieną raidę pvz 10 šriftu, tad suprantate koks mažas šriftas ir kiek klaidų galima padaryti. O paskui su aparatu „spausdindavo“.

Taip spaustuvė veikė 10 metų ir jokie KGB jos nesusekė. Didžiausias klausimas kodėl nesusekė… Juk jie daug ką susekdavo. O ir karinis dalinys buvo kitoje upės pusėje, tad tuo labiau galėjo pastebėti. Nors, kaip pasakojo senelis, kad jo mamos draugė pabėgo iš Sibiro ir dienos metu būdavo milicijoje, ten saugiausia, niekas nepagalvos, kad čia gali sėdėti žmogus, kuris pasipriešino. Taigi, kaimynyste ne visada visi pasidomi. Čia galite pasižiūrėti filmuką apie spaustuvę: https://vimeo.com/23605057

Mums labai patiko ten, o dar parodė ir daugiau visko,net tų laikų kopijavimo aparatą mačiau. Plius, muziejus nemokamas, tad kol galima pasiklausyti iš pirmų lūpų viską, tai siūlau apsilankyti.

Sekanti mūsų stotelė buvo centras – Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kaip tik prieš pat 12 val. ten buvo, tai ir vėliavą pakėlėme, o paskui į muziejų, kuris kaip tik buvo nemokamas (davė netgi bilietus, kad nemokamas lankymas, matyt taip skaičiuoja lankytojų srautus). Apžiūrėjome muziejų, kai ką dar tėvas papasakojo. Paskui patraukėme link Prezidentūros, tačiau ten viskas vyko tik kiemelyje, o Prezidentūra buvo uždaryta, dėl ko buvo labai gaila.

Paskutinis mūsų taškas Kaune – botanikos sodas. Kai tik atvažiavome, pradėjo lyti. Palaukėme, išgėrėme per tą laiką kavos ir apstojo lyti. Nusivylėme sodu. Manėme, kad bus daugiau žydinčių augalų, o buvo pagrinde rožės. Pas mus, Šiauliuose, žymiai daugiau žydinčių augalų ir viskas sistemingai padaryti. Na aišku, pas mus plotas nėra didelis. Tačiau kai plotas didesnis, tai verta padaryti ženklus, kad žmogui būtų lengviau susiorientuoti arba išdalinti schemas perkant bilietus kaip yra Rygos botanikos sode. Pasivaikščiojome truputį ir keliavome link namų.

Grįždami dar užsukome į Ariogalą ant kapų ir į Betygalos kapines, kur palaidoti Maironio tėvai. O vaizdas nuo kapinių ir šalia esančio piliakalnio nerealus… Dar žemuogių prisirinkom.

Vakare dar nuvažiavome prie Salduvės piliakalnio, kad kartu sugiedoti himną. Tačiau nuvylė tai, kad jokio vedėjo nebuvo, kuris užvestų arba kokio ansamblio, juk vyko „Saulės žiedas“ ir pilna visokių kapelijų. Kadangi vyko ir festivalio uždarymas, tai turbūt visi turėjo būti miesto centre, kur dauguma giedojo himną, o ne kaip skelbiama šiais metais buvo, kad giedoti ant piliakalnio. Giedojome labai silpnai, tai kažkaip jokio noro nėra daugiau vykti į tokias vietas ir giedoti…

Share

Žymos:,

0

Kelionė su baltarusiais

Posted by redzina91 on 2017 liepos 9 in Lietuva |

Liepos mėnuo mums prasidėjo su svečiais iš Baltarusijos. Jau senokai pas mus lankėsi Katia su Andrėjumi. Nors aš buvau su jais susitikusi pora kartų Vilniuje. Pirmas kartas buvo pas mano „sesę“, o antrą kartą tiesiog netyčia susitikome per kultūros naktis. Jie atvažiavo ne vieni, buvo dar pora žmonių kartu – Tania ir Olga Borisovna (nu įdomus žmogus ji, o dar su ja buvau susitikusi Vilniuje, tad žinau kokia ji). Atvažiavo vakare, nes važiuojant pakeliui vis kažkur sustodavo. Taigi pavakarieniavome, pasikalbėjome ir sprendėme, ką darysime kitą dieną, nes oras nebuvo palankus keliavimui – na, Lietuva juk lietaus šalis.

Ryte juos išleidome į Ch. Frenkelio vilą ir Kryžių kalną – vietas, kurias tikrai verta aplankyti. Pietums grįžo ir užvalgę iškeliavome jau visi. Kadangi vairuotoja buvo Tania, kuri moka angliškai, tai man liepė sėstis į jų mašiną, o Andrėjus persėdo pas mus, kad būtų bent vienas žmogus, kuris žino kelią ir jeigu kas, būtų lengviau susisiekti. Susėdę patraukėme link Tytuvėnų. Pasisekė, kad ansamblį lankė baikeriai, tad galėjome užeiti į bažnyčią. Tiesa, buvo šioks toks nesusipratimas, nes į vienuolyno patalpas patekome per bažnyčią, o pamačiusi viena moteriškė paklausė kaip mes čia patekome. Atsakius, kad per bažnyčią, ji pasakė: „nu dar gražiau“. Ne visi žmonės žino, kaip galima kitaip patekti, o ir nuorodos jokios būnant bažnyčioje nebuvo, kad reikia pirkti bilietus norint patekti į vienuolyno patalpas, kuriose nelabai ką pamatyti galima. O ir bandant išsiaiškinti namuose kaip ir kas, buvo aptiktos net 3 su Tytuvėnų vienuolynu ir bažnyčia susijusios svetainės. Tai kaip susigaudyti žmogui? Na kartais būna svarbiausia direktoriauti, o ne padaryti tvarkingai viską, kad pas tave apsilankytų daugiau turistų.

