Šventės atradimas

Šįkart trumpai, tačiau labai aiškiai. Vasario 16-oji – viena iš švenčių, kurią visada švenčiu. Visada tai būna vėliavos kėlimas miesto centre su šiauliečiais, su nuobodžiomis kalbomis kaip iškovojome laisvę, kai kalbama apie politiką ir dar matai Murzos vėliavas… Pagaliau tai buvo išskirtinė šventė. Keliavome į Telšių raj., Brėvikių dvarą, kuriame gimė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras S. Narutavičius ir jo brolis, pirmasis Lenkijos prezidentas G. Narutavičius.

Brėvikių dvaras.

Tačiau dar pakeliui aptikome įdomią vietą, kur daug kryžių ir vienas skirtas bažnyčiai, nes toje vietoje ji buvusi ir vėliau jos neliko. O kryžiai yra Žemaitijos parapijų. Tikrai įdomiai atrodanti vieta, kažkur miškų apsuptyje.

Žemaitijos parapijų kryžiai.

Tikslas buvo filmuoti, o prie to paties ir šventė, tad dar smagiau. Viskas prasidėjo Alsėdžiuose, tačiau mes su mama važiavome truputį vėliau negu tėvas su  žurnaliste ir operatoriumi, tad pamatėme šiek tiek mažiau, tačiau svarbiausią dalį matėme. Nuvažiavome kai dar praktiškai nieko nebuvo, kai galėjau apeiti ir pafotografuoti viską. Renginio vedėjas kai prasilenkėme užklausė, ar padariau nuotraukų, žinoma, tai buvo žemaitiškai. Žmonės ten net nepažinodami vienas kito sveikinosi ir sveikino vieni kitus su švente. Vėliau po truputį pradėjo važiuoti žmonės. O jaunimas iš Alsėdžių keliavo į Brėvikius (apie 3 km) – eisena su Lietuvos vėliava.

Jaunimo eisena.

Jaunimo eisena jau einant į dvaro kiemą.

Kai jau visi buvo susirinkę, sugiedojome Lietuvos himną, o po to prasidėjo sveikinimai. Kas ką gero padarė, prisidėjo ir pan. Vienas paauglys gavo Žemaitijos vėliavą, nes dalyvauja tame minėjime nuo pat pradžių, kai jam tebuvo 3 metai.

Šis paauglys buvo pagerbtas visų susirinkusiųjų kaip aktyviausias dalyvis.

Yra nuotrauka kaip liudijimas, kad jis nuo mažų dienų švenčia taip vasario 16-ąją. Šaudė ir patrankytes.

Labai laiku spėjau nuspausti mygtuką. Tai vienintelė nuotrauka ir pati pirma, nes po to garso ir žemės vibracijos, nebesinorėjo kartoti.

Bet sprogimas… Garsas didžiausias. Operatorius gavo gamybinę traumą kaip juokavome, nes stovėjo arčiausiai. Po visų sveikinimų dainavo dainas, žmonės valgė kas savo atsivežtas vaišes, kas ten paruoštas, šildėsi prie laužų ar degančių kelmų.

Buvo ir šaulių klasė.

Vaikai galėjo pajodinėti arkliuku. Tiesa, sutikau ten moteriškę, kuri irgi kolekcionuoja skirtukus, su kuria pirmą kartą susitikome šeštadienį ir va vėl susitikimo, tik šįkart jos krašte. Tokia ta smagi mano šventė. Taip norėčiau ir kiekvienais metais, nes nuobodžios kalbos jau įgriso, jokių pašmaikštavimų, vien rimtos ir tokios pačios kalbos apie laisvę, politiką ir gyvenimą. Kaip kai kas yra pasakęs, reikia švęsti, o ne…