Dvi kelionės – Žemaitija ir Lygumai
Kiek buvo šiais metais kelionių – didesnių ar mažesnių, o noro jas aprašyti nebuvo, deja. Pabandysiu kaip nors visas jas aprašyti, prisiminti, kokie jausmai aplankė ir pan. Apie vieną kelionę jau rašiau, tai liko dar 10. Kai kurios bus sudėtos į vieną, nes labai trumpos buvo. Sekanti kelionė po Rygos buvo jau po kelių mėnesių. Su tėvais vis keliaujame po Žemaitiją ir atrandame įvairias vietas, kaimus. Šįkart tai buvo neišimtis. Mus vis traukia į kokias gamtines vietas, o ir tėvai nori, kad aš daugiau gamtinių vietų pamatyčiau – juk privalu tokiam žmogui kaip aš 🙂 Nukeliavome į Papilę, tiksliau į Ventos regioninį parką ir užsiropštėme į šalia Papilės esantį apžvalgos bokštą. Kadangi kelionė buvo balandžio gale, o kaip žinia, balandis buvo šaltokas, tai ir vaizdas nykokas, tačiau žmonių buvo prisirinkę pasižvalgyti. Yra ir padarytas pažintinis takas, kuris eina per pačią Papilę, tačiau ne ratu, tad reikia grįžti atgal tuo pačiu keliu, tad neįdomu…
Užsukome į Šiaudinę, kur stovi nedidelė medinė bažnyčia. Virš durų kabo labai graži šv. Jono Nepamuko skulptūra. Liaudies menas yra labai gražus, kai viskas daroma žmonių išgalėmis. Sekantis mūsų taškas buvo labai keistu pavadinimu – Apžadų kapeliai.
Kaip rašo Ventos RP svetainėje – Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiais. Čia rastas akmens kirvis byloja, kad šiose vietose žmonių gyventa 1,5 tūkstančių metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoje kadaise buvusi bažnyčia, o aplink miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Dar kiti pasakoja, kad kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti. Kirtę kirtę ir palikę dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties – nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia – šventa vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi įdomios konstrukcijos aukų dėžutė – karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies apkaustais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais gyvenę ūkininkai. Aukas galėjo paimti tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Apžadų kapeliai atgyja vieną kartą per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės. Tokių visokių vietų istorijos būna labai įdomios ir turtingos legendomis. Vietiniai turbūt galėtų įvairiausių pasakojimų papasakoti 🙂 Pakeliui užsukome į vandens malūną, Viekšnius.
Kita mūsų kelionė buvo į kapines Motinos dienos proga. Močiutė palaidota Pakruojo raj., tad keliauti tenka apie 20 min nuo Šiaulių. Gražus vakaras, tad galvojame, kad reikia susipažinti su iki skausmo žinomu miesteliu – Lygumai, tačiau dar per mažai žinomu. Nedideliame miestelyje gyvena kokie 500 žmonių (2011 m duomenimis virš 600, tai dabar tikrai mažiau). Lygumai turi labai gražią Švč. Trejybės bažnyčią.
Ankščiau stovėjo koplyčia, vėliau, XVI a. pastatyta medinė bažnyčia. Ir tik prieš daugiau nei 100 metų, 1906-1914 m., klebono Jurgio Rupkos rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis pastatyta nauja mūrinė vieno bokšto, gotikinio stiliaus bažnyčia; jos statyba atsiėjo 80 000 rublių. Bokšto aukštis beveik 74 m. Labai graži bažnyčia. Šventoriuje yra pastatyti suoliukai, ant kurių atlošų surašyti dirbę kunigai ir kunigai, kurie yra kilę iš šio krašto. Viena pavardė iki skausmo žinoma – kun. J. Kazlauskas.
Miestelis tvarkingas, tačiau dar ranką pridėti tikrai galima. Yra išlikę senų pastatų, net sinagoga.
Miestelis kelis kartus degė, tad centras atstatytas jau kvadratu. Veikė vilnų karšykla, verpykla. Gaila, kad iš senų kapinių likę tik nuvirtę kryžiai. Šiose kapinėse buvo palaidoti mano proproseneliai. Pasivaikščioję parvažiavome namo. Kartais maži miesteliai taip pat turtingi savo istorija, tik mes dažnai nežinome, kas ir kaip ten vyko 🙂
Vilnius – nuo blokų iki rūmų
Vienas dalykas iššaukia kitą – taip kartais būna gyvenime. Apie ekskursijas po Vilnių negalvojau rašyti, gal tik užsiminti savo eiliniame, „papasakosiu kaip gyvenu, ką veikiu“ blog‘e. Na, o, bet, tačiau… Teko parašyti ekskursijos recenziją, tiksliau rašiau ekskursijų, nes paskutinė buvo sunkiausia iš visų, tačiau artimiausia. Kodėl? Paskaitę sužinosite 😀 O gi viskas nuo pat pradžių… Kažkada, birželio mėnesį, užmačiau, kad vyks nemokama (su galimybe paaukoti) ekskursija po pramoninį Naujamiestį, kurią organizuoja „Gatvės gyvos“. „Gatvės gyvos“ – tai dviejų žmonių sukurta iniciatyva, kai ekskursijos daromos po įvairias, netradicines Vilniaus vietas (rajonų istorijos, pramonė, slėptuvės). Esu buvusi 7-iose jų ekskursijose, iš kurių šešias vedė tas pats gidas. Pabandysiu apibendrinti tas šešias ekskursijas, užsiminti apie kai kuriuos matytus objektus, o paskutinę paliksiu kaip vyšnią ant torto, nes tai buvo visiškai kitokia ekskursiją 🙂
Į ekskursiją po pramoninį Naujamiestį susirinko įvairaus amžiaus žmonių. Jų buvo tikrai ne mažiau 50. Mane aišku šiek tiek nustebino, nes buvau pirmą kartą ir dar nežinojau kas ir kaip čia vyksta. Atėjus laikui, pajudėjome link įvairiausių įmonių. Vienos įmonės buvo dar išlikusios, kitos jau seniai nebe. Vienas įmones žinau iki skausmo („Spartos“ kojines ar „Lelijos“ gaminius, o kur „Vilniaus degtinė“…), o kitas tik žinojau, kad tokios yra, kaip „Elfa“, tačiau niekada nepasidomėjau, kas po tuo slepiasi. Dalis buvo ir tų, apie kurias iš viso nieko nežinojau (tabako fabrikas ar grąžtų gamykla (kuri dabar išsikėlusi berods į Raseinius). 2 val. ir nueiti daugiau nei 4,5 km tikrai buvo labai įdomūs. Po to galvoje įsijungė mygtukas „Noriu dar!“. Sekanti ekskursija buvo po Verkius ir link Trinapolio bažnyčios ir Kalvarijos. Verkiai atrodė iki skausmo jau žinomi, tačiau ir vėl pasirodo, kad ne viską žinau.
Dar vienas pastatas, priklausantis rūmams stovi toliau nuo visų, kurio nebuvau mačiusi. Priėjus prie Trinapolio bažnyčios paaiškėja, kad nelabai kas žino, kaip atrodo vidus. Cha, ne visiems pasitaiko geri laikai. Gidui užsimenu, kad turiu vidaus nuotrauką ir galiu pasidalinti ir gali visur kur viešinti. Būtent toji nuotrauka atsirado gido Alberto antrojoje knygoje, kur sudėtos jo organizuojamos ekskursijos. Ši ekskursija buvo jau sunkesnė nei pirmoji – įveikta apie 8 km (kalnais, pakalnėm) ir praleista apie 3 val. Po šios ekskursijos galvoje įsijungė mygtukas „Norėsiu ir toliau!“. Trečia ekskursija jau buvo po beveik mėnesio. Labai laukiau, kada bus naujos ir galėsiu dar daugiau sužinoti apie Vilniaus rajonus. Šįkart „Kosminės Karoliniškės“. O kosminės todėl, kad ten kažkada buvo gatvių pavadinimai kosminiai. Ir valgykla dar išlikusi nuo sovietinių laikų „Merkurijus“.