Sekanti stotelė buvo Šiluva. Užėjome į bažnyčią, o tada per aikštę ėjome link koplyčios, kai su tėvu pagalvojome, kad gal dirba piligrimų centras. Pamatome, jog ten dar ir muziejus yra, tad užeiname su sulaukiame besišypsančios vienuolės, kuri mums rusiškai papasakojo apie bažnyčią, koplyčią ir patį apsireiškimą. Katia su Andrėjumi atsidėkodami įteikė baltarusišką šokoladą, o mes paaukojome pinigų, nes pasakojo be jokio užmokesčio, tik už tai, kiek bus paaukota. Ten radome ir skirtukų man, kurių dar nebuvau mačiusi – tai nauji, skirti T. Matulionui. Vėliau pamatė ir kitą skirtuką, kuris buvo mokamas, tačiau gavom nemokamai. Matyt matė, kad mums tikrai įdomu, kad klausėmės ir dėjomės į galvą ką pasakoja. Tuo labiau, kad atvežėme užsieniečius į tokią vietą. Su mama nuėjome link kapinių, o kiti į koplyčią. Pasidžiaugėme, kad taip šiltai mus sutiko tam centre.

Kitas mūsų taškas – Kelmės dvaras. Realiai dvare nelabai yra ką pažiūrėti apart indėnų ekspozicijos. Kažkada kai tėvas su žurnaliste rašė projektą, kad kurti laidų ciklą apie muziejus (ne visus, jie pasirinko kokius), vienas iš muziejų buvo šis ir man teko garbė vaidinti indėnę. Buvau aprengta indėnišku rūbu ir gėriau matę, o šalia stovėjo muziejaus direktorė ir pasakojo. Apžiūrėjome dvarą ir už vartų pasidarėme pikniką – ant žolės, šalia dvaro vartų. Taip maistas būna dar skanesnis.

Sekantis taškas – Kražiai. Kražiuose lankomės šiais metais jau antra kartą. Ten galbūt nevažiuotume jeigu ne pažįstamas kunigas, kuris papasakoja apie bažnyčią, įleidžia į bažnyčios rūsį pasižiūrėti. Jis visada džiaugiasi, kad mes apsilankome ir jo nepamirštame. Tiesa, galvojome, kad jo nėra, nes varteliai užrakinti, tačiau jis jau ruošėsi miegoti ir pamatęs, kad mes skambiname ir pažiūrėjęs pro langą pamatė, kad stovi mašinos, tad išėjo pasižiūrėti. Mums labai pasisekė, kad galėjome susitikti.

Na ir galiausiai keliovome namo. Visą kelią su Tania prakalbėjome. Jai sunku kalbėti ne darbo temomis, žodynas skurdus, tačiau stengiausi kalbėti kuo paprasčiau. Man buvo smagu, kad galėjau ir aš kažką pasakyti, nes rusiškai kalbėti man sunku, o va angliškai aš galiu susikalbėti, nors kartais pritrūksta kokio žodžio (ir dar milijonas klaidų būna). Tačiau namie pakalbėjau šiek tiek rusiškai, nes kartais taip nutikdavo, kad likdavau viena. Man reiktų į Baltarusiją nuvažiuoti keliom dienom, tai iškart kalbėčiau rusiškai. Andrėjus mane kvietė atvažiuoti į Minską. Norėčiau, tad kada nors tikrai ten nuvyksiu. Grįžus į Šiaulius, su mama važiavome namo, o tėvas pasiliko su jais ir dar pasivaikščiojo mieste. Pirmadienio ryte jie išvažiavo. Tiesa, Andrėjus šaunuolis, jis su tėvu indus šluostė, kad nereiktų man ar mamai. Smagu kai taip nepasididžiuoja ir padeda.

Pradžioje paveiksliukas pašto ženklų išleistų 1992 metais ir  kaip matote su panašiu į lietuvišką Vytį ženklu. Tokius ir marškinėlius esu mačiusi (su užrašu virš Vyčio Belarus) ir saldainius.

Share

2

Vilnius birželį

Posted by redzina91 on 2017 birželio 27 in Lietuva |

Kaip visada – be Vilniaus aš negaliu, tad ketvirtadienį ryte jau keliauju į stotį. Kažkaip keista, kad autobuse nepamiegojau kaip įprastai, nors ir naktį miegojau prastai. Pamačius, kad jau netoli Vilnius pasijaučiau keistai. Buvau įpratusi, kad apsilankau Vilniuje maždaug kas mėnesį, o dabar buvo 3 mėnesių pertrauka. Atrodo kai kas pasikeitę. Parkeliauju namo, pailsiu, užvalgau ir keliauju į miestą. Pirmas dalykas ką reikia padaryti, tai pasiimti skirtukus iš Tyto alba leidyklos. Jie vienintelė leidykla, kuri sutiko man padovanoti skirtukų. Paskui pamačiau Tbilisio skverelį. Įsivaizdavau jį kitur, bet kai nežinau gerai miesto, tai nėra ko stebėtis. Na o tada per tiltą ir į Gedimino prospektą. Užsukau į Geležinės lapės kavinę atsigaivinti šalta mocha ir ją apžiūrėti. Paskui patraukiau link katedros. Dar paskambinau tėvo kolegei, bet nekėlė ragelio, tad nuėjau į katedrą, o paskui vėl pabandžiau paskambinti. Norėjosi su ja susitikti, pasveikinti su vestuvėmis. Kadangi prisiskambinti nepavyko, tai galvoju nueisiu iki Bernardinų sodo ir tik paėjus kelis žingsnius skambina ji. Pasako, kad už 10 min bus prie Žaliojo tilto. Taigi keičiu kursą ir apsisuku. Abi vienu metu pasirodėme sutartoje vietoje ir nuėjome į Lietuvos architektų sąjungoje įsikūrusią kavinę. Išgėrėme kavos, pasikalbėjome. Gaila, kad trumpai, bet jai reikėjo namo. Tada jau patraukiau link Bernardinų sodo.

