0

Latvija – Lietuva arba kaip aš šaudžiau

Posted by redzina91 on 2017 liepos 16 in Užsienis |

Trečiadienio rytas (taip, keistas savaitės metas). Pas mus atvažiuoja senelis ir išleidžia visus pailsėti, na ne visus, o mus 3, du vaikai lieka su seneliu. Tėvą nuvežame iki autobusų stoties, nes jis keliauja į Rygą, o mes su mama į Daugpilį (juk reikia mamai parodyti, kur vaikas mokslus baigė). Daug kam dabar bus keista, kad „gera“ šeima, vieni vienur keliauja, kiti kitur. Tėvas į Rygą dėl darbo, o mes pakeliauti. Tačiau vakare visi susitikome viešbutyje Daugpilyje.

Pirma kelionės pusė buvo su nuotykiais. Įsirašiau dainų į kompaktą (pagaliau mašinoje galima klausytis ne vien kasetes (įdomu, kiek jaunimo žino, su kuo valgoma kasetė) ar radijos) ir ką… Error ir dar maniau, kad suvalgė kompaktą, bet paskui atidavė. Klausomės radijos, važiuojame viena iš pagrindinių Panevėžio gatvių, o ten pyst (tai ištiktukas, jį galima vartoti) ir kelio remontas. O mano mintyse, kad reikėjo važiuoti taip, kaip mes su kursioke važiavom. Na ką, įsijungiau GPS (kaip gerai, kad mama gavo planšetę, tai telefonas išlieka ilgiau gyvas) ir sakau kur suktis. Šiaip ne taip išvažiuojame, nes rytas ir mašinų kamštis didesnis, kai gatvės uždarytos. Važiuojame toliau link Rokiškio. Kai kuriose vietose labai gražus vaizdas yra. Mamai jau laikas pavalgyti, o aš pasiūlau sustoti Obeliuose prie bažnyčios, nes ji graži ir dažniausiai prie bažnyčios būna stovėjimo aikštelės. Tačiau pamatome, kad yra aikštelė kitur, o ten Ramintos šaltinis. Taigi, ten sustojame, išgeriame kavos, suvalgome po bananą (suvalgiau mažesnį, tai alkis greičiau atėjo, negu mamai, kuri suvalgė didesnį, tad sakiau viskas, valgysiu didesnius). Nuo Obelių nebe taip toli ir Latvijos siena. Pravažiuojame pro UNESCO paveldą – Struvės geodezinį lanką. Ir jau Latvija… Dabar jau nelabai jaučiasi, kad tai užsienis, bet vis dėlto, juk dokumentą reikia turėti, o ir kartais patikrina.

Kelias nuo Subatės iki Daugpilio nėra labai įdomus, tačiau kai kuriose vietose yra gražūs vaizdai. Kas nustebino, tai kiek Sosnovskio barščių… Mes dar padejuojame, kad pas mus yra, o pas juos kiek jų. Jie naudojo ES pinigus jų naikinimui, tai kur naikino, nežinau, bet kai kur plantacijos, o kai kur pavieniai palei kelią auga. Pirma stotelė – Daugpilio tvirtovė. Tačiau pirmiausia reikėjo vėl įsijungus GPS keliauti neaiškiomis gatvėmis, nes įvažiavimas į Daugpilį remontuojamas. Bet tai jau įprasta, sekėsi mums su tomis apylankomis. Viskas pavyko puikiai, nes žemėlapyje gaudausi, o ir nusistačius buvimo vietą daug lengviau. Tiesa, ne visada rodė teisingai, nes kartais parenka kelią, kur vienpusis eismas. Kas yra važiavęs su mašina Latvijoje, tai žino kaip ten sunku būna. Daugpilio tvirtovėje jau esu buvusi, tad žinau kaip ir kas ten (tik tėvas manimi kaip visada netikėjo…), tai buvo lengviau rasti.

Apžiūrėjome ten esančią galeriją, pačią tvirtovę, o tada keliavome už Daugpilio. Norėjome su mama pamatyti Agloną (joje yra didžiausia bazilika Latvijoje). Tačiau vienoje vietoje nusukome nuo kelio, nes yra labai graži bažnyčia. Miestelis vadinasi Viški. O bažnyčia matoma iš toli nuo kelio, nuo bažnyčios irgi toli matosi. Tokios vietos pačios gražiausios.

Galiausiai pasiekiame Agloną, kuri paliko didelį įspūdį. Jau aplinka šalia bazilikos, kiek ten vietos… Teritorijoje yra ir paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, ant kurio užrišau juostelę su trispalve (labai gerai, kad nupirkau tokią juostelę, nes kelionėse kartais visai gražu užrišti ant kažko).