Mama net nustebo, kad vis dar ji yra. Jos jaunystėje buvo, pravažiuodama visada matė, o ir praėjus daugiau nei 25 m vėl pamatė tą patį užrašą. Pokalbiai apie senus kelius, legendos, iš kur atsirado rajonų pavadinimai ir net nelegalios gyvūnų kapinės… O kur dar „Karelijos gegutė“ ir gaisrinė, TV bokštas ir karvelidė…
Įdomios tos Karoliniškės, tad neveltui pavadinimas „Kosminės Karoliniškės“. Ne tik kad jos kažkada tokios buvo, bet ir dabar kažkoks kosmosas 😀 O čia buvo žinomas tik vienas objektas – TV bokštas. Ekskursija trumpa – 4 km ir sugaišta apie 2 val. Mintyse – vis dar noriu tokių ekskursijų ir koks Vilnius man neatrastas miestas. Kur bus atrastas, kai negyvenau jame… Tiksliau dalinai atrastas, nes visą gyvenimą lankytasi trumpiau ar ilgiau, tačiau už senamiesčio ribų retai buvo išlendama kažkur kitur. Po to sekė trijų mėnesių pertrauka. Ir atėjo laikas ketvirtai ekskursijai. Dabar ėjau ne viena – prisidėjo ir mama. Vaikščiojome po industrinius Savanorius, tiksliau po Vilkpėdę. Galvojau, ant kiek mamai bus įdomu. Jai ne tik kad įdomu buvo, tačiau kai ką ir man papasakojo – o tai būna labai retai. Man tai visai nežinomas Vilniaus kraštas. Niekas nematyta, nepažinta. Ekskursijos metu aplankėme ligoninę, kur buvo padaryta pirmoji širdies operacija 1958 m. Vilniaus elektrinė, „Plasta“, kurios direktorius buvo mamos kursiokės patėvis. Atsiliepė apie jį kaip apie gerą žmogų, tačiau griežtą. Tą patį pasakojo ir gidas. Jis direktoriumi buvo nuo 1971 m iki 2000 m. Vadinasi buvo tikrai geras direktorius, jeigu net per visas negandas sugebėjo dirbti. Ėjome ir takeliais, ir bėgiais.
Kaip visada – baisiai įdomu tos nepažintos vietos. Nuėjome apie 4,5 km ir užtrukome apie 2 val. Penkta ekskursija buvo po slėptuvę, bet apie ją papasakosiu pabaigoje. Šešta ekskursija po beveik 5 mėn. Ištvėriau visą žiemą be nuostabiųjų ekskursijų… „Žirmūnų blokai“ – kas slepiasi po šia ekskursija? Sporto rūmai, Tuskulėnų rimties parkas, Žirmūnų daugiabučiai… Dalį vietų žinojau ir ne kartą buvau apsilankiusi, tačiau prie Sporto rūmų, kuriuose buvo pašarvoti žuvę Sausio 13-osios naktį, kur vyko svarbiausios varžybos ir didžiausi koncertai, niekada arti nebuvau. Šiaurės miestelis irgi mažai žinomas… Įdomiausias dalykas buvo įmonė „Vilma“, kurios dalykėliai sutinkami net skalbimo mašinose ar lėktuvuose. Juodoji dėžė lėktuve, kuriame skrido Lenkijos prezidentas ir žuvo, buvo pagaminta ne kur kitur, o Vilniuje. Tas įmantrus sietynas ir freska yra Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose. Ne, ne Sporto rūmuose, o visai kitame pastate.
Šios ekskursijos metu gavau nuostabią dovaną – gido Alberto knygą. Tai yra antrosios ekskursijos tęsinys, kai nusiuntusi Trinapolio bažnyčios vidaus nuotrauką, leidau visur kur naudoti, o ta nuotrauka atsidūrė knygoje, tačiau be nuotraukos autoriaus. Jau prieš gerą mėnesį mačiau, kad išleista knyga ir žinojau, kad tikrai pasidarysiu jos kopiją, nes vadovų po miestus niekada nebus per daug žmogui, kuris keliauja, kuris rodo draugams įdomias vietas ir nori daugiau žinoti apie netradicines vietas net gi šalia namų (o būsimam gidui net privaloma)! Per knygų mugę pamačiau jo knygą ir netyčia, visai netyčia radau savo nuotrauką. Specialiai neieškojau, tiesiog versdama puslapius aptikau. Ir štai, ekskursijos metu turiu knygą savo rankose, kaip padėką (tikiuosi), o ne „skolą“, kad nėra nuotraukos autoriaus, nes puikiai žinau kaip būna kartais sunku su iliustracijomis knygoms. Labai nustebau, kad gavau šią nuostabią knygą ir su palinkėjimu… Didelis ačiū gidui 🙂 Kaip tėvas pasakė „Gražiai pasielgė“. Tikrai nesitikėjau, kad bus taip 🙂 Malonu jau vien matyti savo nuotrauką, kad ir be autoriaus vardo, kad kažkam pasitarnavo. Taigi buvau ir esu baisiai laiminga ta knyga, nes dabar galėsiu „terorizuoti“ draugus ir artimuosius pasakodama ar skaitydama apie tam tikrus objektus Vilniuje. Ekskursija truko apie 2,5 val ir nueita apie 3,5 km (nors iš viso gaunasi apie 6 km, tačiau važiuojama viešuoju transportu, kadangi jokių įdomių objektų pakeliui nėra). Ir paskutinioji, septintoji ekskursija buvo po savą rajoną – Naujininkus. Dalį dalykų žinojau, o apie kitus iš vis nieko negirdėjus arba tik mačius pravažiuojant. Aišku, senasis taksi parkas, koplytstulpis (pro langą galiu matyti), „Paparčio žiedas“, Tyzenhauzų ligoninė, cerkvė (viena iš trijų) iki skausmo žinomi.
Tačiau pirmą kartą pamačiau pora cerkvių iš arčiau (vienos bokštas net pro langą matosi), daugiau apžiūrėjau lenkų karinio palikimo miške. Dar sužinojau, kad visai šalia namų ir kino teatras buvo… Ekskursija buvo viena sunkesnių, nes rajonas kalvotas, tad ėjimas nebuvo lengvas. Kitur net ne laiptais lipome, o vietinės reikšmės takeliais. Bet taip tik įdomiau 🙂 Nueita apie 6,7 km, o iki namų susidarė ir visi 8,99 km 😀 Užtrukome kiek daugiau nei 2,5 val. Bet buvo labai smagi ekskursija. Gal todėl, kad susipažinta iš arčiau su savu rajonu. Ir noras tik didėja daugiau sužinoti apie Vilnių 🙂 Ir galiausiai apie tą penktą ekskursiją po slėptuvę… Visas ekskursijas vedė tas pats gidas Albertas, o apie slėptuvę pasakojo jau kitas gidas. Mūsų buvo berods 13 asmenų. Slėptuvė nedidelė, ne tokia kaip rodo per filmus, kad telpa keli šimtai žmonių. Kadangi buvau mačiusi laidas apie bunkerius, tai jau šiek tiek žinojau, kas per dalykai gali būti ten. Aišku, neklydau dėl oro filtrų, vandens bakų, o kur privalomi turėti dalykai – dujokaukės, vaistinėlė (net su nuskausminamaisiais, kuriuos ankščiau išvogdavo narkomanai), plakatai… Antroje nuotraukoje labai gerai matosi pelėsis, kuris parodo, kokia drėgmė yra slėptuvėje.
Labai norėjau pamatyti tas hermetines, kelias tonas sveriančias, lenktas duris. Sovietiniais laikais turbūt visos įmonės turėjo didesnius ar mažesnius bunkerius, tik ne visi gerai išlikę iki šių dienų arba yra normaliai prieinami, su dar likusiais daiktais.
Taigi tokios tos netradicinės ekskursijos po Vilnių. Labai glaustai viskas, nes visų objektų ir neatsimenu, tačiau mintis yra ta, kad net iš pramonės įmonių galima padaryti ekskursiją, tereikia susirasti informacijos, įdomių faktų ir bus netradicinė, įdomi ekskursija. Bus miesto istorija kitu kampu. Visi įpratę miesto istoriją sužinoti per kažkokius karalius, dvarininkus, keletą didelių fabrikų, tačiau miesto istorijai viskas yra svarbu, net daugiabučių statyba ar ligoninė, kur atlikta pirmoji širdies operacija, o gal stačiatikių vienuolynas, kuriame tėra 9 vienuolės ar vienintelė Vilniuje sentikių cerkvė.
