Šventinis Vilnius

Kitiems atrodo keista, kad daugiau niekur nekeliauju tik į Vilnių ir dar būnu viena. Bet man tai geriausias laiko leidimas. Nors… Šiandien nufotografavus vilniečius (tikriausiai, nes kalbėjo šiaip rusiškai, bet manęs paprašė nufotografuoti lietuviškai) tėvą ir sūnų, supratau, kad vis dėlto geriausia dviese. Gali kalbėtis, diskutuoti, kodėl taip, o ne taip yra, yra kas nufotografuoja kur nori, kaip nori. Na bet gal kada nors, o dabar ir self‘iai bus gerai, kad ir kokybės nėra.

Keistas tas mano važiavimo laikas buvo. Trečiadienio rytas ir aš deduosi daiktus. Kad tik ko nors nepamiršti… Bet kaip visada tai tik baimė. Autobusas pilnas, nes eilinį kartą į traukinį nebebuvo bilietų. Šalia manęs atsisėda pagyvenusi moteris. O netoliese atsisėda mano amžiaus pora, bet vairuotojas juos išprašo, nes bilietus nusipirkę ne trečiadieniui, o ketvirtadieniui ir nepasižiūrėjo. O galėjo patikrinti… Laiką galima pakeisti, perkant internetu. Šalia sėdinti moteris sako man, kad gaila jaunuolių, diena sugadinta. Ir taip prasideda mūsų pokalbis. Apie viską pakalbėjome. Toks įspūdis, kad abiems reikėjo eilinio pokalbio, o ir kelionė neprailgo. Šauni moteris, o pasirodo dar ir mano klasiokės kaimynė. Aš su savo amžiaus žmonėmis susipažinti nemoku, o va su vyresniais jokių problemų. Atrodo kaip tik turėčiau lengviau susipažinti su savo amžiaus, bet…

Taigi, einu pėstute namo. O kas man jaunai. Negaliu atsidžiaugti, kad namai tik 15min. nuo stoties. Kas gali būti geriau. Susitvarkau viską, pasidarau arbatos, pavalgau ką mama padarė ir į miestą.

Pirmas taškas – muitinės muziejus. Deja, tarp švenčių jis nedirba. Bereikalingai važiavau ir sugaišau valandą laiko. Na bet nieko nepadarysi. Grįžtu į miestą. Kaip džiaugiuosi, kad jau išmokstu autobusus ir troleibusus. Kiti labai stebisi, kaip aš taip. Kai važinėji, tai nori, nenori išmoksti. Sekantis objektas – teatro ir muzikos muziejus senamiestyje. Įspūdžio nepaliko labai, bet kas tuo domisi, tai nueiti verta. Daug nuotraukų, asmeninių daiktų, įrangos. Pusryčiai – pietūs per silpni buvo, tad grįžtu namo. Tiksliau į parduotuvę ir tada namo. Dar vienas geras dalykas –3 parduotuvės šalia namų. Pavalgau, pailsiu ir vakare vėl į miestą. Koks jis gražus vakare. Taip, suknista romantika. Žmonių daug, kas man patinka. Jautiesi kaip skruzdėlytė. Toks jausmas buvo pirmą kartą, kai pati viena atvažiavau į Vilnių ir susitikau su draugu. Dievinu Vilnių dėl tokio jausmo. O dar kai gali lavinti kalbas, nes vis užklausia užsieniečiai kažko, tai dar didesnis džiaugsmas.

Pasivaikštau, kad net kojytes skaudėti ima, o dar kai ryte nemiegojau autobuse… O ką vakarienei? Visad išgelbės Mindaugo g. maxima. Kaip gerai, kai ji dirba visą parą ir gausi dar kokios mišrainės nusipirkti. Dar ir radler, kad visai užsibaigčiau, nes ir galvą skauda. Ir jogurtas – pusrytukai geriausi tokie. Vilniuje būdama vis išbandau naujus skonius. Namie taip nesilepinu. Grįžtu ir susitinku kaimynę – pirmą kartą per metus. O aš niekaip neišmokstu pasisveikinti gestų kalba. Kas nežino, primenu, kad mano kaimynai Vilniuje yra kurtieji. Namas specialiai statytas buvo senais laikais kurtiesiems. O dabar aukšte gyvena kelios šeimos. Apsitvarkau ir poilsiauju po tokios geros dienos. Negaliu apsakyt kaip džiaugiuosi ta galimybe leisti laiką Vilniuje.