Man ten patinka, nors dabar žmonių ten nemažai, tačiau pailsėti galima surasti kur. Pasivaikščiojau ir grįžau namo.

Kadangi mažai miegojau, jėgų neturėjau daug. Pakankamai anksti buvau namie. Apsitvarkiau ir laukiau, kada galėsiu su tėvais pasikalbėti. Pirmą kartą yra taip, jog esame visi skirtingose vietose – tėvas yra Rygoje, mama Šiauliuose, na o aš Vilniuje. Pasikalbėjom, pasijuokėm – viskas kaip visada. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą. O čia ir vėl ta kaliera nemiga… Nors aš ir taip prastai miegu čia, bet dar šiluma maišo, nėra mano čiužinuko… Kelis kartus buvau naktį prasibudusi.

Prasibudusi 5 val. ryte pamačiau koks nerealus vaizdas – saulėtekis. Taigi jis neliko neįamžintas. Ir vėl į lovą. Buvau nusistačiusi žadintuvą 8 val. Kad ramiai susitvarkyčiau, pavalgyčiau, pažiūrėčiau „Labas rytas, Lietuva“ ir keliaučiau į Puškino muziejų. Aha… Telefonas sugalvojo pailsėti ir prasibudau beveik puse 9. Tada greit iš lovos, pasidaryti pusryčių ir keliauti. Tačiau išgirstu, kad kažkas man parašė. Nelabai kas man rašo, tad nustebau. O žiūriu ten jau nebeik 20 metų pažįstamas vardas parašytas – draugas dar nuo pradinių klasių. Jis metais vyresnis, mokėmės vienoje mokykloje, o jo mama buvo mano mokytoja pradinėse klasėse. Jis net kasetes laimėjo per vieną radijo laidą vaikams, kai aš labai norėjau jų. Aš kaip visada į lankas jau… Taigi gavau žinutę su klausimu, ar aš dar Vilniuje. Atsakiau, kad taip ir sulaukiau pakvietimo susitikti. Ko jau ko, bet šito aš nesitikėjau. Paskutinį kartą daugiau bendravome kai buvau 3 kl. Daugiau būdavo, kad mieste kažkur susitikdavome ir viskas. Tad jis tikrai mane nustebino. Susitikome senamiestyje. Nuėjome prie barbakano pasėdėti, pasigrožėti vaizdu, pasikalbėti.

Paskui nukeliavome į Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią, o tada į Bernardinų sodą. Pasijuokėme, kad vaikų žaidimų aikštelėje galėtų padirbėti, nes dirba darželyje auklėtoju ir kiek žinau, daugeliui jis patinka, nes moka užsiimti su vaikais. Galiausiai patraukėme prie Kudirkos aikštės, kur jis norėjo surasti gražią puokštę pusseserei dovanų diplomų įteikimo proga. Tiesa, prieš tai nuėjome pavalgyti, nes kaip jis juokėsi, jau greit 12 val., pietauti reikia. Nupirko labai gražią puokštę, kurią dar patobulino, nes norėjo didesnės, tai dvi babytės pardavė daugiau gėlių. O ir puokštė originali. Net aš tokios puokštės norėčiau, o tokias vis gauna mama, tėvas arba šiaip parsinešu namo iš botanikos sodo. Pačiai parsinešti neįdomu… Taigi, palydėjau iki stotelės, palaukiau kartu autobuso ir atsisveikinome. Šiauliuose nelabai yra galimybės susitikti, tačiau štai Vilniuje įmanoma viskas. Džiaugiuosi, kad mane pasikvietė, nes truputį liūdna būna vienai vaikščioti, smagiau dviese. O ir laikas neprailgo, buvo apie ką pakalbėti, kuo pasidalinti. Štai tokių dalykų aš labai pasiilgstu, nes nelabai turiu su kuo leisti laiko. Kadangi likau viena, tai reikėjo tęsti tai, ką buvau suplanavusi. Keliavau į Puškino muziejų. Ten esu buvusi, tačiau seniai. Kažkaip nelabai.

Gal kai nedaug žinau apie jį, tačiau aplinka labai graži. Paskui apsilankiau Taikomosios dailės muziejuje. Išėjusi supratau, kad laikas namo arba būsiu šlapia kaip višta ir bus nemalonu. Visai šalia namų, dar sėdint troleibuse pradėjo taip lyti… Gerai, kad skėtį turėjau, nes būčiau visa šlapia. Labai laiku viską apžiūrėjau. Pailsėjau truputį, užrašiau ant atviručių gražių žodžių ir išsiunčiau į dvi skirtingas šalis (vat kas gerai, kad paštas yra šalia esančiame name, tai man patinka). Dar pasižiūrėjau žinias ir nusprendžiau vėl iškeliauti į miestą. Pasivaikščiojau po senamiestį, pasikalbėjau telefonu su 3 žmonėmis ir parkeliavau namo. Ir vėl gana anksti. Gal jau pradeda nusibosti tos pačios vietos, jau nebesidairau taip, kaip anksčiau. O gal tiesiog norisi pabūti vienai, ramiai, be triukšmo ar prašymo padėti ir pan. Tiesiog patogiai įsitaisyti ir žiūrėti žinias ar kokius filmukus youtube. Nes dabar mano laikas.

