Muitinės muziejus, požemiai ir nekasdieninis susitikimas

Sesija pasibaigė, na jos kaip ir nebuvo. O po jos kaip visada reikia pailsėti… Ketvirtadienio rytas, baigiu dėtis daiktus ir keliauju į stotį. Šįkart daiktų daugiau, nes dar pirkau tėvo kolegei lovatiesę. Kelionės metu susiskambinam ir paaiškėja, kad ji bus netoli stoties panašiu metu kai atvažiuosiu, nors ji manau atėjo specialiai, kad man nereiktų su daug daiktų eit namo. Susitinkame stotyje ir nueiname papietauti. Sakiau, kad sriuba bus kaip tik, o ji dar nupirko ir bulvinių blynų ir varškės apkepo. Teko rinktis ką norėsiu dar valgyti. Tiek privalgiau, tai net vakare nesinorėjo valgyt. O namo vos parėjau. Ir išėjau vėl. Sugalvojau apsilankyti V. Krėvės ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniuose muziejuose. Jie tame pačiame name, kuris buvo pastatytas profesoriams, kurie dėstė Vilniaus universitete. Jie yra nemokami kas keisčiausia. Ten pasižiūrėjau tiek nuotraukų, daiktų ir dar nemažai papasakojo. Tėvai gyrėsi, jog jiems Kijeve ekskursijos buvo dviems, o man va, vienai. Išėjusi pasukau link Gedinimo prospekto ir tik įžengusi į jį pamačiau seniai matytą pusbrolį. Abu nustebę buvom, kad taip susitikom. Aš kaip tik važiuodama buvau pagalvojus apie jį, kad susisiekti ir susitikti su juo, jeigu laisvas. Bet mano noras ir taip išsipildė. Susitikom, kad ir trumpam, bet vis šis tas. Buvo labai smagu jį pamatyti. Pasivaikščiojau dar ir grįžau namo. Pavalgiau, pailsėjau ir vakare vėl į miestą. Patinka vakare Vilnius. O ir žmonių mažai.

Grįžtu namo su baisiai skaudančia galva. Daug visko per vieną dieną.

Penktadienį reikėjo anksti keltis ir važiuoti į Naująją Vilnią. Galvojat, o ko ten belstis? Kas žino, tai tikrai keista, nes nuo centro iki ten ilgas kelias… Na galima ir traukinuku. Naujojoje Vilnioje yra Nieko rimto leidykla, kurioje susitikau su Sigute Ach.

Susitikti su ja man buvo svajonė. Jos piešiniai tokie, kad gali pasijusti lyg vaikas, tokie lengvi, spalvoti ir mieli. Sigutė Ach lygiai tokia pati, kokią galime pamatyti televizijoje – paprasta, nuoširdi, nepasikėlusi dailininkė. Iš leidyklos ji paėmė daugybę skirtukų. Kai kuriuos jau turėjau, tačiau ji dar man specialiai pasirašė ant kelių. Ėmė man ne po vieną skirtukus, o po kelis. Pasijaučiau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Kiek nedaug reikia iki laimės – skirtukų. Supranti, kad padaryti geri darbai atsiperka ir tokiu formatu, kai pats gauni tai, ko labai norėtum. Tie skirtukai nėra neįperkami, jeigu galvojat, kad susisiekiau su Sigute Ach tik todėl,kad galbūt gaučiau jų. Mintis buvo tik sužinoti, kiek ji yra jų padariusi, kad turėti visus. Kadangi tai dailininkės darbai, tai norisi turėti visą kolekciją. Gavau ir retesnių skirtukų, ir su leidyklos klaida (tokie būna irgi vertingi, nes tokių paprastai būna nedaug).

Dar pasakė, kad galiu ir kiekvienais metais susisiekti su leidykla ir klausti dėl skirtukų. Pažintis suteikė man daug gerų emocijų. Grįžau namo visa džiūgaudama. Keliavau namo apie valanda laiko su dviem GREITAISIAIS autobusais. Koks išsigelbėjimas tiek greitieji… Ir popietė vėl mieste. Nusprendžiau apsilankyti muitinės muziejuje. Jis taip pat nemokamas. Einu ne todėl, kad muziejai nemokami, o todėl, kad tikiuosi, jog ten bus įdomu ir sužinosiu kažką naujo. Ten vėl trumpą ekskursiją turėjau viena. Atsakingas asmuo taip įdomiai papasakojo apie kontrabandinius daikčiukus. O muziejuje pateikiama istorija nuo pat LDK laikų iki dabar, eksponuojamos gautos dovanos iš kitų šalių muitinių.