O dabar šiek tiek viskas apibendrintai, kad nepykčiau ant savęs, jog parašiau „rašinėlį“ gidų kursams, paskui sugalvojau parašyti blog‘o įrašą, bet kaip ir nieko nepanaudojau iš to, ką rašiau kursams 😀
Kaip pastebėjote, organizuojamos ekskursijos yra labai įvairios tiek fizišku sunkumu, tiek nueinamu atstumu (vienos ekskursijos yra apie 4 km, o kitos apie 7 km). Pradžioje pranešama, kiek maždaug laiko truks ekskursija (būna apie 2-2,5 val) ir kiek kilometrų bus nueita. Jeigu kas nors turi kažkokių pastebėjimų ar žino artimųjų prisiminimus, tai visada mielai leidžia pasidalinti, kartais tai puikiai papildo gido pasakojimą. Gidas visada turi megafoną, kad tiek triukšmingesnėje vietoje, tiek susirinkus didesnei grupei, visi girdėtų pasakojimą, tad nereikia būti ištempus ausis. Kaip supratote iš mano pasakojimo, objektai labai įvairūs – nuo tų, kurių jau nėra ir tėra išlikusi tik vaizdinė medžiaga, iki TV bokšto, gaisrinės, paminklų, rūmų, bažnyčių, įmonių, karinių objektų. Objektų skaičius būna ne mažiau 10. Pasiūlo tam tikras vietas aplankyti be reklamos, kaip pvz., gidas pasiūlė apsilankyti „Lelijos“ valgykloje, nes ten dar išlikusi sovietinių laikų aplinka ir pasakė, kad ten labai pigiai galima papietauti arba apsilankyti archajiškoje alaus parduotuvėje, kurioje kažkada lankėsi net seimo nariai. Naudojamos iliustracijos – seni žemėlapiai, nuotraukos, planai, plakatai. Šnekant apie grąžtų fabriką, gidas atsinešė grąžtų dėžutę su grąžtais, kurie pagaminti būtent toje įmonėje. Gidas skaito įvairius šaltinius – senus laikraščius, knygas ir kitus leidinius, eina į archyvą ieškoti įvairių dokumentų. Vienai ekskursijai suranda kelias dešimtis įvairių šaltinių. Ekskursijų metu pamini, kad kažkokią informaciją neseniai aptikęs spaudoje, tad visada papildo ekskursijas naujais faktais, ką ne visada gidai daro. Dauguma iškala savo tekstus ir nepapildo kažkokia rasta nauja informacija senuose leidiniuose. Tačiau jeigu tai „šviežia“ informacija, tai visada papildys.
Gido Alberto ekskursijos „veža“ netradicinėmis vietomis, įdomiomis istorijomis ir labai paprastu bendravimu su kiekvienu, kuris turi kažką įdomaus papildyti. Matosi, kad gidas visą informaciją patikrina, kritiškai vertina ir pateikia ekskursijų metu. Ekskursijos daromos mokamos ir nemokamos. Nemokamų ekskursijų metu pabaigoje gidui galima paaukoti, jeigu patiko. Mokamose ekskursijose dažniausiai būna ribotas kiekis žmonių (apie 20), o nemokamose susirenka 50-80 žmonių (todėl būtinas megafonas). Žmonės, eikit į „Gatvės gyvos“ ekskursijas ir sužinosite apie įdomias neturistines vietas 🙂 Arba pirkit knygą ir veskit tėvus, draugus ar dar ką nors ir pasakokit, švieskit aplinkinius, juk taip šaunu žinoti daugiau apie savo aplinką 🙂 Net šunys domisi miesto istorija, tai kuo prastesni žmonės? 🙂
P.S. nesitikėjau, kad toks ilgas bus, bet juk ne tokiam raštingam žmogui trumpai aprašinėti savo nuotykius 😀
Žiemiška Ryga
Pirmiausia, mane graužia sąžinė, kad dar berods pora kelionių nėra aprašytos (tiksliau pradėtos aprašyti, bet nebaigtos)… Tačiau per vasarį tikrai bus jos aprašytos, o tai jau ir metai taip gali praeiti. Taigi… Išaušo graži gruodžio 12 diena ir pamačius reklamą, kad į Rygą yra pigesni bilietai, nusprendžiau, kad gana ir laikas ten nukeliauti. Nusiperku bilietus sausio galui už 20 eurų į abu galus (iš Vilniaus į Rygą ir atgal). Likus 3 savaitėms pradėjau dairytis, ką aplankyti, gal kažkas naujo yra, įdomaus. Gavau ir pasiūlymų. Planuose buvo apsilankyti Farmacijos muziejuje, Jugend‘o muziejuje, pasivaikščioti po senamiestį, apsilankyti bare „Ezitis migla“ ir gal dar užsukti į Karo muziejų, Ugniagesių muziejuje, galbūt dailės galeriją. Iš vakaro jau žinau, kad eisiu apžiūrėti Jugend‘o muziejaus, o paskui sužinau, kad nueiti reiktų į Nacionalinį istorijos muziejų, nes ten yra paroda skirta Latvijos 100-ečiui. Išaušta ankstus sausio 26-osios rytas. Žadintuvas (kad jį kur) suskamba 5:30. Susiruošiu, įsidedu maisto ir keliauju iki stotelės. Autobusas išvyksta 6:45, o aš jau 6:20 buvau stotyje. Kadangi tingėjau eiti pėstute, todėl važiavau autobusu. Atsisėdu į savo vietą ir laukiu, kada paskambins mama ir praneš, kad jau yra kelyje link Vilniaus. Pakalbu ir įsijungiu filmą, nes laukia 4 val. kelionė. Kelionės metu ne tik pažiūriu filmą, bet ir pamiegu, paklausau muzikos ir susidėlioju kaip vaikščiosiu. Ir štai jau Ryga, o ir saulė šviečia – bus geras oras, matyt. Išlipu pirma iš autobuso ir drąsiai žygiuoju pirmyn. Kadangi šiek tiek žinau Rygą, tai ir galiu drąsiai žygiuoti ir atrodyti kaip vietinė. Dar nespėjus įeiti į autobusų stotį mane susistabdo du vyriškiai ir klausia rusiškai, kaip nuvažiuoti į Jurmalą. Deja, padėti negaliu… Einant požemine perėja nudžiungu, kad mūsų su tėvu vieta, kur pirkdavom bandeles su varške, vis dar veikia. Pirmas taškas – TIC, kur tikrai bus skirtukų, o gal dar ir kokių žemėlapių ar dar ko. Dėl skirtukų neklydau, jų ten neblogų radau, o dėl viso kito, deja, klydau.
Tada neskubėdama per senamiestį ėjau link Nacionalinio istorijos muziejaus, kuriame kažkada buvau su tėvu ir mums jis patiko. Pasisekė, kad pataikiau ant tos dienos, kai lankymas nemokamas (pas latvius yra dienų, kada galima apsilankyti nemokamai). Buvau viena pirmųjų lankytojų 😀 Ekspozicija skirta Latvijos 100-ečiui tikrai nebloga. Man, kaip mažai žinančiai apie Latvijos istoriją, buvo ką pažiūrėti. Tikrai įdomi ekspozicija, o ir su Lietuva šiek tiek susiję, radau kai ką lietuviško.
Kol apžiūrėjau, tai praėjo beveik valanda, kas būna labai retai, kai būnu muziejuose ir dar ne Lietuvoje 😀 Taigi tikrai buvo įdomu. Dar ten yra pastovios ekspozicijos – nuo seniausių laikų iki… Dar ir skirtukų ten būna, tai ir įsigijau iš ten dar kelis. Perėjau senamiesčio pakraščiu ir nukeliavau iki Jugend‘o muziejaus, o jis yra mano mėgstamiausioje Rygos dalyje, kur yra Jugend‘o stiliaus namų, kurie labai nerealūs.
Tame muziejuje esu buvusi, bet labai seniai… Ten labai gražių dalykėlių yra, o jau laiptinė kokia…
Rygoje tikrai yra į ką pasižvalgyti. Pastebėjau, kad ten yra nebloga atvirutė, kurią galiu nusiųsti vienam kolekcininkui į Šiaulius. Nuperku ją, o tada jau tenka ieškoti internete, kur paštas yra netoliese. Beieškant ir prieinu paštą, ko visiškai nesitikėjau. Išsiunčiu atvirutę ir einu link centro.
Skrandis pradeda prašyti maisto, taigi ieškau kur užvalgyti. Pavalgau ir atsiranda jėgų, o tada į senamiesčio kitą pakraštį apsilankyti „Ezitis migla“ bare. Aplinka tikrai labai įdomi ir rekomenduoju ten užeiti, tikrai patiks 🙂 Dar paslampinėju po senamiestį, užeinu pasidairyti po Laimos saldumynų parduotuvę (akcijinių tortų buvo, kuriuos paprastai perkam Latvijoje).
Ir galiausiai – laikas eiti į stotį. Gaila išvažiuoti iš vieno mėgstamiausių miestų. Ryga visada buvo vienas mano miestų. Gal todėl, kad nuo vaikystės ten keliauta, o buvo ir laikotarpis, kai keliauta per visas atostogas su tėvu. Tai jo reikalais, tai tiesiog pamatyti kažką įdomaus. O 2017 metais teko ir pabuvoti 3 dienas ten pas tėvą (jis ten praleido mėnesį) tik apsigynus magistrą, kad pailsėčiau nuo viso streso, kurio tikrai buvo labai daug. Gero po truputį… Ir vėlai vakare buvau namuose. Kelionė buvo gera, o dabar noriu ir dar… 🙂
Rojus Lietuvoje arba Kuršių Nerija
Kaip bebūtų visiems keista, tačiau Kuršių Nerijoje nesu buvusi. Atrodo, kad tiek vietų aplankyta Lietuvoje nuo mažų dienų (reiks kada pasidalinti prisiminimai iš tų kelionių su nuotraukomis), o vat tas kraštas užmirštas. Vieną gražią (tikiuos, kad gražią) dieną mama nusprendė, kad gana ir reikia mums abiems nuvažiuoti ten, kur dar nebuvome. Taigi, ankstus rytas ir mes jau autobuse. Keliaujame iki Klaipėdos Smiltynės perkėlos. Taip per kelias minutes atsiduriame visai kitame Lietuvos kampelyje – Kuršių Nerijoje. Pirmas mūsų taškas – Juodkrantė. Pasivaikštome po Raganų kalną ir apžiūrime medines skulptūras (viena iš skulptūrų daryta pažįstamos tėvo).