Pagaliau miegojau gerai, matyt, vakar gerai išsivaikščiojau, o ir įspūdžių buvo daug. Prasibudau ir matau, kad lyja – gulim toliau. Negi gulėsi ilgai, atsikeliu, pasižiūriu, kad kaip tik prasidėjo mėgiama mano laida, tad įsijungiu „Labas rytas, Lietuva“ šeštadieninę laidą. Visą laidą pažiūrėjau ir pagaliau apstojo ir nusprendžiau, kad eisiu miestan. Pasivaikščiojau po senamiestį, užėjau į kelias bažnyčias, o oras buvo labai geras. Galvojau pareisiu namo, tačiau kai pamačiau, kad debesiukai nekokie, sugalvojau, kad vis dėlto grįšiu su keleivine. Buvau šalia Aušros vartų, tad nusprendžiau eiti iki stoties. Netoli stoties yra TOKIA vietelė. Pro ją eidama pamačiau kaip iš didelės mašinos išlipa dvi. Kažkaip vėlai, buvo apie 14 val. Ten jų nelieka iki 10 val. ryto. Labai laiku grįžau namo, nes pradėjo lyti po kelių minučių kai grįžau. Ir vėl laukiau kol nustos lyti. Labai norėjau pamatyti kaip atkeliauja Teofiliaus Matulionio sarkofagas į arkikatedrą. Ir vėl man pasisekė, kai reikėjo išeiti, nebelijo. Maniau, kad žmonių bus daugiau prie arkikatedros, aišku, ji buvo pilna, tačiau palyginus žmonių nebuvo daug. O jau kokia apsauga buvo… Dar lydėjo ir baikeriai. Babytės glostė net mikriuką su sarkofagu. Viskas vyko labai gražiai.

Ir arkikatedra visą naktį atvira. Didelė šventė Lietuvai dabar. Manau, kad bus daug lenkų ryt. Ilgai neužtrukau ir išėjau pasivaikščioti kol oras geras. Apėjau dar senamiestį, tada per Žaliąjį tiltą į kitą upės pusę ir per Baltąjį tiltą vėl grįžau į reikiamą pusę ir tada jau namo.

Pagaliau miegojau kaip namie. Galvojau, kad apsilankysiu botanikos sode, tačiau dėl neaiškaus oro atidėjau kitai kelionei į Vilnių, nes ir laiko reikia ten nusigauti, ir kol apeisi viską… Taigi, nukeliauju į miestą pėstute. Pusvalandis ir atsirandu senamiestyje. Apžiūriu Keulė rūke garsųjį piešinį. Ir patraukiu gilyn į senamiestį. Apsilankau Visų Šventųjų bažnyčioje, šv. Mykolojaus bažnyčioje, o tada link arkikatedros. Žmonių masės, visi laukia šventės.

Pasižvalgiau aplink, palaukiau kol prasidės ir parvažiavau namo. Pasižiūrėjusi tvarkaraštį pamačiau, kad reikia išplauti koridorių (taip, koridorių, ne laiptus). Taigi išploviau ir koridorių, ir kambarį. Visada išplaunu kambarį, kai būnu. Grindys tamsios, tai dulkės taip matosi, kad valyti galima kasdien. Pailsėjau ir vėl išėjau į miestą. Vėl ėjau pėstute, tik šįkart jau tiesiai prie arkikatedros, kad pasižiūrėti beatifikacijos pabaigos. Sugebėjau rasti tarpelį, kad padaryčiau nuotraukų, tad labai džiaugiausi.

Paskui užsiropščiau ant Gedimino kalno, kol dar galima ir yra ką pamatyti, o tai kai neliks, paskui gailėsiuos. Padarau keleta nuotraukų ir keliauju namo, nes norėjau dar vakare į miestą išeiti.

Tačiau parėjusi taip aptingau… Pailsėjau, pagulėjau ir vėl į trasą. Pasivaikščiojau nedaug, nes mieste šiek tiek krapijo, o prie arkikatedros didelės eilės, tai net nelaukiau. Visi norėjo pamatyti iš arčiau T. Matulionio relikvijas, pasimelsti. Perėjau per Gedimino pr. iki Lukiškių aikštės ir važiavau link namų. Tačiau išlipau anksčiau ir užsukau į Naugarduko maximą, kuri dabar dirba visą parą, nes Mindaugo renovuoja. Tai Mindaugo aišku geriau, nes daug didesnė, visko rasti ten galima. O parėjau pėsčiomis ir labai pavargau… Ryt jau namo. Gal ir gerai, pasiilgau jau namų. Nors man tai nebūdinga.

Share

0

Savaitgalis Rygoje

Posted by redzina91 on 2017 birželio 13 in Užsienis |

Apie mokslus papasakosiu atskirai, o dabar apie savo savaitgalį Rygoje. Kadangi tėvas pagal projektą laiką leidžia Rygoje ir iki mėnesio galo ten bus, tai sugalvojau, kad galiu ir aš kartu pabūti, apžiūrėti miestą dar kartą ir šiaip atitrūkti nuo visko bent trumpam. Šeštadienį ryte prasidėjo mano kelionė. 9:15 ir aš jau kelyje. Dėliojausi mintis, kaip reikės nusipirkti bilietą, jeigu dirbs žmogus, kuris nemoka angliškai. Pasakyti rusiškai man būtų nelengvas darbas, tačiau įmanomas. Išlipu stotyje ir matau kaip pasikeitusi ji. Faktas, kad ilgai nebuvau Rygoje. Nueinu į aptarnavimo centrą, o ten sėdi jauni darbuotojai. Pasidarė šiek tiek lengviau. Taigi, pavyko lengvai nusipirkti bilietą, o ir darbuotojas labai gražus pasitaikė… Dar vienas malonumas laukė nueiti iki stotelės ir įlipti į tą troleibusą bei nepraleisti reikiamos stotelės.  Čia buvo lengviau negu tikėjausi. Įlipu į troleibusą, pasižymiu bilietą ir laukiu, kol išgirsiu reikiamos stotelės pavadinimą. Ir tik… Lietuviškai skambėtų daugmaž taip „pateikite bilietėlį“. Jo, galvoju, Vilniuje kontrolės nepasitaiko per 4 dienas, o čia iškart. Važiuoju toliau ir girdžiu, kad sekanti stotelė bus mano. O pro langą matau ir tėvą, kuris manęs jau laukia. Apsidžiaugė mane pamatęs. Palyginus geroje vietoje gyvena. Nuo centro apie 5 km, tai Rygos mąstais nėra toli. O ir mašinų nesigirdi, tik traukinys šalia vis pravažiuoja. O jau butas koks… Rygoje gyvena geriau nei Vilniuje. Na, kai turi skirtų pinigų gyvenimui, tai pasižiūri optimalų variantą, kad būtų patogi vieta, normalūs patogumai, o ne bendrai su visais. Pavalgome pietus ir keliaujame į botanikos sodą. Juokėsi jis, kad tau nereikia atitrūkti nuo gamtos taip staiga. O jau kokie rododendrai ten… Nu kažkas nerealaus… Ir kvepia skaniai.

