Vilnius birželį

Kaip visada – be Vilniaus aš negaliu, tad ketvirtadienį ryte jau keliauju į stotį. Kažkaip keista, kad autobuse nepamiegojau kaip įprastai, nors ir naktį miegojau prastai. Pamačius, kad jau netoli Vilnius pasijaučiau keistai. Buvau įpratusi, kad apsilankau Vilniuje maždaug kas mėnesį, o dabar buvo 3 mėnesių pertrauka. Atrodo kai kas pasikeitę. Parkeliauju namo, pailsiu, užvalgau ir keliauju į miestą. Pirmas dalykas ką reikia padaryti, tai pasiimti skirtukus iš Tyto alba leidyklos. Jie vienintelė leidykla, kuri sutiko man padovanoti skirtukų. Paskui pamačiau Tbilisio skverelį. Įsivaizdavau jį kitur, bet kai nežinau gerai miesto, tai nėra ko stebėtis. Na o tada per tiltą ir į Gedimino prospektą. Užsukau į Geležinės lapės kavinę atsigaivinti šalta mocha ir ją apžiūrėti. Paskui patraukiau link katedros. Dar paskambinau tėvo kolegei, bet nekėlė ragelio, tad nuėjau į katedrą, o paskui vėl pabandžiau paskambinti. Norėjosi su ja susitikti, pasveikinti su vestuvėmis. Kadangi prisiskambinti nepavyko, tai galvoju nueisiu iki Bernardinų sodo ir tik paėjus kelis žingsnius skambina ji. Pasako, kad už 10 min bus prie Žaliojo tilto. Taigi keičiu kursą ir apsisuku. Abi vienu metu pasirodėme sutartoje vietoje ir nuėjome į Lietuvos architektų sąjungoje įsikūrusią kavinę. Išgėrėme kavos, pasikalbėjome. Gaila, kad trumpai, bet jai reikėjo namo. Tada jau patraukiau link Bernardinų sodo.

Man ten patinka, nors dabar žmonių ten nemažai, tačiau pailsėti galima surasti kur. Pasivaikščiojau ir grįžau namo.

Kadangi mažai miegojau, jėgų neturėjau daug. Pakankamai anksti buvau namie. Apsitvarkiau ir laukiau, kada galėsiu su tėvais pasikalbėti. Pirmą kartą yra taip, jog esame visi skirtingose vietose – tėvas yra Rygoje, mama Šiauliuose, na o aš Vilniuje. Pasikalbėjom, pasijuokėm – viskas kaip visada. Pasidariau arbatos ir nuėjau į lovą. O čia ir vėl ta kaliera nemiga… Nors aš ir taip prastai miegu čia, bet dar šiluma maišo, nėra mano čiužinuko… Kelis kartus buvau naktį prasibudusi.

Prasibudusi 5 val. ryte pamačiau koks nerealus vaizdas – saulėtekis. Taigi jis neliko neįamžintas. Ir vėl į lovą. Buvau nusistačiusi žadintuvą 8 val. Kad ramiai susitvarkyčiau, pavalgyčiau, pažiūrėčiau „Labas rytas, Lietuva“ ir keliaučiau į Puškino muziejų. Aha… Telefonas sugalvojo pailsėti ir prasibudau beveik puse 9. Tada greit iš lovos, pasidaryti pusryčių ir keliauti. Tačiau išgirstu, kad kažkas man parašė. Nelabai kas man rašo, tad nustebau. O žiūriu ten jau nebeik 20 metų pažįstamas vardas parašytas – draugas dar nuo pradinių klasių. Jis metais vyresnis, mokėmės vienoje mokykloje, o jo mama buvo mano mokytoja pradinėse klasėse. Jis net kasetes laimėjo per vieną radijo laidą vaikams, kai aš labai norėjau jų. Aš kaip visada į lankas jau… Taigi gavau žinutę su klausimu, ar aš dar Vilniuje. Atsakiau, kad taip ir sulaukiau pakvietimo susitikti. Ko jau ko, bet šito aš nesitikėjau. Paskutinį kartą daugiau bendravome kai buvau 3 kl. Daugiau būdavo, kad mieste kažkur susitikdavome ir viskas. Tad jis tikrai mane nustebino. Susitikome senamiestyje. Nuėjome prie barbakano pasėdėti, pasigrožėti vaizdu, pasikalbėti.