Pasivaikštome marių krantine ir keliaujame pažiūrėti kur gyvena tiek niekadėjai kormoranai, dėl kurių kenčia augalija.
Vaizdelis lengvai tariant nekoks… Per 5 metus taip nunyksta medis, kad… Ir… Galiausiai pamatau tai, ką norėjau – Lietuvos sacharą – mirusios kopos.
Nerealus vaizdas žiūrint tiek į kopas, tiek į marias ar jūrą. Atgaiva sielai, nors ir nemėgstu vandens, bet tikrai gražu. Sekantis miestas – Nida. O čia ir prisiminiau gražią dainą – himną Nidai (paklausykit, nors ir sena, bet gera (o ir pamatysit kaip kai kurie atlikėjai (Birutė Petrikytė, Ovidujus Vyšniauskas, Neda, Gytis Paškevičius, Marijonas Mikutavičius, Povilas Meškėla ir Arina) atrodė prieš 24 metus https://www.youtube.com/watch?v=LeIaHd29ZPc ). Nidoje apžiūrėjo Parnidžio kopą su saulės laikrodžiu ir patraukėme pakrante link Nidos centro. O kiek šalia tako gegūnių… Nustebau tokį kiekį pamačius 🙂 Nuėjome į etnografines kapines su išlikusiais krikštais ir į šalia esančią liuteronų bažnyčią. Taip Pamario krašte daug liuteronų bažnyčių. Tiesa, praėjome pro garsiąją Vytauto Kernagio skulptūrą. Pamatėme ir garsųjį Thomo Mann’o namelį.
Nuvažiavome ir prie jūros – tikrosios jūros. Pabraidėme truputį, nors vanduo ir buvo 10 laipsnių šilumos. Ir pajudėjome link namų. Dar sustojome Juodkrantėje nusipirkti žiuvelių, apžiūrėjo smėlio skulptūrų ir tada jau tikrai namo. Dar Independent matėme 😀
P.S. Apie šią kelionę nenorėjau rašyti. Kodėl? Kaip vienas geras draugas (kartais tikrai manau, kad jis labai geras draugas) man parašė, kad jeigu norėsiu, tai rasiu ką parašyti, kad ir savo įspūdžius, kodėl nėra apie ką rašyti 😀 O kaip matote, ir nėra ką daug parašyti 😀 Kelionė – viena diena, kur objektų palyginus nėra daug ir nėra ką daug papasakoti. Laiko suvalgo didelis atstumas nuo Šiaulių. Nors ir norėjau nuvažiuoti, bet jūra, smėlis niekada nebuvo man artimi. Aš pailsiu kur nors ant kalnelio žiūrėdama į tolius 🙂
P.P.S. Jeigu bus noras, tai ryt laukia dar vienas įrašas apie kelionę po Žemaitiją. Rašyti man patinka, bet tai suvalgo labai daug laiko, o dar vis kažką prisimeni ko neparašei… 😀
Kelionė link jūros
Šimtas metų ta jūra, bet vat nusprendė tėvai vykti prie jūros, tai ką jau darysi… Daugeliui keista, kad aš taip nemėgstu jūros. Na nepatinka ir tiek. Man žymiai geriau kalnai, kalneliai, piliakalniai ir aukštesnės vietos, nuo kurių matosi gražūs vaizdai 🙂 Keliaujame ne tiesiai prie jūros, o aplankydami įvairias vietas. Pirmas taškas – Ukrinai. Tai kaimas, kuriame yra išlikęs koplytstulpis skirtas baudžiavos panaikinimui (Steponas Gailevičius, 1861 m.).
Kaip žinia, 1861 metais buvo Rusijos caras panaikino baudžiavą. Apsilankėme kapinėse, kuriose palaidota Šatrijos Ragana. Kadangi nesame buvę Skuodę, tai užsukume ir ten. Perėjome kelias gatves, užsukome į bažnyčią ir patraukėme jau link Latvijos sienos.
Latvijoje pirmas taškas – Priekule. Gražus miestelis, kuriame yra dvaras (dabar vidurinė mokykla), švedų vartai.
Suvalgome ledų ir keliaujame jau link Liepojos. Ar žinote, jog Liepojoje gimė Balys Dvarionas? O kas mokėsi Liepojos gimnazijoje? Į tai atsakysiu vėliau 🙂 Užsiregistravome viešbutyje ir išėjome pasivaikščioti. Pirmiausia nuėjome pasižiūrėti kaip atrodo Liepojos muziejus.
Viduje nerealus interjeras. O ir šiaip ten labai daug gražių medinių namų. Panašių yra Vilniuje, Žvėryne. Na, kol kas yra. Nuėjome prie Liepojos universiteto, kuriame ankščiau buvo gimnazija. Joje mokėsi Stulginskis, Smilgevičius, broliai Narutavičiai (apie juos jau ankščiau rašiau).
Kas skaito apie mano keliones, tai jau turbūt seniai suprato, kad bažnyčios būna aplankomos visada. Taigi, apsilankėme Švč. Trejybės katedroje. Labai puošniai atrodo, nors iš išorės neatrodo, kad ji graži būtų. Yra galimybė užlipti į bokštą, tai su mama užlipome ir nenusivylėme – grožis nerealus – visas miestas kaip ant delno.
Tada nuėjome į seniausią bažnyčią Liepojoje – šv. Onos bažnyčią. Ir galiausiai – Šv. Juozapo katalikų katedrą. Va ten tai grožis. Įvairūs raštai, spalvos…
Tokios bažnyčios dar neteko matyti. Labai gražu. Ir galiausiai – jūra. Nieko įdomaus, bet jūra. Na tik tas veidrodis – Liepaja įdomus 😀
Vakare buvo „griūk negyvas“. O dar paaiškėjo, kad kolegė Regina su šeima lygiai taip pat lankosi Liepojoje. Geras sutapimas 😀 Reginos lankosi Liepojoje 😀 Tiesa, dar matėme Latvijos muzikantų garbės alėją, kurioje yra įvairių muzikantų delnų įspaudai. Ryte po pūsryčių dar nuėjome prie jūros. Ir patraukėme jau link Lietuvos. Užsukome į Durbę (na, Durbės mūšį gal kažkas atsimena). Ten yra pilies liekanos ir durbiečiai jau renkėsi Jojinių šventimui.
Latvijoje Joninės tikrai švenčiamos, ne taip kaip pas mus. Apsižvalgėme miestelyje, nes muziejus dar nedirbo. Nuėjome į bažnyčią, o paskui jau ir į muziejų, kuriame jo steigėjas mums daug įdomybių papasakojo. Fainas žmogelis, kuris savo iniciatyva renka senienas ir taip pildo miestelio muziejų. Kad daugiau tokių žmonių būtų 🙂 Pravažiuojant apsilankėme Saldus mieste, kuriame yra „karvutės“ fabrikas. Gražiai sutvarkymas miestas. Dar užsukome į Dobelę. Nusipirkome alaus, tortą ir dar kai ko. Apžiūrėjome trumpai centrą ir pasukome link namų. Štai tokios mūsų trumpos atostogos „užsienyje“. Norėčiau pakartoti tas keliones, kurios buvo kai buvau dar nedidelė ir mama važinėjo su BMW 525i (taip, taip, atsimenu aš tai 😀 ).
Savaitgalio linksmybės Vilniuje
Šis savaitgalis buvo kitoks nei visi kiti. Apsilankiau seniai lankytose vietose ir atradau naujų. Šeštadienį nuėjau į 3 bažnyčias ir aišku kaip visada per senamiestį perėjau. Man viena gražiausių Vilniaus bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Ne veltui ji viena gražiausių ir pasaulyje. XVII a. Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas pradėjo Antakalnyje statyti naują bažnyčią, kaip padėką Dievui už laimingą išsigelbėjimą karo su Maskva metu. Bažnyčia išpuošta italų skulptorių lipdiniais, todėl ji ir yra pasakiško grožio…
Norėjau nueiti iki Vileišių rūmų, bet… Reiks tą pusę kada apvaikščioti. Patraukiau link katedros. Kartą per savaitę ten užsuku. Uždegiau pora žvakelių ir sukalbėjau poterius. Jau šiek tiek sąžinė graužia, kad nebuvau prie savo mylimo giminaičio kapo apie 3 mėnesius, todėl ir nueinu poterius kalbėti. Sugalvojau, kad reikia nueiti ir į Bernardinų sodą.
