Vilniaus dienos arba rudenio pradžia sostinėje
Aš nebūčiau aš, jeigu į Vilnių nenukeliaučiau. Penktadienio rytas ir aš kaip visada keliauju į stotį. Keista, tačiau žmonių važiuojančių į Vilnių nebuvo daug. Na, daugelis jau diena prieš keliavo. Su baime rakinu duris, nes du mėnesius ten niekas negyveno, tai koks bus dulkių sluoksnis… Nustembu, dulkių nebuvo daug ir tvarkant kambarį jų nebuvo daug. Kadangi kaip tik Vilniaus dienos, tai keliauju miestan pasižvalgyti kas gero, kokie renginiai ir pan. Nuo pat Lukiškių aikštės iki Katedros mugės (maistas, knygos, paveikslai, miestų stendai, papuošalai ir pan). Važiuojant į Vilnių ir skaitant FB, pamačiau reklamą, kad Florinus turi proginę Vilniaus monetą. Žadėjau keliauti į Pinigų muziejų (siūlau visiems jį aplankyti, tikrai įdomu, naudinga, o ir lankymas nemokamas), kuriame šeštadienį buvo akciją – pasikeisk 2 eurų monetą į proginę Vilniaus monetą. Tačiau pagalvojusi apie kolegą, sugalvojau jam parašyti ir paklausti, ar reikia jam nupirkti tų monetų, nes jis kolekcionuoja. Atsakymas buvo žinoma teigiamas. Taigi pasukau link Florinus. Kas domisi monetomis, tai siūlau ten užsukti ir nusipirkti. Pardavėjas su pirštine dėjo kiekvieną monetą atskirai į maišelį, o tik paskui į vieną maišelį. Pirkdama dar gavau nuolaidų kortelę ir taip dar sutaupiau nuo kiekvienos monetos po 12 centų. Nedaug, bet susidaro. Tiesa, jie manęs nesponsor‘ino, man patiko aptarnavimas ir kad nereikia keliauti iki Lietuvos banko, o galima įsigyti monetų mieste. Pranešu kolegai, kad nupirkau ir jis manau labai laimingas tuo. O aš tęsiu kelionę per Gedo prospektą. Pereinu per knygų mugę ir aš nebūčiau aš, jeigu nesidairyčiau skirtukų. Bet buvo per daug žmonių viską pamatyti. Taigi ėjau toliau. Mačiau vėl tas pačias babytes, iš kurių birželį draugas pirko gėles. Gerai tada buvo praleistas laikas… Nuėjau kaip visada į Katedrą. O paskui į mėgiamą savo vietą – Bernardinų sodą. Šįkart jį perėjau kiek kitaip ir nusprendžiau, kad noriu nueiti į Bernardinų bažnyčią. Sugalvojau, kad eisiu palei VDA.
O grįžusi prie Bernardinų sodo dar gavau dovanų iš Švyturio – nealkoholinio alaus (juk rugsėjo 1d ir net mama sakė, kad nei vieno girto neatvežė). Prie Katedros pamatau universiteto eiseną, tad sugalvoju kaip visada viską įamžinti.
Ir vėl einu per Gedo prospektą, per senamiestį ir taip vis vaikštinėju. Labai daug atvykusių škotų stebėti futbolą, kuriuų dauguma su kiltais, puošniomis kepurėmis, vėliavomis. Smaginosi kavinėse, baruose ir jokio triukšmo. Tiesa, jie paaukojo 5000 svarų jaunimo užimtumo centrui. Ši tradicija pasirodo ir prasidėjo Lietuvoje 2003 metais. Taigi, pagirtina, kad taip pasielgė. Vėliau paskambina tėvas ir paklausia ar knygų mugė yra ir jam reikia poros knygų. Deja, jam reikalingų knygų nebuvo, tačiau nupirkau knygą „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ – sakė kažkam dovanoos. Kad tik nepamirštų pasirašyti jos 😀 O priedo gaunu sovietinius laikus menančias atvirutes su tautiniais rūbais. O aš prisirinkau skirtukų. Vienas jų labai vertingas – su kunigo Algirdo Toliato parašu. Tai jau antras toks skirtukas, tačiau abu jie skirtingi. Kadangi šalia namų esančioje maximoje mišrainės jau nebus (per vėlu), tai kaip visada keliauju į Mindaugo maximą. Kiek vietos dabar ten… Tikrai reikėjo remonto joje, dabar vietos daugiau ir parduotuvėlės atskirtos tvarkingiau. Apsiperku ir galvojau grįšiu pėsčiomis, nes liko tik apie 1,4 km iki namų. Pasvajok ir praeis. Pradėjo lašnoti, o aš cukrinė. Grįžtu su truliku ir džiaugiuosi, jog stotelė praktiškai kieme. Nulūžau palyginus greit. Vos po 12 val nuėjau miegoti. Atsikėliau lygiai toje pačioje pozoje kaip užmigau – taip, miego labai norėjau, kas man nebūdinga. Prasikrapštau akis, nusiprausiu ir einu darytis puslitriuką arbatos bei ieškoti ką užvalgyti. Susitvarkau, susiruošiu ir iškeliauju. Nusprendžiu, kad noriu apsilankyti gražiausioje bažnyčioje Vilniuje – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios fundatorius buvo pats Pacas (istorijos vaikai mokykitės, o tai bus kaip man, kai tėvas istorikas, tai liepia pasidomėti pačiai).
