Vilnius – Baltarusija – Vilnius
Kelionė buvo vasaros viduryje, liepos 7 dienos vakare į Vilnių su mama, jos kolege ir jos draugu. 5 val. ryto ir jau visi keliasi. Bute ir taip vietos mažoka, bet visi sutelpa. Pasisekė, kad mus paėmė nuo namų. Tik įlipus į autobusą gavom darbų, reikėjo užpildyti kortelę, kurią pasiima muitinėje. Užsipildę atvažiavome į Medininkų pilį. Ten mažai kas buvę, tad mums visiems buvo labai įdomu. Pasiekėme sieną ir sužinome, kad išlipsime su visais daiktais ir eisime prie pasų patikros. Dar ir kai kurias tašes tikrino, žinoma, visi lagaminai buvo patikrinti, tačiau tik formaliai. Entuziazmo pas nieka nebuvo, kai įvažiavome į Baltarusiją. Pirma stotelė buvo Krėvos pilies grūvėsiai. Kartais griūvėsiai būna tikrai įdomūs, kažkuo patraukiantys akį, bet ne čia. Sekanti stotelė buvo Alšėnai, kur žygeiviai iki Juodosios jūros su žemaitukais sutiko šuniuką Alšį. Viskas labai panašu kaip ir buvo, net žolių kiekis tas pats. Padariau nuotrauką panašioje vietoje kaip ir prieš 11 metų. Specialiai taip sugalvojau padaryti. Kitas punktas buvo Lida. Ten jau prieš metus buvome, tad jau viskas paprasčiau buvo. Nuėjome į universalkę, nes mamos kolegei labai norėjos rūbų pažiūrėti, o aš ne tas žmogus, kad užsienyje po parduotuves maltis. Nors ir namie to nemėgstu. Nuėjome į knygyną ir spėkit kas įvyko? Radau net 2 skirtukus. Pusiau kinietiški, bet kitoje pusejė yra taisyklės rusų kalbos, tad iš jų man dviguba nauda. Tiesa, prieš ėjimą dar pavalgėme. Dviese pavalgėm už 3 eurus. Į kainą įėjo sriuba (balti barščiai), pūkučiai su bulvių koše, mišrainė ir gėrimas. Paskui nuėjau į TIC prisirinkt makulatūros, nes daugiau niekur nebus. Ir keliavome toliau į Naugarduką. 
Naugardukas
Ten vėl pilies griūvėsiai. Šįkart jau labiau žinomi visuomenei, tačiau šiek tiek naujienų buvo, pastatytas ale bokštas ale siena, ko prieš 11 metų nebuvo. Tačiau įspūdis tas pats. Vaizdas nuostabus. Atvažiavus į Baranovičius apžiūrėjome cerkvę, tačiau iš lauko ir į viešbutį. Tokio viešbučio Baltarusijoje dar nemačiau. Kambaryje skystųjų skristalų televizorius, mažas šaldytuvas ir viskas atrodo europietiškai. Tačiau galiu paguosti, interneto nėra. Norėjau dar išeiti pasivaikščioti, bet nemėgstu viena, tuo labiau, kai vieta nauja, nes pamatysiu kažką įdomaus ir nebus kas mane nufotografuoja. Tuo labiau, kad žinant baltarusius, tai po vieną nemokančiam rusų normaliai geriau neiti. Kadangi mama pakvietė savo kolegę pas mus, tai buvo vakarėlis. Gėrėm, valgėm ir nesamones šnekėjo jie. Man tokie neįdomu… O ką daugiau darysi, kai temsta, teko būti. Tačiau prieš einant miegot, fotografavau labai gražų mėnulį, tai džiaugiausi, kad pasiėmiau stovą.
Rytas prasidėjo gerai. Anksti išėjome į miestą. Pasidariau asmenukę su Leninu. Na kaip aš be to… Po pūsryčių (kaip bebūtų keista, tai buvo švediškas stalas), sulipę į autobusą, kai kurie padarė po 50 gr. Priekyje su vairuotoju tik mes du blaivi. Vairuotojas juokėsi, kad nu moterys ir duodat, nuo pačio ryto. Pasijuokę iškeliavome į mažą miestely, o paskui į Nesvyžių. Tiesa, vairuotojas per veidrodėlį mato mamos mėlyną suknelę, kurios spalva jam labai patinka ir vis pasijuokia, kad šviečiasi. Apsilankėme Nesvyžiuje. Ten labai gražūs rūmai ir pats miestas gana nieko.
