Vilnius – nuo blokų iki rūmų
Vienas dalykas iššaukia kitą – taip kartais būna gyvenime. Apie ekskursijas po Vilnių negalvojau rašyti, gal tik užsiminti savo eiliniame, „papasakosiu kaip gyvenu, ką veikiu“ blog‘e. Na, o, bet, tačiau… Teko parašyti ekskursijos recenziją, tiksliau rašiau ekskursijų, nes paskutinė buvo sunkiausia iš visų, tačiau artimiausia. Kodėl? Paskaitę sužinosite 😀 O gi viskas nuo pat pradžių… Kažkada, birželio mėnesį, užmačiau, kad vyks nemokama (su galimybe paaukoti) ekskursija po pramoninį Naujamiestį, kurią organizuoja „Gatvės gyvos“. „Gatvės gyvos“ – tai dviejų žmonių sukurta iniciatyva, kai ekskursijos daromos po įvairias, netradicines Vilniaus vietas (rajonų istorijos, pramonė, slėptuvės). Esu buvusi 7-iose jų ekskursijose, iš kurių šešias vedė tas pats gidas. Pabandysiu apibendrinti tas šešias ekskursijas, užsiminti apie kai kuriuos matytus objektus, o paskutinę paliksiu kaip vyšnią ant torto, nes tai buvo visiškai kitokia ekskursiją 🙂
Į ekskursiją po pramoninį Naujamiestį susirinko įvairaus amžiaus žmonių. Jų buvo tikrai ne mažiau 50. Mane aišku šiek tiek nustebino, nes buvau pirmą kartą ir dar nežinojau kas ir kaip čia vyksta. Atėjus laikui, pajudėjome link įvairiausių įmonių. Vienos įmonės buvo dar išlikusios, kitos jau seniai nebe. Vienas įmones žinau iki skausmo („Spartos“ kojines ar „Lelijos“ gaminius, o kur „Vilniaus degtinė“…), o kitas tik žinojau, kad tokios yra, kaip „Elfa“, tačiau niekada nepasidomėjau, kas po tuo slepiasi. Dalis buvo ir tų, apie kurias iš viso nieko nežinojau (tabako fabrikas ar grąžtų gamykla (kuri dabar išsikėlusi berods į Raseinius). 2 val. ir nueiti daugiau nei 4,5 km tikrai buvo labai įdomūs. Po to galvoje įsijungė mygtukas „Noriu dar!“. Sekanti ekskursija buvo po Verkius ir link Trinapolio bažnyčios ir Kalvarijos. Verkiai atrodė iki skausmo jau žinomi, tačiau ir vėl pasirodo, kad ne viską žinau.
Dar vienas pastatas, priklausantis rūmams stovi toliau nuo visų, kurio nebuvau mačiusi. Priėjus prie Trinapolio bažnyčios paaiškėja, kad nelabai kas žino, kaip atrodo vidus. Cha, ne visiems pasitaiko geri laikai. Gidui užsimenu, kad turiu vidaus nuotrauką ir galiu pasidalinti ir gali visur kur viešinti. Būtent toji nuotrauka atsirado gido Alberto antrojoje knygoje, kur sudėtos jo organizuojamos ekskursijos. Ši ekskursija buvo jau sunkesnė nei pirmoji – įveikta apie 8 km (kalnais, pakalnėm) ir praleista apie 3 val. Po šios ekskursijos galvoje įsijungė mygtukas „Norėsiu ir toliau!“. Trečia ekskursija jau buvo po beveik mėnesio. Labai laukiau, kada bus naujos ir galėsiu dar daugiau sužinoti apie Vilniaus rajonus. Šįkart „Kosminės Karoliniškės“. O kosminės todėl, kad ten kažkada buvo gatvių pavadinimai kosminiai. Ir valgykla dar išlikusi nuo sovietinių laikų „Merkurijus“.