Jų yra keliose vietose, tai atradę daugiau, dar labiau apsidžiaugėm. O paskui keliavome į miestą. Pasivaikščioti po senamiestį, parką pats smagiausias dalykas. Senamiestyje pasiklausėme dviejų panelių grojančių altais, užėjome į TIC, kur radome skirtuką. Dar pasivaikščiojome po senamiestį ir patraukėme link namų.

Grįždami ėjome pro Laimos fabriką ir užėjome į firminę parduotuvę pasižvalgyti. Paskui į parduotuvę nusipirkti valgyti ir namo. Nors buvo likę apie 1,5 km, bet jau keliavome autobusu, nes buvome labai pavargę. Grįžus užsuko buto šeimininkas ir atvežė patalynę man, dar paklausė, ar nieko netrūksta, gal muilo reikia ar šampūno. Paskui su mama pašnekėjome ir ėjome vakarieniauti. Ko labiausiai nekenčiu, kad negaliu normaliai miegoti ne savo lovoje. Anksčiau buvo keista, kad žmonėms taip būna, tačiau ir man taip nutiko. Ryte labai sunkiai kėliausi ir tai atsikėliau vėlai, apie 10 val. Pavalgiau pusryčius ir iškeliavau į zoologijos daržą. Iki jo beveik 4 km, o autobusas buvo neseniai nuvažiavęs, tad nusprendžiau, kad keliausiu pėstute. Kadangi vieta nepažįstama, tai laikas neprailgo, o ir eiti palei parką teko, tad buvo malonu pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Zoologijos sode esu buvusi su mama prieš kokiu 10 metų, gal truputį mažiau. Kokių tik gyvių ten nėra…

Geresnis nei Kauno zoologijos sodas, man Rygoje labiau patinka. O ir žinios apie paliekantį įspūdį zoologijos sodą siekia gūdų sovietmetį, kai jame lankėsi mamos teta ir jai labai patiko. Taigi, apžiūrėjau įvairiausiu gyvius, sutikau krūva lietuvių. Gaila, kad tigras miegojo toli ir surikatų nebuvo, bet atpirko viską liūtas, tamsoje šviečiantys skorpionai ir hipopotamai. Pasivaikščiojau ir grįžau namo jau su tramvajumi. Patikrinau kaip galima per traukinių bėgius greičiau pareiti namo… Grįžus tėvas dar dirbo, tai pailsėjau, paskui ir jis nuėjo pailsėti. Užvalgėme ir iškeliavome. Nuėjome į Brolių kapus. Ten yra paminklas žuvusiems Pirmajame pasauliniame ir Latvijos nepriklausomybės karuose. Kapinėse taip pat palaidoti žuvę per Antrąjį pasalinį karą ir Lačplėšio karo ordino savininkai.

Visas kompleksas labai įspūdingai atrodo. Mūsų padaryti paminklai nieko verti prieš tokį… Apžiūrėję nukeliavome į miestą. Pasivaikščiojome po parką, tada pasižiūrėjome Jungendo stiliaus namų, kurie man nerealiai gražūs…

Ir vėl į senamiestį. Ten vėl grojo tos pačios panelės. Paskui patraukėme link turgaus. Taip, turgus dar veikė, nors buvo vakaras ir žmonių jame buvo. Kainos didesnės nei pas mus… Praėję turgų nuėjome link krantinės. Labai gražiai sutvarkyti dabar ten. Pasėdėjome, pasišnekėjome ir grįžome namo. Galvojau, ar dar pasilikti dienai, ar važiuoti namo, bet muziejai pirmadieniais nedirba, oras žadamas prastas, tad nusprendžiau važiuoti namo. Ryte buvo sunkoka anksti keltis, tačiau galvojau, jog pamiegosiu važiuodama. Įlipus į autobusiuką ir pasisveikinus lietuviškai, vairuotoja labai nustebo ir kartu apsidžiaugė, jai smagu, kai važiuoja ir lietuviai. Kartu važiavo ir užsieniečių – 3 iš Japonijos, 4 iš kokios gal Ispanijos ar kur ir dar vienas iš neaišku kur. Žinoma, keliavo ir dar keli lietuviai bei latviai. Visų nuostabai, pasienyje patikrino dokumentus, tačiau visi buvo tvarkingi, tad greitai keliavome namo. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę pasibūti Rygoje, niekur neskubėti. Norėčiau dar, tačiau jau nebe išeis taip. Kaip sakoma, gero po nedaug, o po geros savaitės manęs lauks Vilnius.

Share

0

Postcrossing – atviručių apsikeitimas

Posted by redzina91 on 2017 balandžio 8 in Be kategorijos |

Sveiki, aš vėl čia nelabai į temą, nors tai šiek tiek susiję su kelionėmis, turizmu ir pan. Man papasakojus vienai youtuber’ei Evelinai (iš EvelinaBrashke kanalo https://www.youtube.com/user/evelinakvetkauskiene), ji susidomėjo mano keitimuisi atvirutėmis. Nurodžiau jai svetainę – www.postcrossing.com, tačiau jai labai įdomu kaip ten viskas vyksta, tad nusprendžiau papasakoti visiems, nes galbūt atsiras daugiau žmonių, kuriems bus įdomu apie tai sužinoti 🙂

Tai neblogas būdas, jeigu kažką kolekcioji, nes gali gauti iš įvairių šalių įdomių dalykų, o kartais ir netikėtų. Gimtadienio proga buvau gavusi net 84 skirtukus iš Filipinų, tad mane tikrai nustebino toks poelgis.

