Nauji atradimai sename Vilniuje

Penktadienio rytas ir aš baigiu dėtis daiktus į Vilnių. Dar kelis daiktus įdeda tėvas, kad jam nereiktų vežti. Iki stoties pats ir palydi, paneša tašę. Atvažiuoja autobusas ir jau keliauju į savo mylimą miestą. Kaip visada kelis kartus nusnūstu beklausydama muzikos ir parašydama kelias žinutes. Kai jau buvau netoli Vilniaus, paskambinau tėvo kolegei, su kuria labai gerai sutariu. Apsitarėm, kada galėtume susitikti ir kažkur nueiti. Ir jau Vilnius. Kaip visada nervas suima, kad autobusas važiuoja vos ne pro namus ir negaliu išlipti kur man būtų arčiau ir patogiau su tašėmis nueiti iki namų, kad nereiktų važiuoti nuo autobusų stoties kelias stoteles, nes nuo stoties iki namų apie 15 min pėščiomis. Pasidedu daiktus ir einu į parduotuvę nusipirkti maisto. Grįžusi užvalgau ir keliauju į miestą. Reikia pasiimti skirtukus iš A. Mickevičiaus bibliotekos. Kadangi ji senamiestyje, Trakų g., tai pagalvojau, kad neisiu pėstute nuo namų, o nuvažiuosiu ir eisiu dar nežinoma gatve. Pamačiau šv. Konstantino ir Michailo cerkvę. Dabar gailiuosi, jog nepatikrinau kur eisiu. Būčiau pasižiūrėjusi ar verta užeiti. Paskui praėjau rusų dramos teatrą.

Daug kartų girdėtas pavadinimas, tačiau nežinojau kur jis yra. Ir galiausiai biblioteka. Gaunu skirtukus ir pasiūlymą kada nors surengti parodą. Malonu išgirsti tokias žinias. Sekantis taškas Dievo gailestingumo bažnyčia. Kaip visada sukalbu poterius ir einu toliau. O toliau pro universitetą iki arkikatedros. Ten vėl pasimeldžiu. Kažkodėl maldos maišėsi. Niekada taip nėra buvę, kažkokios sujauktos mintys… Pasivaikščiojimas tęsiamas Gedimino prospektu. Galvojau nueiti iki buvusio KGB, ten kaip tik stotelė. Tačiau pagalvojau, kad noriu iki nacionalinės bibliotekos, seimo. Taigi padarius keletą nuotraukų apsisuku ir vėl iki stotelės. Grįžau namo, pavalgiau, pailsėjau ir laukiau tėvo kolegės skambučio. Sulaukiu ir sužinau, kad susitiksim vakare. Gal prisijunks dar vienas žmogus, tad bus smagu. Tačiau praėjus valandai sulaukiu skambučio ir sužinau, kad, deja, susitikimo nebus. Pagalvojau, kad tikrai nebūsiu visą vakarą namie. Tad išeinu į miestą. Vakarėja… Miestas tampa vis gražesnis. Padarau keletą nuotraukų.

Bendrauju su vienu žmogumi ir džiaugiuosi, kad bent laidais man palaiko kompaniją, ne taip liūdna vaikščioti. Galvoju, o ką valgysiu vakarienei ir pūsryčiams??? Tokiu atveju mane gelbėja visą parą dirbanti maxima. Nusiperku valgyti ir keliauju namo. Pavargau, bet nuovargis malonus. Pavalgau ir leidžiu laiką žiūrėdama ir susirašinėdama. Net aptyngau eiti miegoti, nes įsitaisiau ant sofos taip patogiai, kad iki lovos nueiti jau sunku, nors ji šalia. Šeštadienio rytas. Keista, tačiau reikėjo žadintuvo, kad atsikelčiau. Anksčiau be vargo keldavaus anksti, bet matyt pavargau labai. Pavalgau, susiruošiu ir vėl į trasą. Manęs laukia energetikos muziejus. Nieko nesitikėjau iš jo, tačiau man patiko. Viskas paprasta, jokių mandrybių kaip dabar įprasta muziejuose. Na man patinka technika, tad vėl viskas kitaip. Ten išlikusi elektrinė, kuri veikė prieš 100 metų. Buvau viena kol neišgirdau vaikų su mokytoja – atėjo pradinukai.