Taip sunkiai ryte atsikeliu, dar tamsoka… Reikia iki parduotuvės. Šįkart ne maisto, o kai ko kito. Ir man būtinai reikėjo važiuoti iki Panoramos… Ten man daug prisiminimų iš 2012 metų pavasario, kai susitikau su savo simpatija. Tada turėjau pasakišką laiką ir jaučiausi kaip su broliu. Taip gerai būdavo tik su juo… O tada į Genocido ir aukų muziejų. Aišku, galėjau pėstute, bet aš labai sena. Tiksliau nekenčiu savo žieminių batų, nes negaliu su jais ilgai slampinėti. Nueinu į muziejų, ten pasiimu audio gidą. Tėvas pasiūlė taip padaryt ir tikrai nesigailiu. Vaikščiojant po rūsius, kur laikė sulaikytus žmones, tikrai pravertė. Dar pasakojo prisiminimus žmonių kaip ten kas vyko. Kai nedidelėje kameroje būdavo laikomi 12-15 kalinių. Kaip jie kankinami būdavo ir pan. Žiauriai KGB elgėsi… Šiek tiek pasiklausiau gidų. Geriausia eiti su ekskursija, kas išvis nieko nėra girdėjęs apie tuos laikus. Man yra pasakoje kaip elgėsi su žmonėmis, tad aš įspūdį jau turėjau. Bet jeigu būtų galimybė, eičiau dar kartą ten, kad išgirsti dar daugiau pasakojimų. O paskui… O paskui susitikimas su „sese“. Nuvažiavome į lenkišką knygyną. Ne, kol kas lenkų nesimokau, bet… Ji ieškojo dovanos, o aš po kompanija. Paskui nuėjome į geriausią kepyklėlę Vilniuje išgerti kavos. Pasikalbėjome, pasijuokėm. Džiaugiuosi, kad tėvas su ja supažindino. Palydžiu iki stotelės, o pati į Tuskulėnus kulniuoju. Kaip didžiuojuos savim, kad Vilniuje orientuojuosi. Deja, ten man nelabai patiko… Kadangi pietų metas, laikas grįžti namo. Bet gi valgyt nieko nėra. Į parduotuvę ir labai studentiškai pagal mane – pieniškos dešrelės. Kaip tik dviem dienom man. Grįžtu, pavalgau, pailsiu. O vakare vėl į miestą. Bet kažkaip jau tingisi… Na bet ką namuose veikti. Geriau slampinėti mieste. (Ir visa tai rašiau telefonu, nes taip norėjosi išnaudoti laiką važiuojant namo, prisiminti, kaip gerai ir greit praėjo trys dienos.) Mintys labai dažnai keičiasi, kai vaikštau Vilniuje. Vieną akimirką kaupiasi ašaros, kad oras gražus, o aš viena ir neturiu su kuo dalintis gražių akimirkų, o kitą jau šypsausi, nes pamatau kokią gražiai apsirengusią babytę. Nueinu į Bernardinų bažnyčią, nes ten būna vis koks asiliukas, avytės ir ką jūs manot? O ten vaikų pilna, džiaugiasi gyvūnėliais. Tai ir aš džiaugiausi tokiais grožiais.

Pasivaikštau taip kokias tris valandas ir namo. Nusibosta šiek tiek vienai, gal todėl, kad šventės, mažai kas po vieną vaikšto, tai liūdnoka. Grįžusi namo baiginėju vieną atsiskaitymą padaryti. Apsitvarkau, kad ryt būtų mažiau ir vėl toks pat vakaras. Dar vienas dalykas dėl ko džiaugiuosi, kad nebūna triukšmo aplink. Gali ramiai ilsėtis.

Rytas ir aš gailiuosi, kad vėlai nuėjau miegoti. Taip sunkiai atsikėliau… Tempiau kiek galėjau, kad tik nesikelti. Guodžiau save, kad oras nėra gražus, tai kam keltis, bet noras nugalėjo. Jogurtas, kava ir jau raktai rankoje, fotoaparatas ant pečių ir einu pro duris. Pirmiausia į stotį nusipirkti bilieto, jeigu būtų daug važiuojančių. Ir tada pro Aušros vartus į senamiestį. Prie Halės turgaus pamatau moteriškes (tikriausiai iš Skandinavijos) ir matau, kad nesusigaudo žemėlapyje, kažko neberanda. Ir tokia mintis, na dabar jau manęs klaus ko nors, o jeigu nežinosiu. Ir išgirstu klausimą – kur autobusų stotis? Gerai, kad klausimas lengvas, parodau kryptį ir einu toliau. Tiesa, užeinu į lenkišką suvenyrų parduotuvę pasižiūrėti skirtukų ir nusiperku aišku. Užeinu į Šv. Teresės bažnyčią. Noriu pasižiūrėti prakartėles, pasimelsti, tad šiandien nusprendžiau aplankyti bažnyčias, kuriose dar nebuvau. Paskui apsilankiau Rotušėje, ten fotografijų parodos iš sovietinių ir tik atgavus nepriklausomybę laikų, tad tikrai įdomios.

Prisiminiau, kad neturiu nuotraukos su Šiaulių gatvės pavadinimu, tai kulniuoju pasidaryti nuotraukos, nes kaip be asmenukės… Užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią (čia jau kaip ir tradicinis taškas pas mane), paskui į universitetą ir į šv. Jonų bažnyčią. Apžiūrėjau ją pirmą kartą normaliai, beveik visą ir praktiškai žmonių nebuvo, tad labai gerai. Dar nueinu prie eglutės, paskutinį kartą pasidžiaugti ja. Nufotografuoju tėvą ir sunų, kurie labai plačiai šypsodamiesi manęs paprašė padaryti nuotrauką ir buvo labai laimingi turėdami prisiminimą. Dar kartą nuėjau prie prakartėlės ir neskubėdama per Gedimino prospektą ėjau link stotelės.

Kažkodėl grįžau pavargusi jau. Atrodo trumpai praleidau laiką, bet tas miego trūkumas matyt… Reikia parvežti patalynę, tad pakloju švarią lovą, išplaunu grindis, apsitvarkau ir lieka man pusvalandis užkasti, susidėti daiktus ir eiti į stotelę, nes labai nepatogu su „štukine“ taše eiti iki stoties, kai vienoje rankoje ji, kitoje kuprinė su fotoaparatu, o ant pečių kuprinėje kompiuteris. Daiktų daug, o aš viena ir maža. Toks tas mano tarpušventis Vilniuje. Su šiek tiek naujų vietų, liūdesio, džiaugsmo, gražių akimirkų ir skania bandele. O dabar Vilnius manęs lauks turbūt vasarį, bet gal dar ir sausį spėsiu. Nesinosi naudotis tuo, nes to mano džiaugsmo, to poilsio Vilniuje tėvai nelabai supranta kaip matau. Bet man ten namai. Ten aš laiminga.