Principas yra toks, kad kiekvienas ten esantis prisiregistravęs žmogus paspaudęs mygtuką „gauna“ (svetainė sugeneruoja asmenį, kuriam reiks siųsti atvirutę) gavėjo aprašymą, adresą ir ID. Aprašyme daugelis nurodo, kokių atviručių nori. Kartais tai būna neįgyvendinama, todėl galima peržiūrėti tas atvirutes, kurios žmogui patiko. Aprašyme kartais nurodo, jog norėtų arbatos pakelio, magnetuko, autobuso, muziejaus bilieto, monetų, kalendoriukų, skirtukų, pašto ženklų ir t.t. Tokių principu aš didinu savo kolekciją. Nemaža dalis atkeliauja būtent taip. Na aišku, po kelis, ne dešimtimis. Adreso papildomai rašyti nereikia. Registruojantis paprašys įrašyti į laukelį ir tada matys tik tas žmogus, kuris siųs atvirutę. Apie adresą žemiau. O ID yra tam, kad būtų galima priregistruoti atvirutę ir siuntėjas galėtų nusiųsti kam nors kitam atvirutę.

Štai taip atrodo pagrindinis puslapis.

Užsiregistruoti paprasta kaip 2 kart 2, tačiau reikia nepamiršti, kad nurodyti adresą reikia be klaidų, nes tada nebus ir atvirutės. Be to, būna kad ir taip kažkur pasimeta atvirutė arba atkeliauja vos ne po metų ar kelių mėnesių. Tad kartais reikia būti ir kantriam 🙂

Prisijungus iškart matome kiek atviručių ar laiškų išsiųsta ir kiek gauta. Dar rodo ir tas, kurios keliauja. Skaičiuojamos dienos ir jeigu per du mėnesius nepriregistruojama atvirutė, tai tada galima vėl iš naujo siųsti. LT ir skaičiai – yra ID, pagal kurį yra priregistruojama atvirutė. Kairėje pusė yra send a postcard, kur paspaudę gausite naują gavėją, o register a postcard – priregistruosite atvirutę su ID ir galėsite kažką parašyti siuntėjui.

Paspaudus traveling atsidaro langas, kuriame galima matyti informaciją apie keliaujančias atvirutes: ID, gavėją, šalį, siuntimo pradžios datą, kiek dienų eina ir pridėti nuotrauką.

Toliau galima pamatyti kas darosi dabar, t.y. kas ir kur siunčia atvirutę ir kas iš ko gavo atvirutę. Taip pat statistikos – kiek naudotojų, kiek atviručių išsiųsta,kiek gauta ir t.t. Beje, galima įkelti atvirutės nuotrauką, tada visi galės matyti, kokią atvirutę žmogus gavo.

Atviručių siuntimas prasideda tada, kai į el. paštą gaunama žinutė, jog atvirutė nuėjo sėkmingai iki adresato. Tada pagrindiniame matome, kad vieną atvirutę galime siųsti ir spaudžiame Send a postcard.

Paspaudę Send a postcard išmeta langą, kuriame patvirtiname ar viską supratome ir….

Ir galiausiai matome kam siųsime atvirutę. Pirmiausia pastebime koks yra atvirutės ID ir trumpa informacija apie gavėją. Nurodoma šalis, kokias kalbas moka ir kokia gimimo data. Galiausiai matome adresą, kur siųsime savo atvirutę. Žmonės iš šalių, kurios nenaudoja lotyniškų raidžių dažnai nurodo adresą dviem kalbomis – savo ir anglišką variantą. 

Žemiau būna pateikiama informacija apie žmogų, kas jis, ko norėtų gauti ir pan. Beje, galima įkelti atvirutės nuotrauką, kad visi matytų, kai priregistruos. Paspaudus ant jo profilio galima nusiųsti žinutę, nes kartais nori gauti ir taip atvirutę, tad susisiekia asmenine žinute.

Štai taip atrodo pagrindinis profilis.

Na štai, gavau voką su labai gražiu sveikinimu Velykų proga. Deja, voką gavau „truputį“ praplėštą…

Lietuvos paštas su kokybe kartais nelabai draugauja, deja. Gaunu ir palamdytus vokus ar atvirutes. Kartą atvirutę – skirtuką gavau kaip nežinia iš kur ištraukta…

Voko viršuje matome kodą, kurį reikia suvesti kur prašo ID. Taip pat galime ką nors parašyti žmogui, padėkoti už atvirutę, atsakyti į klausimus, o gal parašyti, kad ten, kur gyveni, aš lankiausi, o gal apsilankyta buvo objekte, kuris pavaizduotas ant atvirutės.

Ir priregistravę matome…

Matome kas siuntė, kokia distancija, kiek užtruko, kada išsiųsta ir galime pridėti atvirutės nuotrauką, jeigu siuntėjas nėra įkėlęs.

Štai taip paprasta naudotis postcrossing.com svetainės galimybe susipažinti su įvairiais žmonėmis 🙂 Dažniausiai atvirutės ateina iš Rusijos ir Vokietijos (nuo karo metų Vokietijoje buvo labai populiaru siųsti atvirutes, kad viskas išlikę iki šių dienų). Tačiau esu gavusi ir iš Ekvadoro, Pietų Korėjos, Malaizijos – tačiau tik po vieną ar dvi atvirutes per daugiau nei du metus.