Gal kažką gražaus pamatysiu. Deja, nieko įdomaus ir gražaus… Kad jau pro šalį ėjau, tai ir į Bernardinų bažnyčią užėjau. Ji man irgi viena gražiausių.
O paskui jau per senamiestį link stotelės, nes labai tingėjau pėstute grįžti namo. Grįžusi apsitvarkiau namus, pamiegojau (kažkoks miego trūkumas) ir pradėjau ruoštis miestan. Ne, šįkart ne eiliniam pasivaikščiojimui, o rimtesniam reikalui – grupės Padugnės koncertui. Tai ką jie groja, tikrai ne kiekvienam patiks, tačiau aš klausausi visko, ne tik rusiško popso kaip kai kam atrodo, o ir roko, repo ir t.t. Todėl ir patinka tai, ką jie daro. Šioje grupėje groja du kolegos, su kuriais dar sėdim kartu (jo… 3 meniškos sielos kartu sėdi – kaip netikėta 😀 ). Taigi mes su jais ir apie muziką pasikalbam kartais, pasiklausom geros senos muzikos. Neliūdim dirbdami 😀 Į koncertą ėjau su pussesere. Laukdama jos sugalvojau 3 priežastis, kodėl gerai, jog su ja einu, o dabar dar viena atėjo į makaulę. Vienos išduoti negaliu, tačiau kitas atskleisti galiu 🙂 1. Ramiau mamai, nes juk reikėjo pasakyti, kad nebūsiu namie ir kad neskambinėtų. 2. Draugė gali išvesti iš kelio (čia, žinoma, juokais). 3. Su pussesere iki šiol retokai susitikdavome, tad reikia atsigriebti už tą laiką 🙂 Per tuos 3 mėnesius jau tris kartus susitikusios buvom ir tikiuos, kad tikrai karts nuo karto susitiksime 🙂 Atėjus pasisveikinau su kolegomis, o paskui kolega prisėdo prie mūsų staliuko pokalbiui. Taip, taip, su kolegomis pasisekė 🙂 Pusseserė mane nustebino, nes paklausė ar gersiu alų 😀 Taigi gėrėme alų, kalbėjomės ir klausėmės koncerto 🙂 Po koncerto jau kitas kolega priėjo paklausti, ar patiko, o mums aišku patiko ir pasirodo, kad pusseserė ankščiau klausėsi punk rock‘o (ko aš nepasakyčiau). Paskui kolega vėl prisėdo prie mūsų ir pasikalbėjome. Išaiškėjo, kad vis dėlto dabar tik man reikia naujo fotoaparato ir galėsim steigti foto būrelį 😀 Jis vis dar rūpinasi manimi (kas man patinka ir kuo aš labai džiaugiuosi – smagu, kai yra žmogus, kuris rūpinasi, nes jau buvau pamiršusi kas tai yra 🙂 ) ir pasiteiravo kaip mano dantis (jau daugiau nei savaitė laiko kaip jaučiu, jog turiu dantį, nes 4 dienas skaudėjo daugiau mažiau, o kai pradėjau gerti antibiotikus, skausmas praėjo, bet ištino…). Buvo ir kolegės atėjusios, su kuriomis taip pat persimečiau keliais žodžiais. Vėliau sužinojau, kad ir joms tokia muzika patinka 😀 Dar truputį pasėdėjome ir atvažiavo pusseserės draugas, kuris parvežė namo, kad pusseserei ramiau būtų (su pristatymu iki pat durų, nors prašiau sustoti kitur, kad nereiktų sukinėtis) 😀 Seniai reikėjo tokio pasisėdėjimo. Ką aš galiu pasakyti – čia aš tikrai GYVENU ir esu TIKRESNĖ 🙂 Jau lygiai 3 mėnesius esu labai laimingas žmogus, nes dabar gyvenu taip, kaip visada norėjau (nors iki pilnatvės dar kai ko trūksta, bet viskam savas laikas).
Išaušo sekmadienis ir suprantu, kad nekenčiu tų didelių langų, nes labai jau šviesu ir todėl miegai greičiau išlaksto. Pasiimu telefoną, peržiūriu socialinius tinklus ir galvoju, ką nuveikti šiandien. Planas tik vienas – Žvėrynas. Lapkričio mėnesį pirmą kartą apsilankiau ten daugiau nei kad iki cerkvės (kur šalia tilto), paskui dar daugiau pamačiau ir supratau, kad šią miesto dalį pažinti noriu geriau. Kai buvau Adventur 2018, iš Vilniaus stendo pasiėmiau žemėlapį su maršrutu aplink Žvėryną. Tad nusprendžiau, kad peržvelgsiu žemėlapį ir eisiu pažindintis su Žvėrynu. Kai kas manęs nelabai domino ką galima pamatyti, kai ką jau buvau mačiusi, o kai ką norėjau pamatyti. Taigi pavalgau, susirenku ką reikia ir keliauju į stotelę. Niekaip neatsidžiaugiu, kad stotelė šalia namų. Nuvažiuoju iki Lukiškių aikštės ir keliauju link Žvėryno tilto.
1905 – 1907 metais buvo pastatytas šis tiltas ir pavadintas caro Nikolajaus vardu. Jo ilgis – 103, 1 m, plotis – 11, 35 m. Praėjau pro Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvę. Neužėjau, bet tikrai žinau, kad reiks kada pereiti per cerkves ir apžiūrėti interjerus.
Žvėrynas garsėja savo mediniais namais, kurie yra labai gražūs, puošnūs. Gaila, kad jie nyksta. Pusseserė minėjo, jog anksčiau ten buvo labai gražių namų, tačiau jie sudegė. 1902 metais Žvėryne buvo penki mūriniai ir 285 mediniai namai. Dabar likę labai mažai…
Vien dėl šių medinių namų man norėjosi apžiūrėti šį rajoną ir dar tikrai reiks jį išvaikščioti 🙂 Viena įdomiausių savo pagrindiniu altoriumi bažnyčių man yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Kodėl? Nes pavaizduoti svarbiausi Vilniaus objektai. Niekur nesu mačiusi, jog būtų vaizduojama urbanistika. O ir vitražai labai gražūs, klausykla.
Taip, kuo toliau, tuo labiau vertinu tai, ką matau Ši bažnyčia pastatyta prieš beveik 100 metų, tad galima sakyti visai nauja. Toliau ėjau ieškoti skulptūros „Čiulbantis kryžius“ ir siauruko pylimų.
Skulptūrą radau, o kaip su siauruku… Teoriškai jis pro ten turėjo važiuoti link Vingio parko. Na, bet tam reikia daugiau žinių 🙂 Pakeliui buvo viena nedidelė cerkvė, infekcinės ligoninės senieji mediniai pastatai.
Ir galiausiai – karaimų kenesa, kuri yra šalia Karaimų gatvės.
Iš viso padariau netoli 8 km ir tuo labai džiaugiuosi. Dar ir vakare išėjau kaip visada per miestą pereiti, tai gavosi 7 km. Liūdesį tik taip galiu nuvyti ir džiaugiuosi, kad tai man padeda. Svarbiausia, kad išėjusi apie nieką negalvoju dažniausiai. Tiesiog negaliu, užsiblokuoja kažkur kažkas.
Kelionės į botanikos sodą arba eilinis savanoriavimas
Jau trys savaitės mąstau parašyti kiek kitokį įrašą – apie tai, kaip kiekvieną dieną keliauju į Šiaulių universiteto botanikos sodą. Ką aš ten veikiu? Dirbu? Ne, aš ten eilinį kartą savanoriauju. Kodėl? Nes man ten patinka, ten jaučiuosi gerai, galiu išmokti augalus arba daugiau apie juos sužinoti. Bet kodėl? Juk geriau gauti atlyginimą už darbą, o ne savanoriauti. Ir tokių klausimų karts nuo karto gaunu jau 3 metai. Taip, 3 metus savanoriauju botanikos sode. Pirmus du metus rugpjūčio mėnesį. Tai buvo geriausi mėnesiai per vasarą, nes turėdavau ką veikti ir kažką naujo išmokdavau, kad ir nedaug. Tiesa, pirmus metus irgi per programą dalyvavau, nes dar nebuvau studentė (nors žinojau, kad studijuosiu magistro studijas). Plius, savanoriavimas pagal specialybę, tad išvis gerai. O dabar ne tik rugpjūtį, tačiau ir rugsėjį, ir spalį (na, tikiuosi, kad jau iki tol darbą rasiu). Kadangi ieškau darbo ir nenoriu eiti į kvailus (mano manymu) susitikimus su darbo biržos darbuotojais, tad nusprendžiau, kad ir vėl galiu savanoriauti. Tada prisiminiau, kad būna programos, kurių dėka galima gauti ir šiek tiek pinigų. Tad pasirašiau sutartį ir vėl aš savanorė botanikos sode. Manau, kad aš kol kas vienintelė savanorė, kuri ateina į botanikos sodą savanoriauti kiekvienais metais. Juk niekas nenori ravėti, karpyti, sodinti, nors tai anksčiau darydavau ir man buvo gerai.