Mama net nustebo, kad vis dar ji yra. Jos jaunystėje buvo, pravažiuodama visada matė, o ir praėjus daugiau nei 25 m vėl pamatė tą patį užrašą. Pokalbiai apie senus kelius, legendos, iš kur atsirado rajonų pavadinimai ir net nelegalios gyvūnų kapinės… O kur dar „Karelijos gegutė“ ir gaisrinė, TV bokštas ir karvelidė…
Įdomios tos Karoliniškės, tad neveltui pavadinimas „Kosminės Karoliniškės“. Ne tik kad jos kažkada tokios buvo, bet ir dabar kažkoks kosmosas 😀 O čia buvo žinomas tik vienas objektas – TV bokštas. Ekskursija trumpa – 4 km ir sugaišta apie 2 val. Mintyse – vis dar noriu tokių ekskursijų ir koks Vilnius man neatrastas miestas. Kur bus atrastas, kai negyvenau jame… Tiksliau dalinai atrastas, nes visą gyvenimą lankytasi trumpiau ar ilgiau, tačiau už senamiesčio ribų retai buvo išlendama kažkur kitur. Po to sekė trijų mėnesių pertrauka. Ir atėjo laikas ketvirtai ekskursijai. Dabar ėjau ne viena – prisidėjo ir mama. Vaikščiojome po industrinius Savanorius, tiksliau po Vilkpėdę. Galvojau, ant kiek mamai bus įdomu. Jai ne tik kad įdomu buvo, tačiau kai ką ir man papasakojo – o tai būna labai retai. Man tai visai nežinomas Vilniaus kraštas. Niekas nematyta, nepažinta. Ekskursijos metu aplankėme ligoninę, kur buvo padaryta pirmoji širdies operacija 1958 m. Vilniaus elektrinė, „Plasta“, kurios direktorius buvo mamos kursiokės patėvis. Atsiliepė apie jį kaip apie gerą žmogų, tačiau griežtą. Tą patį pasakojo ir gidas. Jis direktoriumi buvo nuo 1971 m iki 2000 m. Vadinasi buvo tikrai geras direktorius, jeigu net per visas negandas sugebėjo dirbti. Ėjome ir takeliais, ir bėgiais.
Kaip visada – baisiai įdomu tos nepažintos vietos. Nuėjome apie 4,5 km ir užtrukome apie 2 val. Penkta ekskursija buvo po slėptuvę, bet apie ją papasakosiu pabaigoje. Šešta ekskursija po beveik 5 mėn. Ištvėriau visą žiemą be nuostabiųjų ekskursijų… „Žirmūnų blokai“ – kas slepiasi po šia ekskursija? Sporto rūmai, Tuskulėnų rimties parkas, Žirmūnų daugiabučiai… Dalį vietų žinojau ir ne kartą buvau apsilankiusi, tačiau prie Sporto rūmų, kuriuose buvo pašarvoti žuvę Sausio 13-osios naktį, kur vyko svarbiausios varžybos ir didžiausi koncertai, niekada arti nebuvau. Šiaurės miestelis irgi mažai žinomas… Įdomiausias dalykas buvo įmonė „Vilma“, kurios dalykėliai sutinkami net skalbimo mašinose ar lėktuvuose. Juodoji dėžė lėktuve, kuriame skrido Lenkijos prezidentas ir žuvo, buvo pagaminta ne kur kitur, o Vilniuje. Tas įmantrus sietynas ir freska yra Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose. Ne, ne Sporto rūmuose, o visai kitame pastate.