Žinoma, įdomiausia buvo kontrabanda ir nelegalūs daiktai. Pasakojo, kad neseniai gavo išmanų telefoną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo originalo. Pats pažiūrėjo, kad yra lietuviškas meniu, kamera labai gerai veikia. Gal kažkas skaitė apie „tortą“, kuris buvo gabenamas iš Baltarusijos? Tai ten tą „tortą“, tiksliau jo cukrinį apvalkalą galima pamatyti, o viduje buvusios cigaretės jau sunaikintos. Pasakojo, kad dabar cigarečių nebedegina, o smulkina ir kompostuoja, taip aplinkai yra geriau. Bet narkotikų naikinimas – smarvė baisinga.

Kai kurie įsigudrino pastorintame kėbule gabenti spiritą. Perspėjo, kad jeigu mašinoje yra kokia detalė, kuri nėra tokia, kokia turi būti, geriau pasakyti iškart muitinėje, nes kitaip gali ardyti visą mašiną. Beje, muitinės uniforma per maždaug 100 metų beveik nepakito. Tik kad kai atgavome nepriklausomybę, kurį laiką dėvėjo senas uniformas ir tokias purvo spalvos. Ne visus dalykus muitinė sunaikina. Kai kas būna perduodama ne tik muziejui (na čia atrodo viskas logiškai, kad muziejui gali atitekti kažkas visiškai laisvai), tačiau ir kitoms įstaigoms kaip edukacinė priemonė. Po muziejaus dar pasivaikščiojau mieste ir grįžau labai anksti namo. Nežinau kodėl, bet jaučiausi labai pavargus, norėjosi pagulėti, pabūti ramiai. Gal kai toks durnas oras… Nei lyja, nei nelyja. Dulksna, ne dulksna. Eilinį kartą pasikartosiu, bet butas yra išganymas man. Puiki vieta pailsėti, ištrūkti iš Šiaulių narvo.

Šiaip ne taip atsikeliu ir vėlai. Na man vėlai, o kitiems 10 val ryto yra niekis. Kol valgau pusrytį, tol žiūriu ką galiu pamatyti įdomaus. Nusprendžiau apžiūrėt Kinijos meną. Visokie dalykėliai išlikę nuo 400-300 m pr. Kr. Gana įdomu buvo pažiūrėti. Man jau abonementą galima duoti Taikomosios dailės muziejuje. O po to į katedrą, Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią. Iš išorės gotika fantastika, o va vidus…

Vidus nėra kažkuo ypatingas. Tiesa, dar prieš tai nusprendžiau, kad išlaidausiu savo norams ir pažinimui. Taigi, aplankytas dar kartą bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs šv. Mykolo bažnyčioje. O prie to paties ir Katedros požemius su varpine. Prisiminiau, kad būna ekskursijos, tad susiradau kada vyksta ir tuo laiku nuėjau. Pasiklausiau kaip vienuolis dominikonas (pagal manierą tikrai žinojau, kad ne vilnietis ir grįžusi namo išsiaiškinau, kad jis iš  Panevėžio) pasakoja apie buvusį vienuolyną, bažnyčią ir eksponuojamas relikvijas, kurias rado Katedroje dar sovietiniais metais. Tos relikvijos buvo specialiai slepiamos nuo valdžios. Anksčiau buvo taip, kad ateidavo į bažnyčią prašyti paramos kariuomenei, o tai būdavo žinoma kažkokie dirbiniai (taurės, kryžiai, monstrancijos, kuriuose būdavo tauriųjų metalų ar brangių akmenukų). Kai kurie buvo labai gudrūs ir duodavo, kas ne taip brangu. Taigi, tas relikvijas rado ir slapta surašinėjo keletas žmonių, kad tik Maskva nesužinotų. Ir buvo pasakyta nesakyti niekam kas daroma, meluoti net žmonoms. Taip išliko iki mūsų dienų tai, kas buvo aptikta. Viena monstrancija įkainota draudimu jeigu būtų norima kažkur eksponuoti apie 1 mln eurų. Vienas kryžius kainos net neturi, nes nėra tokios sumos, kad būtų galima tai padaryti. Paskui nuėjau iki katedros ir ėjome į požemius. Ten palaidota apie 300 žmonių, o identifikuota tik 5 proc palaikų.