Paskui nukeliavome į Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią, o tada į Bernardinų sodą. Pasijuokėme, kad vaikų žaidimų aikštelėje galėtų padirbėti, nes dirba darželyje auklėtoju ir kiek žinau, daugeliui jis patinka, nes moka užsiimti su vaikais. Galiausiai patraukėme prie Kudirkos aikštės, kur jis norėjo surasti gražią puokštę pusseserei dovanų diplomų įteikimo proga. Tiesa, prieš tai nuėjome pavalgyti, nes kaip jis juokėsi, jau greit 12 val., pietauti reikia. Nupirko labai gražią puokštę, kurią dar patobulino, nes norėjo didesnės, tai dvi babytės pardavė daugiau gėlių. O ir puokštė originali. Net aš tokios puokštės norėčiau, o tokias vis gauna mama, tėvas arba šiaip parsinešu namo iš botanikos sodo. Pačiai parsinešti neįdomu… Taigi, palydėjau iki stotelės, palaukiau kartu autobuso ir atsisveikinome. Šiauliuose nelabai yra galimybės susitikti, tačiau štai Vilniuje įmanoma viskas. Džiaugiuosi, kad mane pasikvietė, nes truputį liūdna būna vienai vaikščioti, smagiau dviese. O ir laikas neprailgo, buvo apie ką pakalbėti, kuo pasidalinti. Štai tokių dalykų aš labai pasiilgstu, nes nelabai turiu su kuo leisti laiko. Kadangi likau viena, tai reikėjo tęsti tai, ką buvau suplanavusi. Keliavau į Puškino muziejų. Ten esu buvusi, tačiau seniai. Kažkaip nelabai.

Gal kai nedaug žinau apie jį, tačiau aplinka labai graži. Paskui apsilankiau Taikomosios dailės muziejuje. Išėjusi supratau, kad laikas namo arba būsiu šlapia kaip višta ir bus nemalonu. Visai šalia namų, dar sėdint troleibuse pradėjo taip lyti… Gerai, kad skėtį turėjau, nes būčiau visa šlapia. Labai laiku viską apžiūrėjau. Pailsėjau truputį, užrašiau ant atviručių gražių žodžių ir išsiunčiau į dvi skirtingas šalis (vat kas gerai, kad paštas yra šalia esančiame name, tai man patinka). Dar pasižiūrėjau žinias ir nusprendžiau vėl iškeliauti į miestą. Pasivaikščiojau po senamiestį, pasikalbėjau telefonu su 3 žmonėmis ir parkeliavau namo. Ir vėl gana anksti. Gal jau pradeda nusibosti tos pačios vietos, jau nebesidairau taip, kaip anksčiau. O gal tiesiog norisi pabūti vienai, ramiai, be triukšmo ar prašymo padėti ir pan. Tiesiog patogiai įsitaisyti ir žiūrėti žinias ar kokius filmukus youtube. Nes dabar mano laikas.

