Dvi kelionės – Žemaitija ir Lygumai

Kiek buvo šiais metais kelionių – didesnių ar mažesnių, o noro jas aprašyti nebuvo, deja. Pabandysiu kaip nors visas jas aprašyti, prisiminti, kokie jausmai aplankė ir pan. Apie vieną kelionę jau rašiau, tai liko dar 10. Kai kurios bus sudėtos į vieną, nes labai trumpos buvo. Sekanti kelionė po Rygos buvo jau po kelių mėnesių. Su tėvais vis keliaujame po Žemaitiją ir atrandame įvairias vietas, kaimus. Šįkart tai buvo neišimtis. Mus vis traukia į kokias gamtines vietas, o ir tėvai nori, kad aš daugiau gamtinių vietų pamatyčiau – juk privalu tokiam žmogui kaip aš 🙂 Nukeliavome į Papilę, tiksliau į Ventos regioninį parką ir užsiropštėme į šalia Papilės esantį apžvalgos bokštą. Kadangi kelionė buvo balandžio gale, o kaip žinia, balandis buvo šaltokas, tai ir vaizdas nykokas, tačiau žmonių buvo prisirinkę pasižvalgyti. Yra ir padarytas pažintinis takas, kuris eina per pačią Papilę, tačiau ne ratu, tad reikia grįžti atgal tuo pačiu keliu, tad neįdomu…

Užsukome į Šiaudinę, kur stovi nedidelė medinė bažnyčia. Virš durų kabo labai graži šv. Jono Nepamuko skulptūra. Liaudies menas yra labai gražus, kai viskas daroma žmonių išgalėmis. Sekantis mūsų taškas buvo labai keistu pavadinimu – Apžadų kapeliai.

Kaip rašo Ventos RP svetainėje – Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiais. Čia rastas akmens kirvis byloja, kad šiose vietose žmonių gyventa 1,5 tūkstančių metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoje kadaise buvusi bažnyčia, o aplink miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Dar kiti pasakoja, kad kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti. Kirtę kirtę ir palikę dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties – nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia – šventa vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi įdomios konstrukcijos aukų dėžutė – karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies apkaustais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais gyvenę ūkininkai. Aukas galėjo paimti tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Apžadų kapeliai atgyja vieną kartą per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės. Tokių visokių vietų istorijos būna labai įdomios ir turtingos legendomis. Vietiniai turbūt galėtų įvairiausių pasakojimų papasakoti 🙂 Pakeliui užsukome į vandens malūną, Viekšnius.

Kita mūsų kelionė buvo į kapines Motinos dienos proga. Močiutė palaidota Pakruojo raj., tad keliauti tenka apie 20 min nuo Šiaulių. Gražus vakaras, tad galvojame, kad reikia susipažinti su iki skausmo žinomu miesteliu – Lygumai, tačiau dar per mažai žinomu. Nedideliame miestelyje gyvena kokie 500 žmonių (2011 m duomenimis virš 600, tai dabar tikrai mažiau). Lygumai turi labai gražią Švč. Trejybės bažnyčią.

Ankščiau stovėjo koplyčia, vėliau, XVI a. pastatyta medinė bažnyčia. Ir tik prieš daugiau nei 100 metų, 1906-1914 m., klebono Jurgio Rupkos rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis pastatyta nauja mūrinė vieno bokšto, gotikinio stiliaus bažnyčia; jos statyba atsiėjo 80 000 rublių. Bokšto aukštis beveik 74 m. Labai graži bažnyčia. Šventoriuje yra pastatyti suoliukai, ant kurių atlošų surašyti dirbę kunigai ir kunigai, kurie yra kilę iš šio krašto. Viena pavardė iki skausmo žinoma – kun. J. Kazlauskas.

Miestelis tvarkingas, tačiau dar ranką pridėti tikrai galima. Yra išlikę senų pastatų, net sinagoga.

Miestelis kelis kartus degė, tad centras atstatytas jau kvadratu. Veikė vilnų karšykla, verpykla. Gaila, kad iš senų kapinių likę tik nuvirtę kryžiai. Šiose kapinėse buvo palaidoti mano proproseneliai. Pasivaikščioję parvažiavome namo. Kartais maži miesteliai taip pat turtingi savo istorija, tik mes dažnai nežinome, kas ir kaip ten vyko 🙂