Nesvyžiaus pilis
Nuėję į pilį apžiūrėjome ekspoziciją. Žinoma, kiek realiai ten viskas yra atkurta pagal tai kas buvo neaišku… Kažkaip išėjus prisiminiau kaip smagiai su Grigorijum vaikščiojom Verkių rūmų parke. Dar mama tik su kolege, tai taip liūdna paliko. Mama vis klausia kas yra, imsiu ir sakysiu. Tai taip prieš pietus ir po jų vienišė buvau. Bet aš juk įpratus. Buvome apžiūrėti Radvilų sarkofagų bažnyčioje. Kai kurie nustebo kiek ten yra sarkofagų. Sekantis taškas – Miro pilis. Kiek pamenu, tėvui rašėm žinutę prieš 11 metų, kad užėmėm Miro pilį, tai šįkart taip pat pasielgiau tik jau aš. Gražiai ten viskas dabar sutvarkyta, žymiai patraukliau nei buvo. Na aišku, tada kai buvom kaip tik tvarkė. Vienos moterišlės nustebo, kad aš čia jau kelintą kartą. Klausia ko čia važiuoju? Negi uždraus? Noriu ir važiuoju, jeigu niekas nevaržo. Įdomių žmonių yra… Padariau nuotraukas su senomis nuotraukomis, nes ruošėmės kelionej. Pasiėmėm senas tėvo ir mūsų darytas nuotraukas. Neišėjo kaip norėjau, bet ką padarysi. Synkovičiai – gynybinio tipo cerkvė. Va čia pasidarė gera, kai turi skarelę, nes į cerkvę be skarelės nelabai įleidžia. Graži ta cerkvė, nedidelė ir lauki, o dar laukuose… Kadangi žinojome, jog reiks sijono arba suknelės – problemų Žirovicuose nebuvo tik 3 (man, mamai ir jos kolegei). Kitos neturėjo nei sijono, nei skarelės, tad kaip juokėmės skolinosi kitų blusas, kad kariautų su nuosavomis. Taip pat ten duoda tokias kaip dideles prijuostes, kad būtų kaip sijonas. Dabar bent jau spalvotos, nes kai buvom prieš 11 metų, viskas atrodė labai niūriai. Tokios tradicijos pas stačiatikius – be skarelės neįeisi, o pas sentikius dar ir be sijono ar suknelės. Ten radom skirtukų,tad vėlgi medžioklė pasisekė. Dar užsukome prie šaltinėlio, kurio vandenyje net maudosi. Ir galiausiai Slonimas – nakvynės vieta. Gavome eilinį kartą tame viešbutyje VIP’inį kambarį (praeitais metais buvo 402 pirmą naktį, 302 paskurtinę naktį ir 202 šįkart) su salionu, kuriame televizorius, šaldytuvas, didelis fotelis, ir miegamuoju. Kilo šaršalas, kad reikia pasų norint gauti raktą. Vieni sakė neduos pasų, bet teko duoti, o kaip kitaip. Kuriozas… Mamos kolegės draugas sakė, kad nereikėjo duot paso. Nu blyn, kur jis dings??? Vieni davė, kiti ne. Aiškinimasis nieko nepadėjo. Tačiau kaip dažniausiai būna, buvau teisi aš. O dar kadangi mama su kolege nuėjo iki parduotuvės, o aš antra pasiėmiau raktą, tad laukiau mamos. Kai grįžo pasakiau kas ir kaip ir ale normaliai nemokėjau paaiškint. Jo… Atrodo pamiršo, kad nemoku tiek rusų kalbos kiek ji ir negaliu visko suprasti normaliai. Ir kaip visada likau kalta, nors kaip minėjau, buvo mano tiesa kaip reikėjo pasielgti. Galvojau vėl vakare išeiti, bet va, būtinai reikia vėl gert su kolege… Ryte prieš pūsryčius dar turėjo ekskursiją po Slonimą, nors jau taip vaikščiojome ir praeitais metais, tačiau šįkart galėjome apžiūrėti kaip atrodo netoli viešbučio esanti bažnyčia. Pūsryčiams sukirtau 3 blynus su varške (su Valentinu pasidalinom likusią porciją), nes kepto kiaušinio nemėgstu. Ir vėl daiktų kraustymas į bagažinę ir kelionė link Ružanų – gražiausių rūmų. Prieš 11 metų įspūdis buvo begalinis, o dabar, kai restauruota dalis, tai nebėra to efekto, tačiau vis dar užimamas rūmų plotas užima kvapą. 
