Kelionė su baltarusiais
Liepos mėnuo mums prasidėjo su svečiais iš Baltarusijos. Jau senokai pas mus lankėsi Katia su Andrėjumi. Nors aš buvau su jais susitikusi pora kartų Vilniuje. Pirmas kartas buvo pas mano „sesę“, o antrą kartą tiesiog netyčia susitikome per kultūros naktis. Jie atvažiavo ne vieni, buvo dar pora žmonių kartu – Tania ir Olga Borisovna (nu įdomus žmogus ji, o dar su ja buvau susitikusi Vilniuje, tad žinau kokia ji). Atvažiavo vakare, nes važiuojant pakeliui vis kažkur sustodavo. Taigi pavakarieniavome, pasikalbėjome ir sprendėme, ką darysime kitą dieną, nes oras nebuvo palankus keliavimui – na, Lietuva juk lietaus šalis.
Ryte juos išleidome į Ch. Frenkelio vilą ir Kryžių kalną – vietas, kurias tikrai verta aplankyti. Pietums grįžo ir užvalgę iškeliavome jau visi. Kadangi vairuotoja buvo Tania, kuri moka angliškai, tai man liepė sėstis į jų mašiną, o Andrėjus persėdo pas mus, kad būtų bent vienas žmogus, kuris žino kelią ir jeigu kas, būtų lengviau susisiekti. Susėdę patraukėme link Tytuvėnų. Pasisekė, kad ansamblį lankė baikeriai, tad galėjome užeiti į bažnyčią. Tiesa, buvo šioks toks nesusipratimas, nes į vienuolyno patalpas patekome per bažnyčią, o pamačiusi viena moteriškė paklausė kaip mes čia patekome. Atsakius, kad per bažnyčią, ji pasakė: „nu dar gražiau“. Ne visi žmonės žino, kaip galima kitaip patekti, o ir nuorodos jokios būnant bažnyčioje nebuvo, kad reikia pirkti bilietus norint patekti į vienuolyno patalpas, kuriose nelabai ką pamatyti galima. O ir bandant išsiaiškinti namuose kaip ir kas, buvo aptiktos net 3 su Tytuvėnų vienuolynu ir bažnyčia susijusios svetainės. Tai kaip susigaudyti žmogui? Na kartais būna svarbiausia direktoriauti, o ne padaryti tvarkingai viską, kad pas tave apsilankytų daugiau turistų.
Sekanti stotelė buvo Šiluva. Užėjome į bažnyčią, o tada per aikštę ėjome link koplyčios, kai su tėvu pagalvojome, kad gal dirba piligrimų centras. Pamatome, jog ten dar ir muziejus yra, tad užeiname su sulaukiame besišypsančios vienuolės, kuri mums rusiškai papasakojo apie bažnyčią, koplyčią ir patį apsireiškimą. Katia su Andrėjumi atsidėkodami įteikė baltarusišką šokoladą, o mes paaukojome pinigų, nes pasakojo be jokio užmokesčio, tik už tai, kiek bus paaukota. Ten radome ir skirtukų man, kurių dar nebuvau mačiusi – tai nauji, skirti T. Matulionui. Vėliau pamatė ir kitą skirtuką, kuris buvo mokamas, tačiau gavom nemokamai. Matyt matė, kad mums tikrai įdomu, kad klausėmės ir dėjomės į galvą ką pasakoja. Tuo labiau, kad atvežėme užsieniečius į tokią vietą. Su mama nuėjome link kapinių, o kiti į koplyčią. Pasidžiaugėme, kad taip šiltai mus sutiko tam centre.
Kitas mūsų taškas – Kelmės dvaras. Realiai dvare nelabai yra ką pažiūrėti apart indėnų ekspozicijos. Kažkada kai tėvas su žurnaliste rašė projektą, kad kurti laidų ciklą apie muziejus (ne visus, jie pasirinko kokius), vienas iš muziejų buvo šis ir man teko garbė vaidinti indėnę. Buvau aprengta indėnišku rūbu ir gėriau matę, o šalia stovėjo muziejaus direktorė ir pasakojo. Apžiūrėjome dvarą ir už vartų pasidarėme pikniką – ant žolės, šalia dvaro vartų. Taip maistas būna dar skanesnis.
Sekantis taškas – Kražiai. Kražiuose lankomės šiais metais jau antra kartą. Ten galbūt nevažiuotume jeigu ne pažįstamas kunigas, kuris papasakoja apie bažnyčią, įleidžia į bažnyčios rūsį pasižiūrėti. Jis visada džiaugiasi, kad mes apsilankome ir jo nepamirštame. Tiesa, galvojome, kad jo nėra, nes varteliai užrakinti, tačiau jis jau ruošėsi miegoti ir pamatęs, kad mes skambiname ir pažiūrėjęs pro langą pamatė, kad stovi mašinos, tad išėjo pasižiūrėti. Mums labai pasisekė, kad galėjome susitikti.
Na ir galiausiai keliovome namo. Visą kelią su Tania prakalbėjome. Jai sunku kalbėti ne darbo temomis, žodynas skurdus, tačiau stengiausi kalbėti kuo paprasčiau. Man buvo smagu, kad galėjau ir aš kažką pasakyti, nes rusiškai kalbėti man sunku, o va angliškai aš galiu susikalbėti, nors kartais pritrūksta kokio žodžio (ir dar milijonas klaidų būna). Tačiau namie pakalbėjau šiek tiek rusiškai, nes kartais taip nutikdavo, kad likdavau viena. Man reiktų į Baltarusiją nuvažiuoti keliom dienom, tai iškart kalbėčiau rusiškai. Andrėjus mane kvietė atvažiuoti į Minską. Norėčiau, tad kada nors tikrai ten nuvyksiu. Grįžus į Šiaulius, su mama važiavome namo, o tėvas pasiliko su jais ir dar pasivaikščiojo mieste. Pirmadienio ryte jie išvažiavo. Tiesa, Andrėjus šaunuolis, jis su tėvu indus šluostė, kad nereiktų man ar mamai. Smagu kai taip nepasididžiuoja ir padeda.
Pradžioje paveiksliukas pašto ženklų išleistų 1992 metais ir kaip matote su panašiu į lietuvišką Vytį ženklu. Tokius ir marškinėlius esu mačiusi (su užrašu virš Vyčio Belarus) ir saldainius.