Pagaliau miegojau gerai, matyt, vakar gerai išsivaikščiojau, o ir įspūdžių buvo daug. Prasibudau ir matau, kad lyja – gulim toliau. Negi gulėsi ilgai, atsikeliu, pasižiūriu, kad kaip tik prasidėjo mėgiama mano laida, tad įsijungiu „Labas rytas, Lietuva“ šeštadieninę laidą. Visą laidą pažiūrėjau ir pagaliau apstojo ir nusprendžiau, kad eisiu miestan. Pasivaikščiojau po senamiestį, užėjau į kelias bažnyčias, o oras buvo labai geras. Galvojau pareisiu namo, tačiau kai pamačiau, kad debesiukai nekokie, sugalvojau, kad vis dėlto grįšiu su keleivine. Buvau šalia Aušros vartų, tad nusprendžiau eiti iki stoties. Netoli stoties yra TOKIA vietelė. Pro ją eidama pamačiau kaip iš didelės mašinos išlipa dvi. Kažkaip vėlai, buvo apie 14 val. Ten jų nelieka iki 10 val. ryto. Labai laiku grįžau namo, nes pradėjo lyti po kelių minučių kai grįžau. Ir vėl laukiau kol nustos lyti. Labai norėjau pamatyti kaip atkeliauja Teofiliaus Matulionio sarkofagas į arkikatedrą. Ir vėl man pasisekė, kai reikėjo išeiti, nebelijo. Maniau, kad žmonių bus daugiau prie arkikatedros, aišku, ji buvo pilna, tačiau palyginus žmonių nebuvo daug. O jau kokia apsauga buvo… Dar lydėjo ir baikeriai. Babytės glostė net mikriuką su sarkofagu. Viskas vyko labai gražiai.

Ir arkikatedra visą naktį atvira. Didelė šventė Lietuvai dabar. Manau, kad bus daug lenkų ryt. Ilgai neužtrukau ir išėjau pasivaikščioti kol oras geras. Apėjau dar senamiestį, tada per Žaliąjį tiltą į kitą upės pusę ir per Baltąjį tiltą vėl grįžau į reikiamą pusę ir tada jau namo.

Pagaliau miegojau kaip namie. Galvojau, kad apsilankysiu botanikos sode, tačiau dėl neaiškaus oro atidėjau kitai kelionei į Vilnių, nes ir laiko reikia ten nusigauti, ir kol apeisi viską… Taigi, nukeliauju į miestą pėstute. Pusvalandis ir atsirandu senamiestyje. Apžiūriu Keulė rūke garsųjį piešinį. Ir patraukiu gilyn į senamiestį. Apsilankau Visų Šventųjų bažnyčioje, šv. Mykolojaus bažnyčioje, o tada link arkikatedros. Žmonių masės, visi laukia šventės.

Pasižvalgiau aplink, palaukiau kol prasidės ir parvažiavau namo. Pasižiūrėjusi tvarkaraštį pamačiau, kad reikia išplauti koridorių (taip, koridorių, ne laiptus). Taigi išploviau ir koridorių, ir kambarį. Visada išplaunu kambarį, kai būnu. Grindys tamsios, tai dulkės taip matosi, kad valyti galima kasdien. Pailsėjau ir vėl išėjau į miestą. Vėl ėjau pėstute, tik šįkart jau tiesiai prie arkikatedros, kad pasižiūrėti beatifikacijos pabaigos. Sugebėjau rasti tarpelį, kad padaryčiau nuotraukų, tad labai džiaugiausi.

Paskui užsiropščiau ant Gedimino kalno, kol dar galima ir yra ką pamatyti, o tai kai neliks, paskui gailėsiuos. Padarau keleta nuotraukų ir keliauju namo, nes norėjau dar vakare į miestą išeiti.

Tačiau parėjusi taip aptingau… Pailsėjau, pagulėjau ir vėl į trasą. Pasivaikščiojau nedaug, nes mieste šiek tiek krapijo, o prie arkikatedros didelės eilės, tai net nelaukiau. Visi norėjo pamatyti iš arčiau T. Matulionio relikvijas, pasimelsti. Perėjau per Gedimino pr. iki Lukiškių aikštės ir važiavau link namų. Tačiau išlipau anksčiau ir užsukau į Naugarduko maximą, kuri dabar dirba visą parą, nes Mindaugo renovuoja. Tai Mindaugo aišku geriau, nes daug didesnė, visko rasti ten galima. O parėjau pėsčiomis ir labai pavargau… Ryt jau namo. Gal ir gerai, pasiilgau jau namų. Nors man tai nebūdinga.