Ružanai – Sapiegų rūmai (panoraminė nuotrauka)
Kad pasidaryčiau panoraminę nuotrauką iš keletos nuotraukų, pasiėmiau kartu ir stovą. Va čia ir prasidėjo man juokas, kai vieni klausė, ar mano darbas susijęs su tuo, ar aš profesionalė (tipo fotoaparatas profesionalus, jeigu jau su stovu dirbi). Pasidariau normalią nuotrauką su mama, nes ne visi moka normaliai fotografuoti su tokiu (vienai daviau Naugarduke nufotografuoti mane ir mamą, tai gavos, kad griūvėsiai per pusę, bet mes pilnai matomės arba trūko šiek tiek, kad viskas matytųsi, tad jeigu nemoki, tai nesiūlyk padėt… O dar matė viską per ekraną (aš nemėgstu taip, fokusuoja prasčiau)). Tad čia gavosi padorios nuotraukos, gera kokybė ir mes abi. Ir paskutinis mūsų taškas – Gardinas. Ten apžiūrėjome cerkvę, kuri ant Nemuno kranto, paskui ėjome iki centro ir ten atsisveikinome su mūsų gide. Mes nuėjome iki knygyno, kol dar dirbo. Pasisekė, kad radau skirtukų – pusiau rusiški, pusiau kinietiški, bet tinka. Nuėjome pažiūrėti saldainių, ką nupirkti lauktuvėms, paskui į dar vieną knygyną ir ten pavyko rasti tikrų baltarusiškų skirtukų. Pietums sukirtome 475 gramų picą su mama ir nuėjome prie Lenino – juk reikia asmenukės, nesvarbu, kad turiu. Paskui į parką ir neskubant atgal. Dar nusipirkome saldainių ir susėdę į autobusą vykome namo. Su mama dar pasilikome Vilniuje pora dienų. Pirmadienį nuėjome į šv. Faustinos namelį – muziejų, Antakalnio kapines. Netoli kapinių yra Sapiegų rūmai. Tų pačių, kurių rūmai stūgso Ružanuose. Specialiai nuvedžiau parodyti mamą, kad pamatytų kaip skiriasi didybė Baltarusijoje ir Lietuvoje, kaime ir didmiestyje (kai statė, žinoma, nebuvo didmiestis, tačiau kaip viskas skiriasi).
Sapiegų rūmai Vilniuje
O vakare į Katedrą, vyko mišios, tad po mišių sakėme eisime į Bernardinų sodą, bet tada… O tada sėdėjome Katedroje, nes Vilnių užklupo audra. Kai lijo mažiau, nuėjome į Bernardinų sodą, nes mama dar jame nebuvo, paskui per senamiestį (dar kaip visada prie bastėjos nuėjome) grįžome namo. Labai džiaugiuosi namų vieta – pėsčiomis nuo Katedros apie valandą laiko neskubant. Antradienį mama norėjo važiuoti anksčiau, tačiau žinojau, kad nespėsim, tad neskubėjome. Punktas – Rasų kapinės, kurios nėra toli namų, tačiau kelias labai nuobodus, tad ėjome kitaip, nes norėjome susipažinti su rajonu. Praėjome sentikių kapines, cerkvę ir neskubėdamos atsidūrėme prie kapinių. Ten yra palaidota Pilsudskio širdis ir mama net lenkam paaiškino, kad čia Pilsudskiego, tai jie nustebę šiek tiek buvo. Apžiūrėję patraukėme ieškoti namo, kuriame dailininkas piešė tai, ką matė vienuolė Faustina savo regėjimuose – tai Dievo gailestingumo paveiklas (pasidomėkite, labai įdomi istorija, kurią kaip ir daugelį istorijų savinasi ir lietuviai ir lenkai). Ir vėl neskubėdamos parėjome namo ir paskui jau į Šiaulius.