Jeigu kas nors sugalvosite, tai tikrai įdomi veikla, kurios dėka galima susipažinti su šalimi, patirti džiaugsmą, kai gauni atvirutę ir žinoma kartais gera pažintis su įvairiais žmonėmis 🙂

Share

0

Vilnius – Vilniaus knygų mugė

Posted by redzina91 on 2017 vasario 24 in Lietuva |

Aš ir vėl apie Vilnių. Na apie ką kitą galiu pasakoti tokiu metu… Nors…  Vasario 16-ąją aprašiau. Šįkart važiavau ne šiaip sau, o į knygų mugę. Ir ne tik skirtukų prisirinkti, o ir nueiti į knygos pristatymus, susitikti su kolekcininkėmis, tėvo kolegomis, o gal ir dar kažkuo. Atvažiavus į namus, tėvas jau laukė manęs. O aš alkana kaip… Pavalgau ir važiuojame. Pasakau jam, kad susitiksim per knygos pristatymą, o dabar einam skirtingais keliais. Paskambinu vienai kolekcininkei Vilijai, nes turiu jai perduoti įmautes ir susitinkame. Persimetame keliai žodžiais ir šalia mūsų atsistoja Merūnas. Aš nebūčiau aš, jeigu būdama be tėvų ko nors įdomaus nepadaryčiau. Taigi, palaukiu kol vaikai nusifotografuos ir pasiprašau aš pasidaryti asmenukę.

O jis maloniai sutinka ir dar apkabina (malonu gi). Apeinu vaikų skyrių ir susitinku su Sigute Ach. Malonu ją sutikti ir vėl. Pasikalbame apie vieno žmogaus norą aprašyti leidyklą ir duoda man kontaktus. Toliau keliavau prie grožinės literatūros.

Pasirinkau skirtukų šiek tiek. Pamačiusi, kad A. Užkalnis nieko neveikia, pasiprašiau asmenukės. Na juk reikia paerzinti draugus… Vėl prisirenku skirtukų. O tada susitinku netikėtai ir savo draugę bibliotekininkę. Galvojau jai paskambinti, o va, nereikėjo. Tai dar su ja pasikalbėjome, pasivaikščiojome. Paskui dar kartą susitikau su Vilija, o būnant su ja paskambino kita kolekcionierė Julija. Tai susitikome visos ir susipažinome.

Smagu susitikti su tokiais pačiais kaip tu. Trumpai pasikalbėjome ir su Vilija nuėjome pasidaryti nuotraukos su  N. Narmontaite. Nu labai faina moteris. Ir pasirodo žinojo, kad visas autobusas atvažiavęs iš Žemaitijos ir tuo apsidžiaugė. Mat Vilija iš Telšių raj., tad pasidžiaugė galėdama nusifotografuoti su kraštiete. Dar pasivaikščiojome, pasirinkome skirtukų, pasijuokėme. Vakare paaiškėjo, kad pakliuvome į kadrą. Atėjo laikas ir knygos pristatymui. Kaip nepalaikysi žmogaus, kuris labai panašus į mane. Istorija ne man, bet pasiklausyti tikrai smagu. Paskui su tėvo kolegėmis dar pasivaikščiojome po knygų mugę ir galiausiai nuėjome išgerti arbatos ir kavos.

Pasikalbėjome, pasijuokėme, pasidalinome ką įsigijome. Kai kurias knygas, kurios reikalingos įsigijo tik už 1 eurą. Brangių istorikai neperka, palaukia kol nupigs. Galiausiai patraukėme link namų. Tiesa, ne visi. Tėvas dar važiavo į senamiestį susitikti su kolega iš Latvijos. O aš grįžau namo, nes labai pavargau. Pailsėjau ir tėvas grįžo. O paskui ir zadanijas gavau nuo tėvo ir jo draugo, ką nupirkti iš knygų mugės. Taip, eisiu dvi dienas, nes kaip aš be gausybės skirtukų…

Pirmas atsikėlė tėvas, o man buvo sunku užmigti. Pastoviai pirmą naktį prastai miegu… Pasijuokė, kad knarkiau truputį. Jis išėjo pirmas, o aš truputį vėliau. Sugalvojau, kad nueisiu iki Katedros, o paskui iki VGTU architektūros fakulteto pasižiūrėti parodos Rygos Art nouveau architektūroje ir mene. Architektūroje aš mačiau, su tėvu pažiūrėjome tuos gražius pastatus su augmenijos motyvais (art nouveau arba jugendo stilius). Tik mene nebuvau mačiusi iš to, kas pateikta parodoje. Apžiūrėjusi grįžau namo pailsėti prieš knygų mugę. Nežinojau kiek ilgai užtruksiu, tai norėjosi pailsinti tiek smegenis, tiek kojas. Nuvykau ten man rods pačiu laiku. Kodėl pačiu laiku? Nes visur suspėjau ir mačiau dar daugiau. Pirmiausia apėjau vaikų salę. Norėjosi pasižiūrėti gal yra kur kokių skirtukų ir, žinoma, radau.

Tada nukeliavau į muzikos salę, o ten… O ten vėl pildėsi mano svajonės visą laiką kol buvau mugėje. Man patinka G&G Sindikatas.Na muzika tikrai ne kiekvienam. O aš klausausi visokią. Ir kaip nepasidaryti nuotraukos kartu su G. Liaudansku – Svaru?