Taip, grožis neišpasakytas. Ir lenkų pilna keliaujančių. Padarau keletą nuotraukų ir keliauju link Katedros. Eidama (apie 1 km atstumas yra) rašau 25 smulkmenas, kurios mane džiugina, nes visai pamiršau parašyti jas rugsėjo 1 d, tad gavau baudą – plius 5 smulkmenos. Nuėjusi į Katedrą suprantu, kad žmonės, kurie sako, jog ji graži, nėra buvę anoje bažnyčioje, nes ji nereali. Galvojau eiti į Pinigų muziejų, bet kai pamačiau kokia ten eilė… Noras dingo ir pagalvojau, jog gerai, kad nusipirkau jau vakar. Taigi einu į V. Kasiulio muziejų pasižiūrėti naujos parodos. Kaip visada, mane nustebina ir nudžiugina tai, ką pamatau ten.
Turbūt vienintelė vieta kol kas, kurioje galima pamatyti tikrai gerų darbų. Apžiūrėjusi vėl pasuku į senamiestį. Sugalvojau nueiti eilinį kartą į universiteto kiemelį.
Šalia įėjimo pasitinka moteris, kuri pardavinėja bilietus. Jau maniau, kad reikės pirkti, tačiau ėjau drąsiai – apsimečiau studente kaip mane mokė, tad taip ir įėjau. Dar norėjau pažiūrėti kaip gyvena Prezidentė, tačiau buvo ruošiamasi privačiam vakarėliui, tad atidėsiu iki žiemos (o gal anksčiau nuvažiuosiu į Vilnių). Dar pasivaikštau ir grįžtu namo.
Pailsiu, pavalgau, apsitvarkau ir išeinu pėstute miestan. Juk Sindikato koncertas, o dar šiaip Gedo prospekte dainuojančių ir grojančių yra. 13 min ir aš jau prie stoties. 23 min ir prie Aušros vartų. Taigi iki senamiesčio tik 23 min kelio nuo namų. Pasivaikštau po senamiestį ir einu užsiimti vietą Katedros aikštėje, kad galėčiau padaryti gerų nuotraukų. Ar bent jau pabandyti tokių padaryti. Ir labai laiku užsiėmiau vietą, kuri kaip paaiškėjo buvo labai gerai. Na, neveltui einu į renginius ir žinau iš kur ir kaip geriausia matyti. Žiauriai patiko koncertas, neveltui jau seniai norėjau nueiti į Sindikato koncertą.
Viso koncerto nežiūrėjau, tad grįžau namo pėstute, nes buvo labai geras oras, o ir norėjosi visiškai nusikalti, kad kuo puikiau miegočiau. Aišku, miegoti nepavyko anksti nueiti, tačiau miegojau labai gerai. Atsikėlusi dar nežinojau, ar keliausiu namo, ar liksiu dar iki pirmadienio ryto Vilniuje. Tačiau pasižiūrėjus, kad Vilniuje bus daug lietaus, nusprendžiau važiuoti namo. Susidėjau viską į tašę ir vos pavilkau. Patalynė, užtiesalas, plėvelė (ja uždengiam lovą, nes jeigu užpiltų, tai nebūtų kaip išdžiovinti čiužinio, o plėvelė jau baisiai dulkina) – maniau, kad nesutalpinsiu visko į tašę, tačiau viskas tilpo tik panešti nebuvo lengva. Tiesa, per tas pora dienų padariau 30 km. Jeigu būtų koja visiškai sveika, tai būčiau ir iki 40 km nuėjus, bet kitą kartą bus ne mažiau 30 km.