Svarbiausia, kad turi ką veikti, nes leisti laiką vien namie tikrai ne man. Man reikia bent jau kažkokios veiklos. Žinoma, atsikelti sunkoka, jeigu nueinu vėlai gulti, nes reikia anksti keltis. Tačiau viską atperka tai, kad darbuotojai laiko mane kaip sava ir žinančia šiek tiek apie augalus (aš juk ekologė, ne botanikė). Kartais net pasijaučiu kaip viską žinanti, tad man tai keista būna.
Per rugpjūčio mėnesį nei karto neravėjau tik sodinau ir karpiau (tačiau ir tai nedaug). Direktorius sugalvojo, kad savanoriai turi daryti tai, kad kažką išmoktų naujo. Per visą laiką dariau įvairius darbus – ryškinau augalų etiketes (tai dariau jau ne pirmą kartą), o dabar darau naujas etiketes, kurios gražios, laminuotos ir laikys ilgiau negu rašytos su markeriu (taip gali išmokti augalų pavadinimus lotyniškai).
Sodinau lanksvų sodinukus, karpiau viendienių žiedus, o svarbiausia – dariau tai, kas man patinka – fotografavau augalus. Mano dėka botanikos sodas turės augalų foto bazę, kuri labai pravers pardavinėjant augalus, kurie nežydi.
Padarius nedidelį albumą, į kurį sudėjus pardavinėjamų augalų žiedų nuotraukas, galima greičiau parduoti kažkokius augalus. O kur dar pasirengimas Žolinės šventei… Ne daug prisidėjau, bet vis dvi rankos. Be to, visą šventę stengiausi įamžinti.
Dar kai ką gero nuveikiau – padėjau vienai darbuotojai pravesti edukaciją, na nedaug, bet vis šis tas. Paskui su direktoriaus pagalba vaikams pravedžiau žaidimą sode. Vienas vaikas mane net kelis kartus pavadino „mokytoja“. O kur dar bendravimas su lankytojais, kurie turi kažkokių klausimų ar tiesiog lankytojai iš Latvijos nori pagirti, kad pas mus gražu. Dalyvavome viename renginyje, kuriame visai netyčia sudalyvauti teko ir man.
Dabar turime studentų iš Taivano, tai prisidedu prie jiems skirtų darbų ir padedu sodo darbuotojams.
O kur dar šiaip pagalba sodo darbuotojams… Tiesa, aš ir pasiūlymą turėjau sodui, kad gali jie padaryti laminuotus skirtukus su sodo augalais. Mano skirtukų kolekcijoje yra keletas laminuotų skirtukų su augalais, tad ir pavyzdžių turiu kaip būtų galima padaryti ir kokie augalai būtų tinkamiausi. Taigi direktorius man leido pačiai pasibandyti padaryti skirtukų ir jeigu išeis, tai bus galima padaryti tokių nedidelių dovanėlių kam nors. Juk taip daug įdomiau negu kokie lankstinukai, nes skirtuką gali panaudoti.
Tad esu laiminga galėdama savanoriauti ten, kur noriu ir kai darbuotojai mane laiko kaip savą žmogų 🙂
Išsvajotoji kelionė į Lenkiją
Kaip visada – be kelionių negaliu. Šįkart keliauju į Lenkiją. Kelionė prasidėjo nuo to, kad teko eiti į ligonių kasas ir išgirsti, kad Europos draudimo kortelės neišduos, nes nėra sutvarkyti dokumentai (savanorių organizacija laiku nesutvarkė, deja… Taip būna, kai tik vienas žmogus atsakingas ir jam kažkas nutinka.). Taigi keliavau į Lietuvos draudimą apsidrausti. Nuėjus draudėja iškart paklausė:“ar ne jūsų tėvus draudėm“. Man beliko pritarti (tai buvo balandį, tad kaip ji prisiminė???). Apsidraudžiau nuo nelaimingų ir sau laiminga keliavau į botanikos sodą (apie keliones ten bus sekančiame blog‘e). Padirbėjus sode 1,5 val viršvalandžių ir sulaukus mamos keliavom apsipirkti, o paskui namo. Grįžus dar su tėvu išėjome į Šiaulių dienas, kur sužvejoti du nauji skirtukai į kolekciją. Grįžus po truputį dėjomės daiktus ir pan. Nuėjau miegoti apie 23 val, o keltis teko po 3 val. Miego labai daug… Taigi atsikėlus dar baigiame dėtis daiktus ir keliaujame. Autobusas važiavo pro Radviliškį, Baisogalą, Kauną ir jau link sienos. Netoli sienos sustojame išgerti kavos. Nu ir ką… Mama susitinka savo buvusį ligonį su tėvais. Keista, kai visai kitame krašte sutinki pažįstamą žmogų. O saulėtekis koks buvo… Gaila, kad nepavyko užfiksuoti normaliai, su visomis gražiomis spalvomis. Dar sustojame ant sienos, nes kitiems reikia pasikeisti pinigus. Ir keliaujame toliau. Pirmas taškas Lenkijoje – Vilko guolis. Tai vieta, kurioje bazavosi Hitleris. O jau kokia apsauga buvo… Sienos storiausios, maskavimas įvairiais būdais, kad tik niekas nerastų. Vilko guolis – kaip miestas, kuris turėjo savo elektrinę, vandentiekio, šildymo, oro valymo sistemas, o taip pat telefono ryšį su Berlynu ir fronto liniją. Plotas sudarė 2,5 kvadratinių kilometrų, plius 8 kvadratinių kilometrų miško. Visa Vilko guolio teritorija buvo apjuosta minų lauku. Iki 1956 metų vyko išminavimo procesai, kuriu metu buvo rasta 54 000 minų ir 200 000 šaudmenų. Statant Vilko guolį didelis dėmėsys buvo skiriamas pastatų maskuotei, sienos buvo tepamos žaliais dažais ir apsodinami žole, krūmais bei medžiais. Bunkeriai turėjo apsaugoti nuo oro atakų, todėl jie buvo įspudingų dydžių – 50 m ilgio, 30 m pločio, 20 metrų aukščio, sienų plotį sudarė 4-6 metrai, stogo 6-8 metrai storis, pačio Hitlerio bunkerio plotis siekė ir 10-12 metrų storio, sienos turėjo du gelžbetonio apvalkalus.
Po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad bunkeris būtų atlaikęs net ir tiesiai ant jo numestos atominės bombos, tokios, kokia buvo numesta ant Hirošimos, sprogimo jėgą. Taigi ne bet koks ten bunkeriukas, o ohoho… Labiausiai nuvylė gidas, kuris kaip ir dauguma lenkų apsimeta, kad moka rusiškai. Kalbėjo lenkiškai, rusiškai ir dar truputį ukrainietiškai. Tokio kalbų mišinio niekas nesuprato, o tuo labiau aš. Bet svarbiausia, kad pamačiau kaip ir kas ten. Toliau keliavome į Šventą Liepą arba kitaip. Šventoji Lipka yra nedidelis kaimas į šiaurę nuo Lenkija, ir, nepaisant savo dydžio jis yra gerai žinomas kaip religinis centras ir lankoma vieta. Kartu su vienuolyno komplekso yra puiki 17 a. baroko Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia, kur rengiami vargonų koncertai. Ten kokia nereali bažnyčia. Labai mums ten patiko.
Plius, to neturėjome aplankyti, nebuvo plane, tad dar labiau buvome laimingi. O aš ten ir skirtukų radau, tad išvis laiminga buvau. Po šios gražios bažnytėlės sekė ne tokia graži vieta – Štuthofas. Vieta, kurioje buvo nacių koncentracijos stovykla. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncentracijos stovykla, pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla, kurią 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Iš 110 000 deportuotų kalinių net 85 000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje. Šioje vietoje kalėjo ir pats Balys Sruoga bei Stasys Yla. Labiausiai mums žinomas kūrinys – Balio Sruogos „Dievų miškas“, kurio dėka mes galėjome ir galime sužinoti kaip viskas vyko koncentracijos stovykloje. Ir kaip sakė B. Sruoga – jeigu į visa tai nebūtų žiūrėjęs su ironiją, nebūtų ištvėręs.
