Vaikystės takais ir nauji atradimai
Kaip savaitgalis, taip kelionė. Ir mes vėl keliaujame į Žemaitiją. Tie žemaičiai tiek turi daug gražių dalykų… Pirmasis mūsų taškas Pavandenė. Mama visai netyčia sužinojo kada bus mišios, tai buvome prieš prasidedant mišioms. Kai man buvo kokie 3 metai (gaila, negali tiksliai pasakyt ar tiek man tada buvo), keliavome į šį miestelį, tad pabandė tėvas pirmiausia padaryti nuotrauką panašiai toje vietoje, kurioje tada stovėjau – šventoriuje netoli vartų (reikės tos nuotraukos paieškoti kažkur rūsyje). O bažnyčia labai graži, yra išlikusi senoji sienų tapyba, tvarkinga, suremontuota kiek galima.
Kol mes apžiūrėjome bažnyčią, atvažiavo Končiai (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir jie ne vieni buvo, o su Rokiu (jorkšyro terjeru). Taip, mes ir vėl ne vieni keliavome ir taip daug įdomiau. Netoli Pavandenės buvo ir dvaras, kuris minimas nuo 1553 m. Pavandenės dvaras, valdytas Gervydų, Tiškevičių, Gedgaudų, Danilevičių, Sakelių, ir egzistavęs iki pat XX a. pradžios. Dvaras suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ėmus jį valdyti Sakeliams. Tarpukariu, Zigmanto Sakelio valdymo laikotarpiu, Pavandenės dvaras kaip pavyzdinis ūkis, kuris garsėjo ne tik Lietuvoje. Dvarą globojo pats prezidentas A. Smetona. Pavandenės dvare 1901 – 1903 m. namų mokytoja dirbo rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Na o iki mūsų laikų išliko Sakelių mauzoliejaus griuvėsiai Sklepkalnyje (taip, man irgi toks pavadinimas pasirodė keistas, tačiau tokių būna). Sklepkalnis yra labai vaizdingoje vietovėje.
Pasidariau keletą nuotraukų ir pabandysiu sujungti į vieną, kad pasimatytų visas grožis. O teritoriją pirmi apžiūrėjo tėvas su Rokiu. Kaip paaiškėjo, jie draugeliai yra. Sklepkalnio viršūnėje palaidotas Zigmantas Sakelis, kuris buvo nukankintas 1941 metais Rainiuose (kas nežino, patys pasidomėkite apie Rainius). Toje pačioje vietoje perlaidoti ir tie, kurie buvo palaidoti mauzoliejuje, nes sovietmečiu jis buvo suniokotas. Kitas mūsų taškas – Tverai. Kaip visada, apžiūrėjome ir bažnyčią. 1897 m. klebonas garbės kanauninkas Juozapas Niūniava su parapijiečiais pastatė Švč. M.Marijos Apreiškimo bažnyčią. 1908 m. pastatyta akmeninė varpinė. Bažnyčia ir vėl labai graži, o ir tvarko ją iš išorės, tad bus dar gražesnė. Tiesa, bažnyčioje radau skirtukų, tad kolekcija pasipildė 3 naujais skirtukais (neklauskit, kiek jų turiu, nes tiksliai nežinau).
Beje, 1911 m. įsteigta Blaivybės draugija (140 narių), turėjusi neblogą biblioteką (kas labai aktualu šiais laikais, čia aš apie blaivybę, o ne apie biblioteką). Trečiasis taškas – Rietavas. Apsilankėme Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ji pasirodė tamsi, nors baltai išdažyta. O ir pasirodo drėgmė joje laikosi. Na tokia ne prie širdies bažnytėlė.
O paskui patraukėme link Rietavo dvaro. Tiesa, dvaro nėra likę, tačiau yra atkasti pamatai. Yra išlikę vartai, keletas dvaro pastatų, vandens bokštas.
Šiek tiek istorijos, apie kurią galbūt ne visi žino, kad 1882 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi su dvarais Plungėje, Kretingoje, Palangoje. 1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė, teikusi elektrą ne tik dvarui, bet ir miesteliui. Apžiūrėję teritoriją patraukėme link Purvaičių, kuriuose gyvena Končiai. Tačiau dar sustojome užvalgyti į Provinciją, kurioje labai skanus maistas. O cepelinai kokio dydžio… Pavalgę jau keliavome pas Končius.
O valdų didumas…. 4 hektarai (o žolės kiek ten pjauti….). Labai gražioje vietoje sodyba. Joje dar likęs senasis namas.
Atskirai galima apgyvendinti svečius su visais patogumais. O kadangi teritorija didelė, tai ir gali vienas kito nematyti visą dieną.
Pasisvečiavome, valgėme labai skanų tortą „Napoleonas“, o Končienė kokį desertą padarė… Braškių šerbetas buvo pasakiškas. Gaila, kad mama negali saldžiai, tai namie būtų daromas toks desertas. Beje, jie atlieka švietėjišką veiklą tame krašte, kad kvietė mamą ir tėvą prisijungti prie jų. Tai mama sutiko ir pasakos apie alergiją. O man sakė, kad jeigu kada užsinorėsiu, galės ir „Varlė keliauninkė“ ką nors padaryti. Prieš išvažiuojant paprašė, kad praneštume, kai būsime namie. Džiugu, kai rūpinasi, ar gerai grįžome namo. O mes dar parvažiuodami namo užsukome į Kolainius ir Višinskio gimtinę Ušnėnuose.
Kelionė truko nei daug nei mažai – 12 valandų.