Tiesa, Barbora Radvilaitė mirė nuo vėžio, o ne Bona Sforza ją nunuodijo kaip buvo galvojama ir palaikai jos išsilaikę buvo labai gerai. Požemiuose ir vaikai drąsiai uždavinėjo klausimus, kas mane sužavėjo, kad jie tokie drąsūs ir klausia. Noriu priminti, kad ten pelkėta vieta (kodėl noriu priminti?  Man rods dauguma tą vienaip ar kitaip yra sužinoję) ir kai atrado tuos požemius, visi karstai plūduriavo. Ten negalėjo dirbti nenusausinę. Kaip supratau gidas galbūt archeologas, nes kartu ten viską darė. Tiesa, galvojama, kad toje vietoje jau nuo senų laikų buvo šventa vieta, nes aptikta laužavietės pėdsakų, tad galėjo ten pagoniai rengti savo apeigas. Ir galiausiai apžiūrėjau varpinę. Na nėra ten kažko tokio, o ir oras nebuvo toks, kad nuotraukos neblogos būtų pro langus, tačiau neblogai atrodo miestas. Už visą tą gėrį sumokėjau 5 eurus ir tikrai patiko. Kai vien apžiūrėti bažnytinio paveldo muziejų man kainuoja 2,5 euro. Pasikultūrinau nerealiai. Labai džiaugiuos, o ypač tuo, kad seniai norėjau apžiūrėti požemius. Tokie dalykai man labai patinka. Grįžau namo, pailsėjau ir aptingau, bet susikaupiau ir išėjau į miestą. Išlipau prie Lukiškių ir per Gedo prospektą nuėjau iki senamiesčio, pro prezidentūrą. Užsukau į kiemelį, iš kurio matosi prezidentūros kiemas.

Paskui į Dievo gailestingumo bažnyčią, kuri atvira visą parą. Padėkojau už gerą savaitgalį, kad tiek daug pamačiau. Ir per dar nežinomas gatveles nuėjau iki mėgstamos maximos ir tada tiesiausiu keliu namo. Nemaniau, kad turėsiu jėgų, bet manau galėjau ir kitaip namo pareiti, nes oras geras pasitaikė, o ir vaikščioti man patinka. Grįždama daug galvojau ir supratau, kad jeigu nutiktų taip, kad dirbčiau Vilniuje, tai man nebūtų nuobodu kaip Šiauliuose. Daugiau renginių, pasivaikščioti yra kur, įvairūs, įdomūs žmonės. Ir su tokiomis geromis mintimis eidama pro geležinkelį dar ir nuotrauką padariau. Labai gražiai atrodo jis naktį.

Rytas ir laukia kelionė namo. Susitvarkyti reikia, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Dar ir tašę susidėti, nes daiktų ir parvežti reikia iš namų. Ne viską tėvas parveža, tai lieka man tempti. Dar pažiūriu laidą apie gyvūnus ir keliauju. Atrodo 4 dienos tiek daug, o praėjo kaip 4 minutės. Dabar reiks laukti vasario galo, kai bus knygų mugė. Kas kartu su manim skirtukų prisirinkti???  Gal pavyks gauti kvietimą dar, nes tėvo kolegė pristatinės knygą, tad reiks nueiti būtinai, o tokiu atveju gaunama ir kvietimų, tai galbūt duos vieną. Juokauja jau visi, kad man Lagamino reiks skirtukams. Na manau daug bus ir tokių pačių, tačiau imsiu visokius. Man sueis per laiką tikrai. Vis randu žmonių, kurie renka, o ir kam nors šiaip nusiųsti galima. Na ką, iki vasario galo.

Mano nuotykiai pasirodo dar nesibaigė ties Vilniumi. Grįžus į Šiaulius, įsėdau į savo autobusą ir likus 2,5 km iki namų autobusas sugenda. Gerai, kad už maždaug 10min atvažiavo kitas, nes jeigu būtų tekę laukt, tai būčiau ėjusi pėsčiomis, bet prieš tai paskambinus tėvui ir paprašius pasitikti. Nuėjus iki stotelės moteris manęs klausia rusiškai, ar autobusas bus 16:10, pasakau, kad ne ir bandau paaiškinti kodėl, bet lietuviškai, o ji manęs klausia ar autobusas bus ir pasakau, jai kad nemoku rusiškai paaiškinti. Galvoju, nepasakok man pasakų, kad nesupranti ką sakau. Tiek metų gyveni čia ir nemoki, tik nereikia pasakų sekti. Šiaip ne taip namo grįžau ir su skirtukais labai nustebinau tėvus, nes jiems apie tai nesakiau. O jie mane nustebino tuo, kad kaip supratau, jie mano, kad laiką leidau ne viena Vilniuje, o su kokiu berniuku. Deja, kaip visada viena. Na bet tegu taip mano, jeigu jiems taip geriau.