Šios ekskursijos metu gavau nuostabią dovaną – gido Alberto knygą. Tai yra antrosios ekskursijos tęsinys, kai nusiuntusi Trinapolio bažnyčios vidaus nuotrauką, leidau visur kur naudoti, o ta nuotrauka atsidūrė knygoje, tačiau be nuotraukos autoriaus. Jau prieš gerą mėnesį mačiau, kad išleista knyga ir žinojau, kad tikrai pasidarysiu jos kopiją, nes vadovų po miestus niekada nebus per daug žmogui, kuris keliauja, kuris rodo draugams įdomias vietas ir nori daugiau žinoti apie netradicines vietas net gi šalia namų (o būsimam gidui net privaloma)! Per knygų mugę pamačiau jo knygą ir netyčia, visai netyčia radau savo nuotrauką. Specialiai neieškojau, tiesiog versdama puslapius aptikau. Ir štai, ekskursijos metu turiu knygą savo rankose, kaip padėką (tikiuosi), o ne „skolą“, kad nėra nuotraukos autoriaus, nes puikiai žinau kaip būna kartais sunku su iliustracijomis knygoms. Labai nustebau, kad gavau šią nuostabią knygą ir su palinkėjimu… Didelis ačiū gidui 🙂 Kaip tėvas pasakė „Gražiai pasielgė“. Tikrai nesitikėjau, kad bus taip 🙂 Malonu jau vien matyti savo nuotrauką, kad ir be autoriaus vardo, kad kažkam pasitarnavo. Taigi buvau ir esu baisiai laiminga ta knyga, nes dabar galėsiu „terorizuoti“ draugus ir artimuosius pasakodama ar skaitydama apie tam tikrus objektus Vilniuje. Ekskursija truko apie 2,5 val ir nueita apie 3,5 km (nors iš viso gaunasi apie 6 km, tačiau važiuojama viešuoju transportu, kadangi jokių įdomių objektų pakeliui nėra). Ir paskutinioji, septintoji ekskursija buvo po savą rajoną – Naujininkus. Dalį dalykų žinojau, o apie kitus iš vis nieko negirdėjus arba tik mačius pravažiuojant. Aišku, senasis taksi parkas, koplytstulpis (pro langą galiu matyti), „Paparčio žiedas“, Tyzenhauzų ligoninė, cerkvė (viena iš trijų) iki skausmo žinomi.
Tačiau pirmą kartą pamačiau pora cerkvių iš arčiau (vienos bokštas net pro langą matosi), daugiau apžiūrėjau lenkų karinio palikimo miške. Dar sužinojau, kad visai šalia namų ir kino teatras buvo… Ekskursija buvo viena sunkesnių, nes rajonas kalvotas, tad ėjimas nebuvo lengvas. Kitur net ne laiptais lipome, o vietinės reikšmės takeliais. Bet taip tik įdomiau 🙂 Nueita apie 6,7 km, o iki namų susidarė ir visi 8,99 km 😀 Užtrukome kiek daugiau nei 2,5 val. Bet buvo labai smagi ekskursija. Gal todėl, kad susipažinta iš arčiau su savu rajonu. Ir noras tik didėja daugiau sužinoti apie Vilnių 🙂 Ir galiausiai apie tą penktą ekskursiją po slėptuvę… Visas ekskursijas vedė tas pats gidas Albertas, o apie slėptuvę pasakojo jau kitas gidas. Mūsų buvo berods 13 asmenų. Slėptuvė nedidelė, ne tokia kaip rodo per filmus, kad telpa keli šimtai žmonių. Kadangi buvau mačiusi laidas apie bunkerius, tai jau šiek tiek žinojau, kas per dalykai gali būti ten. Aišku, neklydau dėl oro filtrų, vandens bakų, o kur privalomi turėti dalykai – dujokaukės, vaistinėlė (net su nuskausminamaisiais, kuriuos ankščiau išvogdavo narkomanai), plakatai… Antroje nuotraukoje labai gerai matosi pelėsis, kuris parodo, kokia drėgmė yra slėptuvėje.
Labai norėjau pamatyti tas hermetines, kelias tonas sveriančias, lenktas duris. Sovietiniais laikais turbūt visos įmonės turėjo didesnius ar mažesnius bunkerius, tik ne visi gerai išlikę iki šių dienų arba yra normaliai prieinami, su dar likusiais daiktais.
Taigi tokios tos netradicinės ekskursijos po Vilnių. Labai glaustai viskas, nes visų objektų ir neatsimenu, tačiau mintis yra ta, kad net iš pramonės įmonių galima padaryti ekskursiją, tereikia susirasti informacijos, įdomių faktų ir bus netradicinė, įdomi ekskursija. Bus miesto istorija kitu kampu. Visi įpratę miesto istoriją sužinoti per kažkokius karalius, dvarininkus, keletą didelių fabrikų, tačiau miesto istorijai viskas yra svarbu, net daugiabučių statyba ar ligoninė, kur atlikta pirmoji širdies operacija, o gal stačiatikių vienuolynas, kuriame tėra 9 vienuolės ar vienintelė Vilniuje sentikių cerkvė.