Tad pasistengiau greitai apeiti likusią dalį ir eiti iki nacionalinės dailės galerijos. Dar paskambino tėvo kolegė ir pasiūlė man atvažiuoti iki jos ir papietauti. Sutinku, nes norisi susitikti. O galerija pribloškė. Erdvių daug ir darbų labai daug ir įvairių. Smagu buvo praleisti taip gerą valandą bevaikštant po sales. Nueinu į parduotuvę, nuperku apelsinų, kad gautų vitaminų tėvo kolegė ir važiuoju pas ją. Dievinu greituosius autobusus. Ji pasitinka mane stotelėje. Ir iškart pažeria klausimų. O pietai… Primaitino kaip mama. Dar pasikalbėjome apie vaikinus, hobius, maistą ir t.t. Ir iškeliavau namo. Autobuse šalia manęs atsisėdo vaikinas ir turbūt jį labai nervino, kai mano telefonas vis vibravo nuo to, kad ateina žinutės. Liūdnoka vienai, bet bent jau turiu su kuo susirašinėti, kas padeda nesijausti vienai ir šypsotis (ko man pastaruoju metu labai trūksta). Grįžtu, pasikraunu telefoną kiek galiu, pailsiu (greičiau bandau virškinti pietus) ir toliau keliauju į miestą. Išlipu prie Lukiškių aikštės ir keliauju per Gedimino prospektą iki arkikatedros ir giliau į senamiestį. Vaikštinėju gatvelėmis ir fotografuoju – kaip gražu, kai temsta ir šviečia lempos.

 Ir vėl liūdnoka pasidaro, kad vaikštau viena, norisi draugijos, nes matau, kad daugelis su kompanija, o aš viena. Ir vaikštau vos ne ratais. Tiesiog labai norėjosi pasivaikščioti, o ir taip gražu… Dar geras oras… Nueinu ir vėl į Dievo gailestingumo bažnyčią sukalbėti poterius ir vėl pinasi maldos. Atrodo moku jas jau seniai ir net naktį pažadinta pasakyčiau, bet… Pasimeldžiu ir vėl einu toliau. Pamatau, jog pilnatis ir labai graži, tad nusprendžiu, kad grįšiu pėsčiomis namo per pėsčiųjų tiltą pro geležinkelį. Taip gera pasidaro, kai pasuku gatvelėmis, kuriose nėra žmonių. Ir taip užsigalvoju ir jaučiu, kad ašaros kaupiasi. Bet susikaupiu ir pagalvoju apie pūsryčius, tad dar į maximą einu, kuri dirba visą parą (gausis maždaug 2 km nuokrypis) ir taip bausiu save – pavargau ir jau norėjosi namo, bet norai stipresni. O dar batai nutrynė šiek tiek. Nusiperku surelį, nes jaučiu, jog jėgos silpsta. Suvalgau ir atsiranda jėgų, o tada susikaupiu ir toliau einu namo. Keisčiausia, kad jokios baimės nėra. Nors einu stoties rajonu. Nebaisu, kad kas nors nutikti gali.

Kaip ir planavau, truputi po 21 val esu namie. Apsitvarkau, susidedu daiktus, kad ryte nereiktų ir pasidarau arbatos. Pasijungiu monitorių prie kompo, įsitaisau ant sofos ir džiaugiuosi, kad dvi dienos praėjo puikiai – kaip visad. Dvi dienos mano mylimame Vilniuje – mano mieste, kuriame jaučiuosi laisva, kuriame pailsiu ir kuriame nejaučiu kvailų žvilgsnių į savo pusę. Ryt laukia kelionė į Ukmergę. Tėvai važiuoja irgi ten. Mama mane pasiims, o tėvas važiuos į Vilnių – apsikeisime. Su mama dar pas jos tetą važiuosime, į kapines aptvarkyti (nes turbūt tam, kam arčiau jos, nebus sutvarkęs) ir keliausime namo. Toks mano ilgasis savaitgalis.