Sekantis kelionės taškas Kraslava. Joje yra Pliaterių dvarelis, bažnyčia, o šalia jos stačiatikių cerkvė. Užėjome tik į bažnyčią, nes kaip tik buvome prieš mišias. Tėvas eiti į dvarą nepatarė, nes uždaryta viskas bus. Taigi kaip ir liko kitam kartui.

Ir galiausiai grįžome į Daugpilį, kur iškart važiavome prie viešbučio. Prieš mus netoli viešbučio pasistatė mašiną kažkokie žmonės iš Olandijos. Pagalvojau, va, net olandai kažką randa Daugpilyje. Deja, laukiant registratūroje paaiškėjo, kad vyras turbūt vokietis arba olandas (kalbėjo vokiškai), moteris su vaiku kalbėjo lietuviškai. Pasirodo buvome ne vieni. Mūsų kambarys buvo 4 a., palėpėje, tad priminė mano kambarį. Po kokių 15 min pasirodė ir tėvas. Šiek tiek pailsėję iškeliavome į miestą. Sustojus centre, prie DU humanitarinio fakulteto.

Pradėjo lyti, tad nepavyko normaliai pasivaikščioti. Apsipirkome ir keliavome atgal link mašinos. Grįžę pavalgėme, pasižiūrėjome šiek tiek televizorių ir su mama nuėjome gulti, o tėvas dar pažiūrėjo ale „Moterys meluoja geriau“ tik latvišką variantą. Aš kaip visada, naujoje vietoje prastai miegu, nebent būnu nusikalusi visiškai. Keisčiausia, kad nusikaliau tikrai, o dar dantį skaudėjo šiek tiek, nes suvalgiau ledų ir vėl ėmė skaudėti. Ačiū Dievuj greit ir praėjo, bet galvojau, ką reiks daryti, jeigu nepraeis.

Ryte buvo sunku keltis, bet keisčiausia, kad pirmas atsikėlė tėvas, paskui aš ir mama. Susikrovėme daiktus ir nuėjome pusryčiauti. O pusryčiams ko tik nori: šoninė, kiaušinienė, dešrelės, blynai. Šitoks pasirinkimas pusryčiams man jau pamirštas. Pavalgėme ir važiavome į bažnyčių kalną – vieta Daugpilyje, kur yra 5 konfesijų bažnyčios, o šalia įdomus fabrikas. 3 matėme iš arti, o dvejose buvome ir viduje.

O paskui… Paskui buvo medžiotojų ir berniukų svajonė – Daugpilio šratų gamykla. Ten turėjome ekskursiją ir papasakojo kaip ėmė gaminti šratus, pamatėme įrenginius. Įdomiausia, kad gamykloje yra bokštas, o kam? Beje, jie gamina tik pora kartų per metus, o daugiau tik muziejus veikia. Daugpilio šratų gamyklos istorija prasidėjo 1886 metais. Kaip jau minėjau, šalia daugybės bažnyčių bokštų, galima surasti ir 28 metrų aukščio Daugpilio šratų gamyklos bokštą, kuris yra gamyklos simbolis.

Būtent ten, viršuje, jau ilgus metus liejami šratai: išlydyta metalo masė pirmiausia mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, pritaikytą kiekvieno šrato dydžiui. Krisdami žemyn, šratai įgauna reikiamą formą. Tačiau kritimo iš 28 metrų aukščio nepakanka, todėl bokšto viduje yra ir 20 metrų gylio šulinys su keltuvu, išsijojančiu jau paruoštus šratus ir toliau gabenančiu juos skirstymui pagal kalibrą. Vėliau šratai gludinami. Rieda per stiklą ir jeigu nelygūs šratai, jie iškrenta, o lygūs keliauja toliau.

Šioje gamykloje buvo labai įdomu, įdomiai papasakojo apie viską ir valanda laiko neprailgo. Paskutinis cinkelis buvo šaudymas.

Kiekvienas gavome po vieną galimybę šauti su orinuku į taikinį. Mama per karinį niekada nepataikydavo kaip reikia, o čia pataikė iš pirmo karto į skardonkę. Aš aišku nepataikiau, o tėvas numušė skarbonkę. Buvo tikrai linksma.

Toliau keliavome link namų. Užsukome į Ilūkstę, dar pravažiuojant matėme paminklą skirtą lietuvių kariams I pasaulinio karo.

Lietuvoje užsukome į Rokiškį užvalgyti, nes mamai jau buvo laikas. Galvojau, kad pasivaikščiosime, nes senai buvome, bet… Lyjo lietutis, tad nuplaukė mano noras. Tačiau nuvažiavome į Pandėlį, Skapiškį ir Pavenėlę, kurioje kažkada buvo vienuolynas.

Tokia ta mūsų kelionė į Latviją. Džiaugiuosi, kad mama pamatė miestą, kurio universitetą aš baigiau.

Share

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Copyright © 2016-2017 Varlė keliauninkė All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex