Išsvajotoji kelionė į Lenkiją

Kaip visada – be kelionių negaliu. Šįkart keliauju į Lenkiją. Kelionė prasidėjo nuo to,  kad teko eiti į ligonių kasas ir išgirsti, kad Europos draudimo kortelės neišduos,  nes nėra sutvarkyti dokumentai (savanorių organizacija laiku nesutvarkė,  deja… Taip būna, kai tik vienas žmogus atsakingas ir jam kažkas nutinka.). Taigi keliavau į Lietuvos draudimą apsidrausti. Nuėjus draudėja iškart paklausė:“ar ne jūsų tėvus draudėm“. Man beliko pritarti (tai buvo balandį, tad kaip ji prisiminė???). Apsidraudžiau nuo nelaimingų ir sau laiminga keliavau į botanikos sodą (apie keliones ten bus sekančiame blog‘e). Padirbėjus sode 1,5 val viršvalandžių ir sulaukus mamos keliavom apsipirkti, o paskui namo. Grįžus dar su tėvu išėjome į Šiaulių dienas, kur sužvejoti du nauji skirtukai į kolekciją. Grįžus po truputį dėjomės daiktus ir pan. Nuėjau miegoti apie 23 val, o keltis teko po 3 val. Miego labai daug… Taigi atsikėlus dar baigiame dėtis daiktus ir keliaujame. Autobusas važiavo pro Radviliškį, Baisogalą, Kauną ir jau link sienos. Netoli sienos sustojame išgerti kavos. Nu ir ką…  Mama susitinka savo buvusį ligonį su tėvais. Keista, kai visai kitame krašte sutinki pažįstamą žmogų. O saulėtekis koks buvo… Gaila, kad nepavyko užfiksuoti normaliai, su visomis gražiomis spalvomis. Dar sustojame ant sienos, nes kitiems reikia pasikeisti pinigus.  Ir keliaujame toliau. Pirmas taškas Lenkijoje – Vilko guolis. Tai vieta, kurioje bazavosi Hitleris. O jau kokia apsauga buvo… Sienos storiausios, maskavimas įvairiais būdais, kad tik niekas nerastų. Vilko guolis – kaip miestas, kuris turėjo savo elektrinę, vandentiekio, šildymo, oro valymo sistemas, o taip pat telefono ryšį su Berlynu ir fronto liniją. Plotas sudarė 2,5 kvadratinių kilometrų, plius 8 kvadratinių kilometrų miško. Visa Vilko guolio teritorija buvo apjuosta minų lauku. Iki 1956 metų vyko išminavimo procesai, kuriu metu buvo rasta 54 000 minų ir 200 000 šaudmenų. Statant Vilko guolį didelis dėmėsys buvo skiriamas pastatų maskuotei, sienos buvo tepamos žaliais dažais ir apsodinami žole, krūmais bei medžiais. Bunkeriai turėjo apsaugoti nuo oro atakų, todėl jie buvo įspudingų dydžių – 50 m ilgio, 30 m pločio, 20 metrų aukščio, sienų plotį sudarė 4-6 metrai, stogo 6-8 metrai storis, pačio Hitlerio bunkerio plotis siekė ir 10-12 metrų storio, sienos turėjo du gelžbetonio apvalkalus.

Po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad bunkeris būtų atlaikęs net ir tiesiai ant jo numestos atominės bombos, tokios, kokia buvo numesta ant Hirošimos, sprogimo jėgą. Taigi ne bet koks ten bunkeriukas, o ohoho… Labiausiai nuvylė gidas, kuris kaip ir dauguma lenkų apsimeta, kad moka rusiškai. Kalbėjo lenkiškai, rusiškai ir dar truputį ukrainietiškai. Tokio kalbų mišinio niekas nesuprato, o tuo labiau aš. Bet svarbiausia, kad pamačiau kaip ir kas ten. Toliau keliavome į Šventą Liepą arba kitaip. Šventoji Lipka yra nedidelis kaimas į šiaurę nuo Lenkija, ir, nepaisant savo dydžio jis yra gerai žinomas  kaip religinis centras ir lankoma vieta. Kartu su vienuolyno komplekso yra puiki 17 a. baroko Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia, kur rengiami vargonų koncertai. Ten kokia nereali bažnyčia. Labai mums ten patiko.

Plius, to neturėjome aplankyti, nebuvo plane, tad dar labiau buvome laimingi. O aš ten ir skirtukų radau, tad išvis laiminga buvau. Po šios gražios bažnytėlės sekė ne tokia graži vieta – Štuthofas. Vieta, kurioje buvo nacių koncentracijos stovykla. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncentracijos stovykla, pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla, kurią 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Iš 110 000 deportuotų kalinių net 85 000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje. Šioje vietoje kalėjo ir pats Balys Sruoga bei Stasys Yla. Labiausiai mums žinomas kūrinys – Balio Sruogos „Dievų miškas“, kurio dėka mes galėjome ir galime sužinoti kaip viskas vyko koncentracijos stovykloje. Ir kaip sakė B. Sruoga – jeigu į visa tai nebūtų žiūrėjęs su ironiją, nebūtų ištvėręs.

 Tiesa, juk ten iš žmonių gamino muilą… Tad aura ten ne pati maloniausia, kai žinai kiek ten nužudytų sielų yra. Šiek tiek pasivaikščioję iškeliavome į Gdanską – turbūt viena didžiausių uostų Baltijos jūros pakrantėje. Labai džiugu, kad apsilankėme vakariniame mieste, daug įdomiau dažnai būna pamatyti miestą vakare negu dieną. Gidė mums aprodė dalį senamiesčio, papasakojo apie miestą. Vėliau gavome laisvo laiko, tai užvalgėme ir dar pasivaikščiojome.

Žinoma, buvo nepatenkintų, kad parduotuvės užsidariusios ir valgyti nenusipirks, kad miestą tik vakare pamatė. Mes su mama prie tokių nepratę, nes keliaujame su žmonėmis, kurie neturi jokių  nusiskundimų, retai pasitaiko kažkokių nesąmonių. Manau kas skaito mano blog‘us tai neatsimena, kad būtų buvę kažkas panašaus per 10 metų (na gal truputį mažiau kaip rašau blog’us). O viešbutis buvo tikrai neblogas. Nesitikėjome tokio gero. Tik ryte daugelis buvo nelaimingi, kad kavos negalėjo išgerti. Susėdus į autobusą ir gidės paklausus kaip miegojote, tai atsakymas buvo, kad kavos nebuvo pusryčiams. Pypt, pypt, pypt… Tai važiuoji paėst, apsipirkt ar kažką naujo ir svajoto pamatyt? Pagal planą turėjome dar pasivaikščioti po Gdanską, tačiau keliavome į Olivos katedrą. Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m. Gdansko rajonu. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų. Bažnyčios dydis man atėmė žadą – 110 metrų ilgis.

Viduje galima apeiti aplink, yra galerija per visą bažnyčią. O jau vargonų grožis ir muzika… Bažnyčia kažkas nerealaus… Jeigu kam įdomu, tai http://www.archikatedraoliwa.pl/wizyta-w-oliwie-4222 gali apžiūrėti visą bažnyčią. Priešpaskutinis taškas – Sopotas. Tai kaip mūsų Palanga tik manau gražiau. Nors Palangoje nebuvau jau kokį 15 metų. Nieko ten ypatingo nėra, tik tiek, kad tai pajūrio miestas, turi kreivą namą, daug kavinių (vienos interjeras patiko mums su mama labai).

Ir paskutinis mūsų aplankytas objektas – Marienburgo pilis. Marienburgo pilį 1274 m. įkūrė kryžiuočiai užkariautoje prūsų žemėje. 1361 m. Marienburgo pilyje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis – šitą faktą manau daug kas atsimena iš istorijos pamokų. 1945 m. pilis buvo smarkiai apgriauta. Per visą savo istoriją ji niekuomet nebuvo taip nukentėjusi − sugriauta beveik 80% mūrų. 1947−1950 m. atlikti daliniai konservavimo darbai. Po 1959 m. pilies gaisro ji pradėta iš esmės atstatyti. Šiuo metu pilyje įkurtas muziejus (1961), veikia parodos, rengiami spektakliai. O pilies dydis atima žadą…

Neveltui laikoma viena didžiausių pilių Europoje. Apžiūrėjus pilį mūsų laukė ilga kelionė namo. Lenkijoje kokie kelių remontai… Nepalyginsi su tuo, ką mes čia pas save darome. Kelionė užtruko daug ilgiau nei turėjo ir namo grįžome paryčiais, apie puse 5 ryto. Tačiau laimingos ir su daug įspūdžių.

Žymos:Gdanskas, Lenkija, Marienburgas