Tiesa, juk ten iš žmonių gamino muilą… Tad aura ten ne pati maloniausia, kai žinai kiek ten nužudytų sielų yra. Šiek tiek pasivaikščioję iškeliavome į Gdanską – turbūt viena didžiausių uostų Baltijos jūros pakrantėje. Labai džiugu, kad apsilankėme vakariniame mieste, daug įdomiau dažnai būna pamatyti miestą vakare negu dieną. Gidė mums aprodė dalį senamiesčio, papasakojo apie miestą. Vėliau gavome laisvo laiko, tai užvalgėme ir dar pasivaikščiojome.
Žinoma, buvo nepatenkintų, kad parduotuvės užsidariusios ir valgyti nenusipirks, kad miestą tik vakare pamatė. Mes su mama prie tokių nepratę, nes keliaujame su žmonėmis, kurie neturi jokių nusiskundimų, retai pasitaiko kažkokių nesąmonių. Manau kas skaito mano blog‘us tai neatsimena, kad būtų buvę kažkas panašaus per 10 metų (na gal truputį mažiau kaip rašau blog’us). O viešbutis buvo tikrai neblogas. Nesitikėjome tokio gero. Tik ryte daugelis buvo nelaimingi, kad kavos negalėjo išgerti. Susėdus į autobusą ir gidės paklausus kaip miegojote, tai atsakymas buvo, kad kavos nebuvo pusryčiams. Pypt, pypt, pypt… Tai važiuoji paėst, apsipirkt ar kažką naujo ir svajoto pamatyt? Pagal planą turėjome dar pasivaikščioti po Gdanską, tačiau keliavome į Olivos katedrą. Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m. Gdansko rajonu. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų. Bažnyčios dydis man atėmė žadą – 110 metrų ilgis.
Viduje galima apeiti aplink, yra galerija per visą bažnyčią. O jau vargonų grožis ir muzika… Bažnyčia kažkas nerealaus… Jeigu kam įdomu, tai http://www.archikatedraoliwa.pl/wizyta-w-oliwie-4222 gali apžiūrėti visą bažnyčią. Priešpaskutinis taškas – Sopotas. Tai kaip mūsų Palanga tik manau gražiau. Nors Palangoje nebuvau jau kokį 15 metų. Nieko ten ypatingo nėra, tik tiek, kad tai pajūrio miestas, turi kreivą namą, daug kavinių (vienos interjeras patiko mums su mama labai).
Ir paskutinis mūsų aplankytas objektas – Marienburgo pilis. Marienburgo pilį 1274 m. įkūrė kryžiuočiai užkariautoje prūsų žemėje. 1361 m. Marienburgo pilyje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis – šitą faktą manau daug kas atsimena iš istorijos pamokų. 1945 m. pilis buvo smarkiai apgriauta. Per visą savo istoriją ji niekuomet nebuvo taip nukentėjusi − sugriauta beveik 80% mūrų. 1947−1950 m. atlikti daliniai konservavimo darbai. Po 1959 m. pilies gaisro ji pradėta iš esmės atstatyti. Šiuo metu pilyje įkurtas muziejus (1961), veikia parodos, rengiami spektakliai. O pilies dydis atima žadą…
Neveltui laikoma viena didžiausių pilių Europoje. Apžiūrėjus pilį mūsų laukė ilga kelionė namo. Lenkijoje kokie kelių remontai… Nepalyginsi su tuo, ką mes čia pas save darome. Kelionė užtruko daug ilgiau nei turėjo ir namo grįžome paryčiais, apie puse 5 ryto. Tačiau laimingos ir su daug įspūdžių.
Vilniaus dienos arba rudenio pradžia sostinėje
Aš nebūčiau aš, jeigu į Vilnių nenukeliaučiau. Penktadienio rytas ir aš kaip visada keliauju į stotį. Keista, tačiau žmonių važiuojančių į Vilnių nebuvo daug. Na, daugelis jau diena prieš keliavo. Su baime rakinu duris, nes du mėnesius ten niekas negyveno, tai koks bus dulkių sluoksnis… Nustembu, dulkių nebuvo daug ir tvarkant kambarį jų nebuvo daug. Kadangi kaip tik Vilniaus dienos, tai keliauju miestan pasižvalgyti kas gero, kokie renginiai ir pan. Nuo pat Lukiškių aikštės iki Katedros mugės (maistas, knygos, paveikslai, miestų stendai, papuošalai ir pan). Važiuojant į Vilnių ir skaitant FB, pamačiau reklamą, kad Florinus turi proginę Vilniaus monetą. Žadėjau keliauti į Pinigų muziejų (siūlau visiems jį aplankyti, tikrai įdomu, naudinga, o ir lankymas nemokamas), kuriame šeštadienį buvo akciją – pasikeisk 2 eurų monetą į proginę Vilniaus monetą. Tačiau pagalvojusi apie kolegą, sugalvojau jam parašyti ir paklausti, ar reikia jam nupirkti tų monetų, nes jis kolekcionuoja. Atsakymas buvo žinoma teigiamas. Taigi pasukau link Florinus. Kas domisi monetomis, tai siūlau ten užsukti ir nusipirkti. Pardavėjas su pirštine dėjo kiekvieną monetą atskirai į maišelį, o tik paskui į vieną maišelį. Pirkdama dar gavau nuolaidų kortelę ir taip dar sutaupiau nuo kiekvienos monetos po 12 centų. Nedaug, bet susidaro. Tiesa, jie manęs nesponsor‘ino, man patiko aptarnavimas ir kad nereikia keliauti iki Lietuvos banko, o galima įsigyti monetų mieste. Pranešu kolegai, kad nupirkau ir jis manau labai laimingas tuo. O aš tęsiu kelionę per Gedo prospektą. Pereinu per knygų mugę ir aš nebūčiau aš, jeigu nesidairyčiau skirtukų. Bet buvo per daug žmonių viską pamatyti. Taigi ėjau toliau. Mačiau vėl tas pačias babytes, iš kurių birželį draugas pirko gėles. Gerai tada buvo praleistas laikas… Nuėjau kaip visada į Katedrą. O paskui į mėgiamą savo vietą – Bernardinų sodą. Šįkart jį perėjau kiek kitaip ir nusprendžiau, kad noriu nueiti į Bernardinų bažnyčią. Sugalvojau, kad eisiu palei VDA.
O grįžusi prie Bernardinų sodo dar gavau dovanų iš Švyturio – nealkoholinio alaus (juk rugsėjo 1d ir net mama sakė, kad nei vieno girto neatvežė). Prie Katedros pamatau universiteto eiseną, tad sugalvoju kaip visada viską įamžinti.
Ir vėl einu per Gedo prospektą, per senamiestį ir taip vis vaikštinėju. Labai daug atvykusių škotų stebėti futbolą, kuriuų dauguma su kiltais, puošniomis kepurėmis, vėliavomis. Smaginosi kavinėse, baruose ir jokio triukšmo. Tiesa, jie paaukojo 5000 svarų jaunimo užimtumo centrui. Ši tradicija pasirodo ir prasidėjo Lietuvoje 2003 metais. Taigi, pagirtina, kad taip pasielgė. Vėliau paskambina tėvas ir paklausia ar knygų mugė yra ir jam reikia poros knygų. Deja, jam reikalingų knygų nebuvo, tačiau nupirkau knygą „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ – sakė kažkam dovanoos. Kad tik nepamirštų pasirašyti jos 😀 O priedo gaunu sovietinius laikus menančias atvirutes su tautiniais rūbais. O aš prisirinkau skirtukų. Vienas jų labai vertingas – su kunigo Algirdo Toliato parašu. Tai jau antras toks skirtukas, tačiau abu jie skirtingi. Kadangi šalia namų esančioje maximoje mišrainės jau nebus (per vėlu), tai kaip visada keliauju į Mindaugo maximą. Kiek vietos dabar ten… Tikrai reikėjo remonto joje, dabar vietos daugiau ir parduotuvėlės atskirtos tvarkingiau. Apsiperku ir galvojau grįšiu pėsčiomis, nes liko tik apie 1,4 km iki namų. Pasvajok ir praeis. Pradėjo lašnoti, o aš cukrinė. Grįžtu su truliku ir džiaugiuosi, jog stotelė praktiškai kieme. Nulūžau palyginus greit. Vos po 12 val nuėjau miegoti. Atsikėliau lygiai toje pačioje pozoje kaip užmigau – taip, miego labai norėjau, kas man nebūdinga. Prasikrapštau akis, nusiprausiu ir einu darytis puslitriuką arbatos bei ieškoti ką užvalgyti. Susitvarkau, susiruošiu ir iškeliauju. Nusprendžiu, kad noriu apsilankyti gražiausioje bažnyčioje Vilniuje – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios fundatorius buvo pats Pacas (istorijos vaikai mokykitės, o tai bus kaip man, kai tėvas istorikas, tai liepia pasidomėti pačiai).
