Vilnius – Vilniaus knygų mugė
Aš ir vėl apie Vilnių. Na apie ką kitą galiu pasakoti tokiu metu… Nors… Vasario 16-ąją aprašiau. Šįkart važiavau ne šiaip sau, o į knygų mugę. Ir ne tik skirtukų prisirinkti, o ir nueiti į knygos pristatymus, susitikti su kolekcininkėmis, tėvo kolegomis, o gal ir dar kažkuo. Atvažiavus į namus, tėvas jau laukė manęs. O aš alkana kaip… Pavalgau ir važiuojame. Pasakau jam, kad susitiksim per knygos pristatymą, o dabar einam skirtingais keliais. Paskambinu vienai kolekcininkei Vilijai, nes turiu jai perduoti įmautes ir susitinkame. Persimetame keliai žodžiais ir šalia mūsų atsistoja Merūnas. Aš nebūčiau aš, jeigu būdama be tėvų ko nors įdomaus nepadaryčiau. Taigi, palaukiu kol vaikai nusifotografuos ir pasiprašau aš pasidaryti asmenukę.
O jis maloniai sutinka ir dar apkabina (malonu gi). Apeinu vaikų skyrių ir susitinku su Sigute Ach. Malonu ją sutikti ir vėl. Pasikalbame apie vieno žmogaus norą aprašyti leidyklą ir duoda man kontaktus. Toliau keliavau prie grožinės literatūros.
Pasirinkau skirtukų šiek tiek. Pamačiusi, kad A. Užkalnis nieko neveikia, pasiprašiau asmenukės. Na juk reikia paerzinti draugus… Vėl prisirenku skirtukų. O tada susitinku netikėtai ir savo draugę bibliotekininkę. Galvojau jai paskambinti, o va, nereikėjo. Tai dar su ja pasikalbėjome, pasivaikščiojome. Paskui dar kartą susitikau su Vilija, o būnant su ja paskambino kita kolekcionierė Julija. Tai susitikome visos ir susipažinome.
Smagu susitikti su tokiais pačiais kaip tu. Trumpai pasikalbėjome ir su Vilija nuėjome pasidaryti nuotraukos su N. Narmontaite. Nu labai faina moteris. Ir pasirodo žinojo, kad visas autobusas atvažiavęs iš Žemaitijos ir tuo apsidžiaugė. Mat Vilija iš Telšių raj., tad pasidžiaugė galėdama nusifotografuoti su kraštiete. Dar pasivaikščiojome, pasirinkome skirtukų, pasijuokėme. Vakare paaiškėjo, kad pakliuvome į kadrą. Atėjo laikas ir knygos pristatymui. Kaip nepalaikysi žmogaus, kuris labai panašus į mane. Istorija ne man, bet pasiklausyti tikrai smagu. Paskui su tėvo kolegėmis dar pasivaikščiojome po knygų mugę ir galiausiai nuėjome išgerti arbatos ir kavos.
Pasikalbėjome, pasijuokėme, pasidalinome ką įsigijome. Kai kurias knygas, kurios reikalingos įsigijo tik už 1 eurą. Brangių istorikai neperka, palaukia kol nupigs. Galiausiai patraukėme link namų. Tiesa, ne visi. Tėvas dar važiavo į senamiestį susitikti su kolega iš Latvijos. O aš grįžau namo, nes labai pavargau. Pailsėjau ir tėvas grįžo. O paskui ir zadanijas gavau nuo tėvo ir jo draugo, ką nupirkti iš knygų mugės. Taip, eisiu dvi dienas, nes kaip aš be gausybės skirtukų…
Pirmas atsikėlė tėvas, o man buvo sunku užmigti. Pastoviai pirmą naktį prastai miegu… Pasijuokė, kad knarkiau truputį. Jis išėjo pirmas, o aš truputį vėliau. Sugalvojau, kad nueisiu iki Katedros, o paskui iki VGTU architektūros fakulteto pasižiūrėti parodos Rygos Art nouveau architektūroje ir mene. Architektūroje aš mačiau, su tėvu pažiūrėjome tuos gražius pastatus su augmenijos motyvais (art nouveau arba jugendo stilius). Tik mene nebuvau mačiusi iš to, kas pateikta parodoje. Apžiūrėjusi grįžau namo pailsėti prieš knygų mugę. Nežinojau kiek ilgai užtruksiu, tai norėjosi pailsinti tiek smegenis, tiek kojas. Nuvykau ten man rods pačiu laiku. Kodėl pačiu laiku? Nes visur suspėjau ir mačiau dar daugiau. Pirmiausia apėjau vaikų salę. Norėjosi pasižiūrėti gal yra kur kokių skirtukų ir, žinoma, radau.
Tada nukeliavau į muzikos salę, o ten… O ten vėl pildėsi mano svajonės visą laiką kol buvau mugėje. Man patinka G&G Sindikatas.Na muzika tikrai ne kiekvienam. O aš klausausi visokią. Ir kaip nepasidaryti nuotraukos kartu su G. Liaudansku – Svaru?
O paskui ten pat ir su V. Bareikiu, R. Kazlu. Su Kazlu dar persimetėme keliais žodžiais. Jis man padarė didžiausią įspūdį, nes mielai su manimi pasikalbėjo. Pasiūlė į kokį jo spektaklį geriausia nueiti, kuris būtų vertas dėmesio. Tiesa, dar su V. Baumila galėjau asmenukę pasidaryti, bet negi erzinsi drauges, kad su tokiu gražiu dainininku fotkinies. Buvo ir pokalbis su R. Kazlu vienoje salėje, tai nuėjau aš ir ten. Bet ten dar buvo dalis žmonių nuo praeito pristatymo ir Marka dar fotografavosi su jaunimu, tai ir aš neatsisakiau. O paskui jau klausiausi R. Kazlo. Daugelis pasakojimų būna sausi, o jis vis pajuokavo, nebuvo nuobodu klausytis. Turėjau misiją, kuri buvo kiek kitokia negu visos kitos (nuotraukos su rašytojais, muzikantais). Tėvas pamatęs kokį jausmą sukėlė prisiminimai apie T. Ivanauską, nusprendė S. Paltanavičiui padovanoti filmą apie brolius Ivanauskus. T. Ivanauskas rėmė neturinčias pinigų šeimas, kad vaikai galėtų mokytis. Atrašydavo vaikams į laiškus. Vienas iš tų vaikų buvo ir pats S. Paltanavičius. Taigi, gavau jo tel. nr., o tėvas galės įvykdyti misiją.
Džiaugiuosi, kad taip sugalvojo. S. Paltanavičiui labai daug reiškė ir reiškia T. Ivanauskas. Tiesa, dar su D. Ibelhauptaite nusifotkinau, tai pasijutau kaip koks Oliveris (kas žino, tas supras). Pasiklausiau V. Povilionienės, A. Kaniavos, I. Kofo. Susitikau su tėvo kolege, tai pasikalbėjome. Ji prisirinko savo vaikams nuo skirtingų vyrų knygučių dovanoms. Dar pasivaikščiojo su manimi. Ir pabaigti dviejų dienų maratoną pasiryžau šiaulietiškai su R. Kmitos „Pietinia kronikos“.
Tai romanas apie laikus, kai tik buvo atgauta nepriklausomybė, kaip buvo leidžiamas laikas ir pan. Romanas parašytas šiaulietiškai ir labai smagiai skaitosi, bent jau kiek paskaičiau. Pristatymas prasidėjo mini spektakliuku (kaip ir sekso scena), puikia įžanga į pristatymą. Pristatymo metu buvo daug juoko. Daugumai buvo smagu prisiminti jaunystę. Taip ir baigėsi mano knygų mugė šiais metais. Prisirinkau nemažai naujų skirtukų, pasidariau nuotraukų su įdomiais žmonėmis, susitikau su nerealiais žmonėmis. Kaip visada buvo smagu.
Išėjus buvo toks geras oras… Gaila, kad turėjau knygų, tai pasivaikščioti niekaip neišėjo. Bet dar nuvažiavau iki parduotuvės, nuskubėdama nuėjau, paskui kol iki stotelės nuėjau neskubėdama. Tiek daug gerų emocijų, o dar geras oras, tai net jėgų daugiau atsirado.
Šeštadienio rytas. Žadintuvas nuskamba anksti, prieš 8 val. Tačiau iš namų išėjau tik apie puse 10. Kol susitvarkiau, pavalgiau ir dar pažiūrėjau kas gero Lietuvoje… Oras neblogas, tad nusprendžiau pasivaikščioti, nors planavau kitaip leisti laiką. Pagaliau užėjau pažiūrėti kaip atrodo tas Gedimino 9. Visada praeinu pro šalį ir niekaip neužeinu pažiūrėti kaip ta parduotuvė atrodo, tad šįkart užėjau. Parduotuvė kaip parduotuvė. Tada į katedrą ir pasivaikščioti po senamiestį.
Puse 11 ryto ir kokios masės žmonių šalia katedros šeštadienį. Žmonės turguje, miega arba keliauja į Rumšiškes švęsti Užgavėnių. Pasivaikštau po senamiestį, randu vieną keistą dalyką šalia šv. Jonų bažnyčios.
Taigi, liūdni prisiminimai… Pasivaikščiojus pietums grįžtu namo. Susitvarkau skirtukus, nes jų tiek, kad… Aišku, nėra begalės, tačiau šiek tiek susidarė. Pailsiu ir vakare vėl į miestą. Eilinį kartą pasikartosiu, tačiau man patinka ten vien pasivaikščioti. Žinoma, liūdnoka būna vienai, bet užtat gali eiti kur akys veda, nereikia prie nieko taikytis. Taip, vakare kaip ir ryte, žmonių nėra daug.
Visi knygų mugėje arba Rumšiškėse. Mačiau vaizdo įrašą, kad knygų mugėje šeštadienį grūdosi visi. Gal ir gerai, kad nebenuėjau. Nors būtų buvę įdomu, o ir dar daugiau skirtukų turėčiau. Tikiuosi, kad tėvo kolegė dar kelis parinko man, nes ji vargšė ėjo 3 dienas iš eilės. Dabar pagalvosite, kad esu pamišus dėl skirtukų. Nesu, tiesiog kai turi tuos pačius, negali keistis dar kartą, o kaip kitaip augs kolekcija? Tačiau mano kolekcija netrukus pasipildys beveik 1000 naujų skirtukų ir keletos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Apie tai papasakosiu kai tik gausiu tą didelę krūvą. Kaip visada, nukrypau į lankas… Grįžau namo pėsčiomis, labai geras oras buvo. Pro stotį neėjau, tačiau Naujamiestis praeitas tvarkingai. Tik vaizdas einant pro stotį nuo pėsčiųjų tilto gražesnis, negu einant pro viaduką.
Ir turbūt kokį 10 km padariau vakare. Bandžiau save nuvarginti, bet nepavyko, dar turėjau jėgų grįžusi. Sekmadienį keletas reikalų mieste ir per pietus keliavau namo. Grįžusi padaviau raktus tėvui, o jis po gerų poros valandų keliavo į Vilnių.
Dabar į Vilnių tik kokiam gegužį, o gal ir vėliau. Reikia rašyti darbą, o ne poilsiauti. Gaila žinoma, tačiau taip jau būna. O ir gegužį arba birželį manęs lauks Ryga, tad nusiminti nėra ko.