O dabar šiek tiek viskas apibendrintai, kad nepykčiau ant savęs, jog parašiau „rašinėlį“ gidų kursams, paskui sugalvojau parašyti blog‘o įrašą, bet kaip ir nieko nepanaudojau iš to, ką rašiau kursams 😀
Kaip pastebėjote, organizuojamos ekskursijos yra labai įvairios tiek fizišku sunkumu, tiek nueinamu atstumu (vienos ekskursijos yra apie 4 km, o kitos apie 7 km). Pradžioje pranešama, kiek maždaug laiko truks ekskursija (būna apie 2-2,5 val) ir kiek kilometrų bus nueita. Jeigu kas nors turi kažkokių pastebėjimų ar žino artimųjų prisiminimus, tai visada mielai leidžia pasidalinti, kartais tai puikiai papildo gido pasakojimą. Gidas visada turi megafoną, kad tiek triukšmingesnėje vietoje, tiek susirinkus didesnei grupei, visi girdėtų pasakojimą, tad nereikia būti ištempus ausis. Kaip supratote iš mano pasakojimo, objektai labai įvairūs – nuo tų, kurių jau nėra ir tėra išlikusi tik vaizdinė medžiaga, iki TV bokšto, gaisrinės, paminklų, rūmų, bažnyčių, įmonių, karinių objektų. Objektų skaičius būna ne mažiau 10. Pasiūlo tam tikras vietas aplankyti be reklamos, kaip pvz., gidas pasiūlė apsilankyti „Lelijos“ valgykloje, nes ten dar išlikusi sovietinių laikų aplinka ir pasakė, kad ten labai pigiai galima papietauti arba apsilankyti archajiškoje alaus parduotuvėje, kurioje kažkada lankėsi net seimo nariai. Naudojamos iliustracijos – seni žemėlapiai, nuotraukos, planai, plakatai. Šnekant apie grąžtų fabriką, gidas atsinešė grąžtų dėžutę su grąžtais, kurie pagaminti būtent toje įmonėje. Gidas skaito įvairius šaltinius – senus laikraščius, knygas ir kitus leidinius, eina į archyvą ieškoti įvairių dokumentų. Vienai ekskursijai suranda kelias dešimtis įvairių šaltinių. Ekskursijų metu pamini, kad kažkokią informaciją neseniai aptikęs spaudoje, tad visada papildo ekskursijas naujais faktais, ką ne visada gidai daro. Dauguma iškala savo tekstus ir nepapildo kažkokia rasta nauja informacija senuose leidiniuose. Tačiau jeigu tai „šviežia“ informacija, tai visada papildys.
Gido Alberto ekskursijos „veža“ netradicinėmis vietomis, įdomiomis istorijomis ir labai paprastu bendravimu su kiekvienu, kuris turi kažką įdomaus papildyti. Matosi, kad gidas visą informaciją patikrina, kritiškai vertina ir pateikia ekskursijų metu. Ekskursijos daromos mokamos ir nemokamos. Nemokamų ekskursijų metu pabaigoje gidui galima paaukoti, jeigu patiko. Mokamose ekskursijose dažniausiai būna ribotas kiekis žmonių (apie 20), o nemokamose susirenka 50-80 žmonių (todėl būtinas megafonas). Žmonės, eikit į „Gatvės gyvos“ ekskursijas ir sužinosite apie įdomias neturistines vietas 🙂 Arba pirkit knygą ir veskit tėvus, draugus ar dar ką nors ir pasakokit, švieskit aplinkinius, juk taip šaunu žinoti daugiau apie savo aplinką 🙂 Net šunys domisi miesto istorija, tai kuo prastesni žmonės? 🙂
P.S. nesitikėjau, kad toks ilgas bus, bet juk ne tokiam raštingam žmogui trumpai aprašinėti savo nuotykius 😀