Taip, grožis neišpasakytas. Ir lenkų pilna keliaujančių. Padarau keletą nuotraukų ir keliauju link Katedros. Eidama (apie 1 km atstumas yra) rašau 25 smulkmenas, kurios mane džiugina, nes visai pamiršau parašyti jas rugsėjo 1 d, tad gavau baudą – plius 5 smulkmenos. Nuėjusi į Katedrą suprantu, kad žmonės, kurie sako, jog ji graži, nėra buvę anoje bažnyčioje, nes ji nereali. Galvojau eiti į Pinigų muziejų, bet kai pamačiau kokia ten eilė… Noras dingo ir pagalvojau, jog gerai, kad nusipirkau jau vakar. Taigi einu į V. Kasiulio muziejų pasižiūrėti naujos parodos. Kaip visada, mane nustebina ir nudžiugina tai, ką pamatau ten.
Turbūt vienintelė vieta kol kas, kurioje galima pamatyti tikrai gerų darbų. Apžiūrėjusi vėl pasuku į senamiestį. Sugalvojau nueiti eilinį kartą į universiteto kiemelį.
Šalia įėjimo pasitinka moteris, kuri pardavinėja bilietus. Jau maniau, kad reikės pirkti, tačiau ėjau drąsiai – apsimečiau studente kaip mane mokė, tad taip ir įėjau. Dar norėjau pažiūrėti kaip gyvena Prezidentė, tačiau buvo ruošiamasi privačiam vakarėliui, tad atidėsiu iki žiemos (o gal anksčiau nuvažiuosiu į Vilnių). Dar pasivaikštau ir grįžtu namo.
Pailsiu, pavalgau, apsitvarkau ir išeinu pėstute miestan. Juk Sindikato koncertas, o dar šiaip Gedo prospekte dainuojančių ir grojančių yra. 13 min ir aš jau prie stoties. 23 min ir prie Aušros vartų. Taigi iki senamiesčio tik 23 min kelio nuo namų. Pasivaikštau po senamiestį ir einu užsiimti vietą Katedros aikštėje, kad galėčiau padaryti gerų nuotraukų. Ar bent jau pabandyti tokių padaryti. Ir labai laiku užsiėmiau vietą, kuri kaip paaiškėjo buvo labai gerai. Na, neveltui einu į renginius ir žinau iš kur ir kaip geriausia matyti. Žiauriai patiko koncertas, neveltui jau seniai norėjau nueiti į Sindikato koncertą.
Viso koncerto nežiūrėjau, tad grįžau namo pėstute, nes buvo labai geras oras, o ir norėjosi visiškai nusikalti, kad kuo puikiau miegočiau. Aišku, miegoti nepavyko anksti nueiti, tačiau miegojau labai gerai. Atsikėlusi dar nežinojau, ar keliausiu namo, ar liksiu dar iki pirmadienio ryto Vilniuje. Tačiau pasižiūrėjus, kad Vilniuje bus daug lietaus, nusprendžiau važiuoti namo. Susidėjau viską į tašę ir vos pavilkau. Patalynė, užtiesalas, plėvelė (ja uždengiam lovą, nes jeigu užpiltų, tai nebūtų kaip išdžiovinti čiužinio, o plėvelė jau baisiai dulkina) – maniau, kad nesutalpinsiu visko į tašę, tačiau viskas tilpo tik panešti nebuvo lengva. Tiesa, per tas pora dienų padariau 30 km. Jeigu būtų koja visiškai sveika, tai būčiau ir iki 40 km nuėjus, bet kitą kartą bus ne mažiau 30 km.
Vaikystės takais ir nauji atradimai
Kaip savaitgalis, taip kelionė. Ir mes vėl keliaujame į Žemaitiją. Tie žemaičiai tiek turi daug gražių dalykų… Pirmasis mūsų taškas Pavandenė. Mama visai netyčia sužinojo kada bus mišios, tai buvome prieš prasidedant mišioms. Kai man buvo kokie 3 metai (gaila, negali tiksliai pasakyt ar tiek man tada buvo), keliavome į šį miestelį, tad pabandė tėvas pirmiausia padaryti nuotrauką panašiai toje vietoje, kurioje tada stovėjau – šventoriuje netoli vartų (reikės tos nuotraukos paieškoti kažkur rūsyje). O bažnyčia labai graži, yra išlikusi senoji sienų tapyba, tvarkinga, suremontuota kiek galima.
Kol mes apžiūrėjome bažnyčią, atvažiavo Končiai (kaip vėliau paaiškėjo, tai ir jie ne vieni buvo, o su Rokiu (jorkšyro terjeru). Taip, mes ir vėl ne vieni keliavome ir taip daug įdomiau. Netoli Pavandenės buvo ir dvaras, kuris minimas nuo 1553 m. Pavandenės dvaras, valdytas Gervydų, Tiškevičių, Gedgaudų, Danilevičių, Sakelių, ir egzistavęs iki pat XX a. pradžios. Dvaras suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ėmus jį valdyti Sakeliams. Tarpukariu, Zigmanto Sakelio valdymo laikotarpiu, Pavandenės dvaras kaip pavyzdinis ūkis, kuris garsėjo ne tik Lietuvoje. Dvarą globojo pats prezidentas A. Smetona. Pavandenės dvare 1901 – 1903 m. namų mokytoja dirbo rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Na o iki mūsų laikų išliko Sakelių mauzoliejaus griuvėsiai Sklepkalnyje (taip, man irgi toks pavadinimas pasirodė keistas, tačiau tokių būna). Sklepkalnis yra labai vaizdingoje vietovėje.
Pasidariau keletą nuotraukų ir pabandysiu sujungti į vieną, kad pasimatytų visas grožis. O teritoriją pirmi apžiūrėjo tėvas su Rokiu. Kaip paaiškėjo, jie draugeliai yra. Sklepkalnio viršūnėje palaidotas Zigmantas Sakelis, kuris buvo nukankintas 1941 metais Rainiuose (kas nežino, patys pasidomėkite apie Rainius). Toje pačioje vietoje perlaidoti ir tie, kurie buvo palaidoti mauzoliejuje, nes sovietmečiu jis buvo suniokotas. Kitas mūsų taškas – Tverai. Kaip visada, apžiūrėjome ir bažnyčią. 1897 m. klebonas garbės kanauninkas Juozapas Niūniava su parapijiečiais pastatė Švč. M.Marijos Apreiškimo bažnyčią. 1908 m. pastatyta akmeninė varpinė. Bažnyčia ir vėl labai graži, o ir tvarko ją iš išorės, tad bus dar gražesnė. Tiesa, bažnyčioje radau skirtukų, tad kolekcija pasipildė 3 naujais skirtukais (neklauskit, kiek jų turiu, nes tiksliai nežinau).
Beje, 1911 m. įsteigta Blaivybės draugija (140 narių), turėjusi neblogą biblioteką (kas labai aktualu šiais laikais, čia aš apie blaivybę, o ne apie biblioteką). Trečiasis taškas – Rietavas. Apsilankėme Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ji pasirodė tamsi, nors baltai išdažyta. O ir pasirodo drėgmė joje laikosi. Na tokia ne prie širdies bažnytėlė.
O paskui patraukėme link Rietavo dvaro. Tiesa, dvaro nėra likę, tačiau yra atkasti pamatai. Yra išlikę vartai, keletas dvaro pastatų, vandens bokštas.
Šiek tiek istorijos, apie kurią galbūt ne visi žino, kad 1882 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi su dvarais Plungėje, Kretingoje, Palangoje. 1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė, teikusi elektrą ne tik dvarui, bet ir miesteliui. Apžiūrėję teritoriją patraukėme link Purvaičių, kuriuose gyvena Končiai. Tačiau dar sustojome užvalgyti į Provinciją, kurioje labai skanus maistas. O cepelinai kokio dydžio… Pavalgę jau keliavome pas Končius.
O valdų didumas…. 4 hektarai (o žolės kiek ten pjauti….). Labai gražioje vietoje sodyba. Joje dar likęs senasis namas.
Atskirai galima apgyvendinti svečius su visais patogumais. O kadangi teritorija didelė, tai ir gali vienas kito nematyti visą dieną.
Pasisvečiavome, valgėme labai skanų tortą „Napoleonas“, o Končienė kokį desertą padarė… Braškių šerbetas buvo pasakiškas. Gaila, kad mama negali saldžiai, tai namie būtų daromas toks desertas. Beje, jie atlieka švietėjišką veiklą tame krašte, kad kvietė mamą ir tėvą prisijungti prie jų. Tai mama sutiko ir pasakos apie alergiją. O man sakė, kad jeigu kada užsinorėsiu, galės ir „Varlė keliauninkė“ ką nors padaryti. Prieš išvažiuojant paprašė, kad praneštume, kai būsime namie. Džiugu, kai rūpinasi, ar gerai grįžome namo. O mes dar parvažiuodami namo užsukome į Kolainius ir Višinskio gimtinę Ušnėnuose.
Kelionė truko nei daug nei mažai – 12 valandų.
