Gamtinės kelionės
Per vasarą daug ką nuveikiau, o ypač po kelionės po Baltarusiją. Kadangi magistro darbas ant nosies galiuko, tai reikėjo pasidaryti tyrimą. Dar papildomai vietų pasiėmiau ir reziumė – vietoj 3 vietų, dabar yra 8.Tad papildomai 5 vietos ir visose nebuvau niekada (tiksliau nebuvau būtent tose pasirinktose vietose, o ne pačiame regioniniame ar nacionaliniame parke). Tad atradimų gamtoje buvo. Nuo įdomių grybų, augalų iki piktos voverės, kuri pyko ant manęs dėlto, kad norėjau nusiskinti papartį ir genio, kuris vos ant manęs neužmetė pušies žievės. O dar važiavau nežinodama ar pavyks pasidaryti, ar galėsiu eiti nuo tako į mišką ir pan.
Pirmos dvi papildomos vietos buvo Vilniuje, Pavilnių ir Verkių regioniniame parke. Verkių regioniniame esu taip buvusi, o Pavilniai man buvo nauja. Pavilniai man labai patiko, žmonių nebuvo daug, tad ramiai sau galėjau daryti tyrimą. 
Pavilnių regioninis parkas
Vietomis labai gražu buvo. Ir eidama išgirstu kažkas braška, pasisuku ir pamatau stirną, paskui ir antrą. Jos nuo manęs buvo per kokius 10-15 metrų. Spėjau ir nufotografuoti ir joms buvo vienodai, kad aš esu. Kadangi Vilnius kalvotas miestas, tai ir parke daug kalvelių, kuriose įrengti laiptai. Kai ėjau buvo labai šilta diena, o einant apsirengiau šilčiau, t.y. džemperį, nes nesinori būti sukandžiotai visokių vabzdžių. Todėl ir jėgos greičiau senka. Ir taip jaučiu, kad tuoj visai nebeturėsiu jėgų ir noriu prisėsti. Suoliukų nemažai padaryta, kas irgi labai gerai, bet aplink nei vieno suoliuko, o priešakyje laiptai su daug pakopų. Galvojau, kaip reiks įveikti jas… Susikaupiau ir su pailsėjimais įveikiau, nes guodžiau save, kad užlipus tikrai bus suoliukas, o jeigu ne, tai jau prisėsiu ant žemės ir atsiremsiu į medį. Taip, man pasisekė, suoliukas buvo. Tad pailsėjusi kokį 15 min. toliau tęsiau tyrimą. Bet paskutinius metrus iki stotelės vos įveikiau. Gal todėl taip buvo, kad iš ryto atvažiavau į Vilnių ir buvau nepilno pajėgumo. Tačiau grįžusi namo pailsėjau ir išėjau į miestą, pasivaikščiojau, nuėjau pas tėvą į darbą ir kartu grįžome namo.
Sekančią dieną keliavau į Verkių regioninį. Ten yra Kalvarijų kryžiaus kelias – miške pastatytos stotys – tai koplyčios arba vartai, kur visiškai neišlikę niekas ir bandyta atkurti tokią pačią topografiją kaip ir Šventojoje žemėje.
Verkių regioninis parkas
Kadangi buvo sekmadienis, o sekmadieniais būdama Vilniuje visada einu į bažnyčią, tad man čia buvo vietoj jos. Nors vakare buvau mišiose. Pradėjau nuo galo eit, o ne nuo pradžių. Gale yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurią daugelis atsimena iš Dviračio žinių, kai zakristojonas Zalieska su kunugėliu kalbėdavosi šalia laiptų, vedančių į bažnyčią arba prie stotelių. Šiame take sutikau daug žmonių, kadangi arti daugiau namų, tai žmonės išeina pasivaikščioti su vaikais, šunimis. Šį taką, nors jis ilgesnis, įveikiau lengviau nei aną. Vakare vėl į miestą ir pasiėmiau tėvą iš darbo ir namo.
Kita kelionė buvo į Žagarę. Ten man nelabai patiko, nežinau kodėl. Gamta nieko, takas neblogas, bet ne man. Dalis tako eina per ozą, tad nelabai pasuksi į miško pusę, daug poilsiaviečių.
Ir galiausiai Žemaitijos nacionalinis ir Varnių regioninis parkas. Žemaitijos nacionaliniame ėjau prie Šaltojo karo muziejaus. Džiaugiausi, kad labai aiškiai nurodoma kur eiti, nes miške lengva nuklysti, o aš negaliu, man reikia tikslumo tako atžvilgiu. O išmanusis nebūtų padėjęs, nes nėra žemėlapyje pažymėtas takas. Mama nuėjo į muziejų, o aš vaikščiojau po pažintinį taką. Paskui važiavom į Varnių regioninį. Ten man nepatiko, kad nėra normalios schemos ir nepažymėta, kur tako pradžia, kur eiti ir t.t. Keletas ženklų yra take, bet reikėjo vis į schemą žiūrėti, kuri irgi nėra aiški. Toks įspūdis, kad reikėjo kažką padaryti, tai padarė.
Apskritalapė saulašarė
Taigi, reziumė, kai kurie parkai deda dideles pastangas sudominti pažintiniais takais, juos puikiai pritaikydami lankymui, kad žmogus nepaklystų (pastatomos nuorodos, stendai), kad būtų kur atsisėsti atokvėpiui. Kitiems tai nėra aktualu ir net nėra daug informacijos. Tad kai kur reiktų dar padirbėti. Juk taip galima ir užsidirbti pinigų, jeigu lankytojas įsigys lankytojo bilietą. Pritraukti galbūt potencialių pagalbininkų, galų gale gerų žinių skleidėjų apie parką ir kad tikrai verta apsilankyti. Apie dar vieno regioninio parko apsilankymą papasakosiu vėliau. Taigi, šiais metais apsilankiau tikrąja to žodžio prasme net 8 regioniniuose parkuose (Kurtuvėnu, Žagarės, Varnių, Tytuvėnų, Anykščių, Pavilnių, Verkių ir Krekenavos), dviejuose nacionaliniuose parkuose (Žemaitijos ir Aukštaitijos ir Kamanų rezervate.