O paskui ten pat ir su V. Bareikiu, R. Kazlu. Su Kazlu dar persimetėme keliais žodžiais. Jis man padarė didžiausią įspūdį, nes mielai su manimi pasikalbėjo. Pasiūlė į kokį jo spektaklį geriausia nueiti, kuris būtų vertas dėmesio. Tiesa, dar su V. Baumila galėjau asmenukę pasidaryti, bet negi erzinsi drauges, kad su tokiu gražiu dainininku fotkinies. Buvo ir pokalbis su R. Kazlu vienoje salėje, tai nuėjau aš ir ten. Bet ten dar buvo dalis žmonių nuo praeito pristatymo ir Marka dar fotografavosi su jaunimu, tai ir aš neatsisakiau. O paskui jau klausiausi R. Kazlo. Daugelis pasakojimų būna sausi, o jis vis pajuokavo, nebuvo nuobodu klausytis. Turėjau misiją, kuri buvo kiek kitokia negu visos kitos (nuotraukos su rašytojais, muzikantais). Tėvas pamatęs kokį jausmą sukėlė prisiminimai apie T. Ivanauską, nusprendė S. Paltanavičiui padovanoti filmą apie brolius Ivanauskus. T. Ivanauskas rėmė neturinčias pinigų šeimas, kad vaikai galėtų mokytis. Atrašydavo vaikams į laiškus. Vienas iš tų vaikų buvo ir pats S. Paltanavičius. Taigi, gavau jo tel. nr., o tėvas galės įvykdyti misiją.

Džiaugiuosi, kad taip sugalvojo. S. Paltanavičiui labai daug reiškė ir reiškia T. Ivanauskas. Tiesa, dar su D. Ibelhauptaite nusifotkinau, tai pasijutau kaip koks Oliveris (kas žino, tas supras). Pasiklausiau V. Povilionienės, A. Kaniavos, I. Kofo. Susitikau su tėvo kolege, tai pasikalbėjome. Ji prisirinko savo vaikams nuo skirtingų vyrų knygučių dovanoms. Dar pasivaikščiojo su manimi. Ir pabaigti dviejų dienų maratoną pasiryžau šiaulietiškai su  R. Kmitos „Pietinia kronikos“.

Tai romanas apie laikus, kai tik buvo atgauta nepriklausomybė, kaip buvo leidžiamas laikas ir pan. Romanas parašytas šiaulietiškai ir labai smagiai skaitosi, bent jau kiek paskaičiau. Pristatymas prasidėjo mini spektakliuku (kaip ir sekso scena), puikia įžanga į pristatymą. Pristatymo metu buvo daug juoko. Daugumai buvo smagu prisiminti jaunystę. Taip ir baigėsi mano knygų mugė šiais metais. Prisirinkau nemažai naujų skirtukų, pasidariau nuotraukų su įdomiais žmonėmis, susitikau su nerealiais žmonėmis. Kaip visada buvo smagu.

Išėjus buvo toks geras oras… Gaila, kad turėjau knygų, tai pasivaikščioti niekaip neišėjo. Bet dar nuvažiavau iki parduotuvės, nuskubėdama nuėjau, paskui kol iki stotelės nuėjau neskubėdama. Tiek daug gerų emocijų, o dar geras oras, tai net jėgų daugiau atsirado.

Šeštadienio rytas. Žadintuvas nuskamba anksti, prieš 8 val. Tačiau iš namų išėjau tik apie puse 10. Kol susitvarkiau, pavalgiau ir dar pažiūrėjau kas gero Lietuvoje… Oras neblogas, tad nusprendžiau pasivaikščioti, nors planavau kitaip leisti laiką. Pagaliau užėjau pažiūrėti kaip atrodo tas Gedimino 9. Visada praeinu pro šalį ir niekaip neužeinu pažiūrėti kaip ta parduotuvė atrodo, tad šįkart užėjau. Parduotuvė kaip parduotuvė. Tada į katedrą ir pasivaikščioti po senamiestį.

Puse 11 ryto ir kokios masės žmonių šalia katedros šeštadienį. Žmonės turguje, miega arba keliauja į Rumšiškes švęsti Užgavėnių. Pasivaikštau po senamiestį, randu vieną keistą dalyką šalia šv. Jonų bažnyčios.

Taigi, liūdni prisiminimai… Pasivaikščiojus pietums grįžtu namo. Susitvarkau skirtukus, nes jų tiek, kad… Aišku, nėra begalės, tačiau šiek tiek susidarė. Pailsiu ir vakare vėl į miestą. Eilinį kartą pasikartosiu, tačiau man patinka ten vien pasivaikščioti. Žinoma, liūdnoka būna vienai, bet užtat gali eiti kur akys veda, nereikia prie nieko taikytis. Taip, vakare kaip ir ryte, žmonių nėra daug.

Visi knygų mugėje arba Rumšiškėse. Mačiau vaizdo įrašą, kad knygų mugėje šeštadienį grūdosi visi. Gal ir gerai, kad nebenuėjau. Nors būtų buvę įdomu, o ir dar daugiau skirtukų turėčiau. Tikiuosi, kad tėvo kolegė dar kelis parinko man, nes ji vargšė ėjo 3 dienas iš eilės. Dabar pagalvosite, kad esu pamišus dėl skirtukų. Nesu, tiesiog kai turi tuos pačius, negali keistis dar kartą, o kaip kitaip augs kolekcija? Tačiau mano kolekcija netrukus pasipildys beveik 1000 naujų skirtukų ir keletos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Apie tai papasakosiu kai tik gausiu tą didelę krūvą. Kaip visada, nukrypau į lankas… Grįžau namo pėsčiomis, labai geras oras buvo. Pro stotį neėjau, tačiau Naujamiestis praeitas tvarkingai. Tik vaizdas einant pro stotį nuo pėsčiųjų tilto gražesnis, negu einant pro viaduką.

Ir turbūt kokį 10 km padariau vakare. Bandžiau save nuvarginti, bet nepavyko, dar turėjau jėgų grįžusi. Sekmadienį keletas reikalų mieste ir per pietus keliavau namo. Grįžusi padaviau raktus tėvui, o jis po gerų poros valandų keliavo į Vilnių.

Dabar į Vilnių tik kokiam gegužį, o gal ir vėliau. Reikia rašyti darbą, o ne poilsiauti. Gaila žinoma, tačiau taip jau būna. O ir gegužį arba birželį manęs lauks Ryga, tad nusiminti nėra ko.

Share

Žymos:,

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex