Posts by redzina91:
Muitinės muziejus, požemiai ir nekasdieninis susitikimas
Sesija pasibaigė, na jos kaip ir nebuvo. O po jos kaip visada reikia pailsėti… Ketvirtadienio rytas, baigiu dėtis daiktus ir keliauju į stotį. Šįkart daiktų daugiau, nes dar pirkau tėvo kolegei lovatiesę. Kelionės metu susiskambinam ir paaiškėja, kad ji bus netoli stoties panašiu metu kai atvažiuosiu, nors ji manau atėjo specialiai, kad man nereiktų su daug daiktų eit namo. Susitinkame stotyje ir nueiname papietauti. Sakiau, kad sriuba bus kaip tik, o ji dar nupirko ir bulvinių blynų ir varškės apkepo. Teko rinktis ką norėsiu dar valgyti. Tiek privalgiau, tai net vakare nesinorėjo valgyt. O namo vos parėjau. Ir išėjau vėl. Sugalvojau apsilankyti V. Krėvės ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniuose muziejuose. Jie tame pačiame name, kuris buvo pastatytas profesoriams, kurie dėstė Vilniaus universitete. Jie yra nemokami kas keisčiausia. Ten pasižiūrėjau tiek nuotraukų, daiktų ir dar nemažai papasakojo. Tėvai gyrėsi, jog jiems Kijeve ekskursijos buvo dviems, o man va, vienai. Išėjusi pasukau link Gedinimo prospekto ir tik įžengusi į jį pamačiau seniai matytą pusbrolį. Abu nustebę buvom, kad taip susitikom. Aš kaip tik važiuodama buvau pagalvojus apie jį, kad susisiekti ir susitikti su juo, jeigu laisvas. Bet mano noras ir taip išsipildė. Susitikom, kad ir trumpam, bet vis šis tas. Buvo labai smagu jį pamatyti. Pasivaikščiojau dar ir grįžau namo. Pavalgiau, pailsėjau ir vakare vėl į miestą. Patinka vakare Vilnius. O ir žmonių mažai.
Keista matyti beveik tuščią senamiestį. To nesu mačiusi.
Grįžtu namo su baisiai skaudančia galva. Daug visko per vieną dieną.
Penktadienį reikėjo anksti keltis ir važiuoti į Naująją Vilnią. Galvojat, o ko ten belstis? Kas žino, tai tikrai keista, nes nuo centro iki ten ilgas kelias… Na galima ir traukinuku. Naujojoje Vilnioje yra Nieko rimto leidykla, kurioje susitikau su Sigute Ach.
Pasiprašiau ir nuotraukos kartu.
Susitikti su ja man buvo svajonė. Jos piešiniai tokie, kad gali pasijusti lyg vaikas, tokie lengvi, spalvoti ir mieli. Sigutė Ach lygiai tokia pati, kokią galime pamatyti televizijoje – paprasta, nuoširdi, nepasikėlusi dailininkė. Iš leidyklos ji paėmė daugybę skirtukų. Kai kuriuos jau turėjau, tačiau ji dar man specialiai pasirašė ant kelių. Ėmė man ne po vieną skirtukus, o po kelis. Pasijaučiau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Kiek nedaug reikia iki laimės – skirtukų. Supranti, kad padaryti geri darbai atsiperka ir tokiu formatu, kai pats gauni tai, ko labai norėtum. Tie skirtukai nėra neįperkami, jeigu galvojat, kad susisiekiau su Sigute Ach tik todėl,kad galbūt gaučiau jų. Mintis buvo tik sužinoti, kiek ji yra jų padariusi, kad turėti visus. Kadangi tai dailininkės darbai, tai norisi turėti visą kolekciją. Gavau ir retesnių skirtukų, ir su leidyklos klaida (tokie būna irgi vertingi, nes tokių paprastai būna nedaug).
Didžiausias lobis – skirtukai iš Nieko rimto leidyklos.
Dar pasakė, kad galiu ir kiekvienais metais susisiekti su leidykla ir klausti dėl skirtukų. Pažintis suteikė man daug gerų emocijų. Grįžau namo visa džiūgaudama. Keliavau namo apie valanda laiko su dviem GREITAISIAIS autobusais. Koks išsigelbėjimas tiek greitieji… Ir popietė vėl mieste. Nusprendžiau apsilankyti muitinės muziejuje. Jis taip pat nemokamas. Einu ne todėl, kad muziejai nemokami, o todėl, kad tikiuosi, jog ten bus įdomu ir sužinosiu kažką naujo. Ten vėl trumpą ekskursiją turėjau viena. Atsakingas asmuo taip įdomiai papasakojo apie kontrabandinius daikčiukus. O muziejuje pateikiama istorija nuo pat LDK laikų iki dabar, eksponuojamos gautos dovanos iš kitų šalių muitinių.
Štai kokios dovanos gaunamos iš kitų šalių muitinių.
Žinoma, įdomiausia buvo kontrabanda ir nelegalūs daiktai. Pasakojo, kad neseniai gavo išmanų telefoną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo originalo. Pats pažiūrėjo, kad yra lietuviškas meniu, kamera labai gerai veikia. Gal kažkas skaitė apie „tortą“, kuris buvo gabenamas iš Baltarusijos? Tai ten tą „tortą“, tiksliau jo cukrinį apvalkalą galima pamatyti, o viduje buvusios cigaretės jau sunaikintos. Pasakojo, kad dabar cigarečių nebedegina, o smulkina ir kompostuoja, taip aplinkai yra geriau. Bet narkotikų naikinimas – smarvė baisinga.
Tame medyje buvo impregnuoti narkotikai. O viršuje esantys numeriai yra dvigubi, kad supainiotų muitininkus.
Kai kurie įsigudrino pastorintame kėbule gabenti spiritą. Perspėjo, kad jeigu mašinoje yra kokia detalė, kuri nėra tokia, kokia turi būti, geriau pasakyti iškart muitinėje, nes kitaip gali ardyti visą mašiną. Beje, muitinės uniforma per maždaug 100 metų beveik nepakito. Tik kad kai atgavome nepriklausomybę, kurį laiką dėvėjo senas uniformas ir tokias purvo spalvos. Ne visus dalykus muitinė sunaikina. Kai kas būna perduodama ne tik muziejui (na čia atrodo viskas logiškai, kad muziejui gali atitekti kažkas visiškai laisvai), tačiau ir kitoms įstaigoms kaip edukacinė priemonė. Po muziejaus dar pasivaikščiojau mieste ir grįžau labai anksti namo. Nežinau kodėl, bet jaučiausi labai pavargus, norėjosi pagulėti, pabūti ramiai. Gal kai toks durnas oras… Nei lyja, nei nelyja. Dulksna, ne dulksna. Eilinį kartą pasikartosiu, bet butas yra išganymas man. Puiki vieta pailsėti, ištrūkti iš Šiaulių narvo.
Šiaip ne taip atsikeliu ir vėlai. Na man vėlai, o kitiems 10 val ryto yra niekis. Kol valgau pusrytį, tol žiūriu ką galiu pamatyti įdomaus. Nusprendžiau apžiūrėt Kinijos meną. Visokie dalykėliai išlikę nuo 400-300 m pr. Kr. Gana įdomu buvo pažiūrėti. Man jau abonementą galima duoti Taikomosios dailės muziejuje. O po to į katedrą, Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią. Iš išorės gotika fantastika, o va vidus…
Ir kaip jums šv. Onos bažnyčios vidus?
Vidus nėra kažkuo ypatingas. Tiesa, dar prieš tai nusprendžiau, kad išlaidausiu savo norams ir pažinimui. Taigi, aplankytas dar kartą bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs šv. Mykolo bažnyčioje. O prie to paties ir Katedros požemius su varpine. Prisiminiau, kad būna ekskursijos, tad susiradau kada vyksta ir tuo laiku nuėjau. Pasiklausiau kaip vienuolis dominikonas (pagal manierą tikrai žinojau, kad ne vilnietis ir grįžusi namo išsiaiškinau, kad jis iš Panevėžio) pasakoja apie buvusį vienuolyną, bažnyčią ir eksponuojamas relikvijas, kurias rado Katedroje dar sovietiniais metais. Tos relikvijos buvo specialiai slepiamos nuo valdžios. Anksčiau buvo taip, kad ateidavo į bažnyčią prašyti paramos kariuomenei, o tai būdavo žinoma kažkokie dirbiniai (taurės, kryžiai, monstrancijos, kuriuose būdavo tauriųjų metalų ar brangių akmenukų). Kai kurie buvo labai gudrūs ir duodavo, kas ne taip brangu. Taigi, tas relikvijas rado ir slapta surašinėjo keletas žmonių, kad tik Maskva nesužinotų. Ir buvo pasakyta nesakyti niekam kas daroma, meluoti net žmonoms. Taip išliko iki mūsų dienų tai, kas buvo aptikta. Viena monstrancija įkainota draudimu jeigu būtų norima kažkur eksponuoti apie 1 mln eurų. Vienas kryžius kainos net neturi, nes nėra tokios sumos, kad būtų galima tai padaryti. Paskui nuėjau iki katedros ir ėjome į požemius. Ten palaidota apie 300 žmonių, o identifikuota tik 5 proc palaikų.
Tai viena seniausių freskų Lietuvoje.
Tiesa, Barbora Radvilaitė mirė nuo vėžio, o ne Bona Sforza ją nunuodijo kaip buvo galvojama ir palaikai jos išsilaikę buvo labai gerai. Požemiuose ir vaikai drąsiai uždavinėjo klausimus, kas mane sužavėjo, kad jie tokie drąsūs ir klausia. Noriu priminti, kad ten pelkėta vieta (kodėl noriu priminti? Man rods dauguma tą vienaip ar kitaip yra sužinoję) ir kai atrado tuos požemius, visi karstai plūduriavo. Ten negalėjo dirbti nenusausinę. Kaip supratau gidas galbūt archeologas, nes kartu ten viską darė. Tiesa, galvojama, kad toje vietoje jau nuo senų laikų buvo šventa vieta, nes aptikta laužavietės pėdsakų, tad galėjo ten pagoniai rengti savo apeigas. Ir galiausiai apžiūrėjau varpinę. Na nėra ten kažko tokio, o ir oras nebuvo toks, kad nuotraukos neblogos būtų pro langus, tačiau neblogai atrodo miestas. Už visą tą gėrį sumokėjau 5 eurus ir tikrai patiko. Kai vien apžiūrėti bažnytinio paveldo muziejų man kainuoja 2,5 euro. Pasikultūrinau nerealiai. Labai džiaugiuos, o ypač tuo, kad seniai norėjau apžiūrėti požemius. Tokie dalykai man labai patinka. Grįžau namo, pailsėjau ir aptingau, bet susikaupiau ir išėjau į miestą. Išlipau prie Lukiškių ir per Gedo prospektą nuėjau iki senamiesčio, pro prezidentūrą. Užsukau į kiemelį, iš kurio matosi prezidentūros kiemas.
Prezidentūros kiemas.
Paskui į Dievo gailestingumo bažnyčią, kuri atvira visą parą. Padėkojau už gerą savaitgalį, kad tiek daug pamačiau. Ir per dar nežinomas gatveles nuėjau iki mėgstamos maximos ir tada tiesiausiu keliu namo. Nemaniau, kad turėsiu jėgų, bet manau galėjau ir kitaip namo pareiti, nes oras geras pasitaikė, o ir vaikščioti man patinka. Grįždama daug galvojau ir supratau, kad jeigu nutiktų taip, kad dirbčiau Vilniuje, tai man nebūtų nuobodu kaip Šiauliuose. Daugiau renginių, pasivaikščioti yra kur, įvairūs, įdomūs žmonės. Ir su tokiomis geromis mintimis eidama pro geležinkelį dar ir nuotrauką padariau. Labai gražiai atrodo jis naktį.
Rytas ir laukia kelionė namo. Susitvarkyti reikia, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Dar ir tašę susidėti, nes daiktų ir parvežti reikia iš namų. Ne viską tėvas parveža, tai lieka man tempti. Dar pažiūriu laidą apie gyvūnus ir keliauju. Atrodo 4 dienos tiek daug, o praėjo kaip 4 minutės. Dabar reiks laukti vasario galo, kai bus knygų mugė. Kas kartu su manim skirtukų prisirinkti??? Gal pavyks gauti kvietimą dar, nes tėvo kolegė pristatinės knygą, tad reiks nueiti būtinai, o tokiu atveju gaunama ir kvietimų, tai galbūt duos vieną. Juokauja jau visi, kad man Lagamino reiks skirtukams. Na manau daug bus ir tokių pačių, tačiau imsiu visokius. Man sueis per laiką tikrai. Vis randu žmonių, kurie renka, o ir kam nors šiaip nusiųsti galima. Na ką, iki vasario galo.
Mano nuotykiai pasirodo dar nesibaigė ties Vilniumi. Grįžus į Šiaulius, įsėdau į savo autobusą ir likus 2,5 km iki namų autobusas sugenda. Gerai, kad už maždaug 10min atvažiavo kitas, nes jeigu būtų tekę laukt, tai būčiau ėjusi pėsčiomis, bet prieš tai paskambinus tėvui ir paprašius pasitikti. Nuėjus iki stotelės moteris manęs klausia rusiškai, ar autobusas bus 16:10, pasakau, kad ne ir bandau paaiškinti kodėl, bet lietuviškai, o ji manęs klausia ar autobusas bus ir pasakau, jai kad nemoku rusiškai paaiškinti. Galvoju, nepasakok man pasakų, kad nesupranti ką sakau. Tiek metų gyveni čia ir nemoki, tik nereikia pasakų sekti. Šiaip ne taip namo grįžau ir su skirtukais labai nustebinau tėvus, nes jiems apie tai nesakiau. O jie mane nustebino tuo, kad kaip supratau, jie mano, kad laiką leidau ne viena Vilniuje, o su kokiu berniuku. Deja, kaip visada viena. Na bet tegu taip mano, jeigu jiems taip geriau.
Knygos skirtuko diena
Šįkart, deja, ne apie keliones, tačiau apie tai, kas su kelionėmis šiek tiek susiję. Kai kurie žmonės žino, jog aš kolekcionuoju knygų skirtukus ir tai, kaip sakė (tiksliau man padėjo parašyti aprašyme) mano gera draugė bibliotekininkė Paulina, neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kadangi vis tenka kažkur nukeliauti, tai visada aplankomos vietos, kuriose galima aptikti skirtukų: knygynai, […]
Šventinis Vilnius
Kitiems atrodo keista, kad daugiau niekur nekeliauju tik į Vilnių ir dar būnu viena. Bet man tai geriausias laiko leidimas. Nors… Šiandien nufotografavus vilniečius (tikriausiai, nes kalbėjo šiaip rusiškai, bet manęs paprašė nufotografuoti lietuviškai) tėvą ir sūnų, supratau, kad vis dėlto geriausia dviese. Gali kalbėtis, diskutuoti, kodėl taip, o ne taip yra, yra kas nufotografuoja […]
Eilinė kelionė į Vilnių ir atradimai
Penktadienio rytas ir aš kaip kiekvieną mėnesį susidedu daiktus ir keliauju į autobusų stotį ir į Vilnių. Nieko nėra geriau nei trumpas išvažiavimas iš Šiaulių. Stotyje užeinu pas tetą, o ji kaip visada klausia, ar mama įdėjo valgyt. Taip, mama pagarsėjusi tuo, kad pasirūpina. Pasikalbam ir einu į autobusą. Kelionė 3 val., tačiau vis pamiegant […]
Nauji atradimai sename Vilniuje
Penktadienio rytas ir aš baigiu dėtis daiktus į Vilnių. Dar kelis daiktus įdeda tėvas, kad jam nereiktų vežti. Iki stoties pats ir palydi, paneša tašę. Atvažiuoja autobusas ir jau keliauju į savo mylimą miestą. Kaip visada kelis kartus nusnūstu beklausydama muzikos ir parašydama kelias žinutes. Kai jau buvau netoli Vilniaus, paskambinau tėvo kolegei, su kuria […]
Gamtinės kelionės
Per vasarą daug ką nuveikiau, o ypač po kelionės po Baltarusiją. Kadangi magistro darbas ant nosies galiuko, tai reikėjo pasidaryti tyrimą. Dar papildomai vietų pasiėmiau ir reziumė – vietoj 3 vietų, dabar yra 8.Tad papildomai 5 vietos ir visose nebuvau niekada (tiksliau nebuvau būtent tose pasirinktose vietose, o ne pačiame regioniniame ar nacionaliniame parke). Tad […]
Vilnius – Baltarusija – Vilnius
Kelionė buvo vasaros viduryje, liepos 7 dienos vakare į Vilnių su mama, jos kolege ir jos draugu. 5 val. ryto ir jau visi keliasi. Bute ir taip vietos mažoka, bet visi sutelpa. Pasisekė, kad mus paėmė nuo namų. Tik įlipus į autobusą gavom darbų, reikėjo užpildyti kortelę, kurią pasiima muitinėje. Užsipildę atvažiavome į Medininkų pilį. Ten mažai kas buvę, tad mums visiems buvo labai įdomu. Pasiekėme sieną ir sužinome, kad išlipsime su visais daiktais ir eisime prie pasų patikros. Dar ir kai kurias tašes tikrino, žinoma, visi lagaminai buvo patikrinti, tačiau tik formaliai. Entuziazmo pas nieka nebuvo, kai įvažiavome į Baltarusiją. Pirma stotelė buvo Krėvos pilies grūvėsiai. Kartais griūvėsiai būna tikrai įdomūs, kažkuo patraukiantys akį, bet ne čia. Sekanti stotelė buvo Alšėnai, kur žygeiviai iki Juodosios jūros su žemaitukais sutiko šuniuką Alšį. Viskas labai panašu kaip ir buvo, net žolių kiekis tas pats. Padariau nuotrauką panašioje vietoje kaip ir prieš 11 metų. Specialiai taip sugalvojau padaryti. Kitas punktas buvo Lida. Ten jau prieš metus buvome, tad jau viskas paprasčiau buvo. Nuėjome į universalkę, nes mamos kolegei labai norėjos rūbų pažiūrėti, o aš ne tas žmogus, kad užsienyje po parduotuves maltis. Nors ir namie to nemėgstu. Nuėjome į knygyną ir spėkit kas įvyko? Radau net 2 skirtukus. Pusiau kinietiški, bet kitoje pusejė yra taisyklės rusų kalbos, tad iš jų man dviguba nauda. Tiesa, prieš ėjimą dar pavalgėme. Dviese pavalgėm už 3 eurus. Į kainą įėjo sriuba (balti barščiai), pūkučiai su bulvių koše, mišrainė ir gėrimas. Paskui nuėjau į TIC prisirinkt makulatūros, nes daugiau niekur nebus. Ir keliavome toliau į Naugarduką. 
Naugardukas
Ten vėl pilies griūvėsiai. Šįkart jau labiau žinomi visuomenei, tačiau šiek tiek naujienų buvo, pastatytas ale bokštas ale siena, ko prieš 11 metų nebuvo. Tačiau įspūdis tas pats. Vaizdas nuostabus. Atvažiavus į Baranovičius apžiūrėjome cerkvę, tačiau iš lauko ir į viešbutį. Tokio viešbučio Baltarusijoje dar nemačiau. Kambaryje skystųjų skristalų televizorius, mažas šaldytuvas ir viskas atrodo europietiškai. Tačiau galiu paguosti, interneto nėra. Norėjau dar išeiti pasivaikščioti, bet nemėgstu viena, tuo labiau, kai vieta nauja, nes pamatysiu kažką įdomaus ir nebus kas mane nufotografuoja. Tuo labiau, kad žinant baltarusius, tai po vieną nemokančiam rusų normaliai geriau neiti. Kadangi mama pakvietė savo kolegę pas mus, tai buvo vakarėlis. Gėrėm, valgėm ir nesamones šnekėjo jie. Man tokie neįdomu… O ką daugiau darysi, kai temsta, teko būti. Tačiau prieš einant miegot, fotografavau labai gražų mėnulį, tai džiaugiausi, kad pasiėmiau stovą.
Rytas prasidėjo gerai. Anksti išėjome į miestą. Pasidariau asmenukę su Leninu. Na kaip aš be to… Po pūsryčių (kaip bebūtų keista, tai buvo švediškas stalas), sulipę į autobusą, kai kurie padarė po 50 gr. Priekyje su vairuotoju tik mes du blaivi. Vairuotojas juokėsi, kad nu moterys ir duodat, nuo pačio ryto. Pasijuokę iškeliavome į mažą miestely, o paskui į Nesvyžių. Tiesa, vairuotojas per veidrodėlį mato mamos mėlyną suknelę, kurios spalva jam labai patinka ir vis pasijuokia, kad šviečiasi. Apsilankėme Nesvyžiuje. Ten labai gražūs rūmai ir pats miestas gana nieko.
Nesvyžiaus pilis
Nuėję į pilį apžiūrėjome ekspoziciją. Žinoma, kiek realiai ten viskas yra atkurta pagal tai kas buvo neaišku… Kažkaip išėjus prisiminiau kaip smagiai su Grigorijum vaikščiojom Verkių rūmų parke. Dar mama tik su kolege, tai taip liūdna paliko. Mama vis klausia kas yra, imsiu ir sakysiu. Tai taip prieš pietus ir po jų vienišė buvau. Bet aš juk įpratus. Buvome apžiūrėti Radvilų sarkofagų bažnyčioje. Kai kurie nustebo kiek ten yra sarkofagų. Sekantis taškas – Miro pilis. Kiek pamenu, tėvui rašėm žinutę prieš 11 metų, kad užėmėm Miro pilį, tai šįkart taip pat pasielgiau tik jau aš. Gražiai ten viskas dabar sutvarkyta, žymiai patraukliau nei buvo. Na aišku, tada kai buvom kaip tik tvarkė. Vienos moterišlės nustebo, kad aš čia jau kelintą kartą. Klausia ko čia važiuoju? Negi uždraus? Noriu ir važiuoju, jeigu niekas nevaržo. Įdomių žmonių yra… Padariau nuotraukas su senomis nuotraukomis, nes ruošėmės kelionej. Pasiėmėm senas tėvo ir mūsų darytas nuotraukas. Neišėjo kaip norėjau, bet ką padarysi. Synkovičiai – gynybinio tipo cerkvė. Va čia pasidarė gera, kai turi skarelę, nes į cerkvę be skarelės nelabai įleidžia. Graži ta cerkvė, nedidelė ir lauki, o dar laukuose… Kadangi žinojome, jog reiks sijono arba suknelės – problemų Žirovicuose nebuvo tik 3 (man, mamai ir jos kolegei). Kitos neturėjo nei sijono, nei skarelės, tad kaip juokėmės skolinosi kitų blusas, kad kariautų su nuosavomis. Taip pat ten duoda tokias kaip dideles prijuostes, kad būtų kaip sijonas. Dabar bent jau spalvotos, nes kai buvom prieš 11 metų, viskas atrodė labai niūriai. Tokios tradicijos pas stačiatikius – be skarelės neįeisi, o pas sentikius dar ir be sijono ar suknelės. Ten radom skirtukų,tad vėlgi medžioklė pasisekė. Dar užsukome prie šaltinėlio, kurio vandenyje net maudosi. Ir galiausiai Slonimas – nakvynės vieta. Gavome eilinį kartą tame viešbutyje VIP’inį kambarį (praeitais metais buvo 402 pirmą naktį, 302 paskurtinę naktį ir 202 šįkart) su salionu, kuriame televizorius, šaldytuvas, didelis fotelis, ir miegamuoju. Kilo šaršalas, kad reikia pasų norint gauti raktą. Vieni sakė neduos pasų, bet teko duoti, o kaip kitaip. Kuriozas… Mamos kolegės draugas sakė, kad nereikėjo duot paso. Nu blyn, kur jis dings??? Vieni davė, kiti ne. Aiškinimasis nieko nepadėjo. Tačiau kaip dažniausiai būna, buvau teisi aš. O dar kadangi mama su kolege nuėjo iki parduotuvės, o aš antra pasiėmiau raktą, tad laukiau mamos. Kai grįžo pasakiau kas ir kaip ir ale normaliai nemokėjau paaiškint. Jo… Atrodo pamiršo, kad nemoku tiek rusų kalbos kiek ji ir negaliu visko suprasti normaliai. Ir kaip visada likau kalta, nors kaip minėjau, buvo mano tiesa kaip reikėjo pasielgti. Galvojau vėl vakare išeiti, bet va, būtinai reikia vėl gert su kolege… Ryte prieš pūsryčius dar turėjo ekskursiją po Slonimą, nors jau taip vaikščiojome ir praeitais metais, tačiau šįkart galėjome apžiūrėti kaip atrodo netoli viešbučio esanti bažnyčia. Pūsryčiams sukirtau 3 blynus su varške (su Valentinu pasidalinom likusią porciją), nes kepto kiaušinio nemėgstu. Ir vėl daiktų kraustymas į bagažinę ir kelionė link Ružanų – gražiausių rūmų. Prieš 11 metų įspūdis buvo begalinis, o dabar, kai restauruota dalis, tai nebėra to efekto, tačiau vis dar užimamas rūmų plotas užima kvapą. 
Ružanai – Sapiegų rūmai (panoraminė nuotrauka)
Kad pasidaryčiau panoraminę nuotrauką iš keletos nuotraukų, pasiėmiau kartu ir stovą. Va čia ir prasidėjo man juokas, kai vieni klausė, ar mano darbas susijęs su tuo, ar aš profesionalė (tipo fotoaparatas profesionalus, jeigu jau su stovu dirbi). Pasidariau normalią nuotrauką su mama, nes ne visi moka normaliai fotografuoti su tokiu (vienai daviau Naugarduke nufotografuoti mane ir mamą, tai gavos, kad griūvėsiai per pusę, bet mes pilnai matomės arba trūko šiek tiek, kad viskas matytųsi, tad jeigu nemoki, tai nesiūlyk padėt… O dar matė viską per ekraną (aš nemėgstu taip, fokusuoja prasčiau)). Tad čia gavosi padorios nuotraukos, gera kokybė ir mes abi. Ir paskutinis mūsų taškas – Gardinas. Ten apžiūrėjome cerkvę, kuri ant Nemuno kranto, paskui ėjome iki centro ir ten atsisveikinome su mūsų gide. Mes nuėjome iki knygyno, kol dar dirbo. Pasisekė, kad radau skirtukų – pusiau rusiški, pusiau kinietiški, bet tinka. Nuėjome pažiūrėti saldainių, ką nupirkti lauktuvėms, paskui į dar vieną knygyną ir ten pavyko rasti tikrų baltarusiškų skirtukų. Pietums sukirtome 475 gramų picą su mama ir nuėjome prie Lenino – juk reikia asmenukės, nesvarbu, kad turiu. Paskui į parką ir neskubant atgal. Dar nusipirkome saldainių ir susėdę į autobusą vykome namo. Su mama dar pasilikome Vilniuje pora dienų. Pirmadienį nuėjome į šv. Faustinos namelį – muziejų, Antakalnio kapines. Netoli kapinių yra Sapiegų rūmai. Tų pačių, kurių rūmai stūgso Ružanuose. Specialiai nuvedžiau parodyti mamą, kad pamatytų kaip skiriasi didybė Baltarusijoje ir Lietuvoje, kaime ir didmiestyje (kai statė, žinoma, nebuvo didmiestis, tačiau kaip viskas skiriasi).
Sapiegų rūmai Vilniuje
O vakare į Katedrą, vyko mišios, tad po mišių sakėme eisime į Bernardinų sodą, bet tada… O tada sėdėjome Katedroje, nes Vilnių užklupo audra. Kai lijo mažiau, nuėjome į Bernardinų sodą, nes mama dar jame nebuvo, paskui per senamiestį (dar kaip visada prie bastėjos nuėjome) grįžome namo. Labai džiaugiuosi namų vieta – pėsčiomis nuo Katedros apie valandą laiko neskubant. Antradienį mama norėjo važiuoti anksčiau, tačiau žinojau, kad nespėsim, tad neskubėjome. Punktas – Rasų kapinės, kurios nėra toli namų, tačiau kelias labai nuobodus, tad ėjome kitaip, nes norėjome susipažinti su rajonu. Praėjome sentikių kapines, cerkvę ir neskubėdamos atsidūrėme prie kapinių. Ten yra palaidota Pilsudskio širdis ir mama net lenkam paaiškino, kad čia Pilsudskiego, tai jie nustebę šiek tiek buvo. Apžiūrėję patraukėme ieškoti namo, kuriame dailininkas piešė tai, ką matė vienuolė Faustina savo regėjimuose – tai Dievo gailestingumo paveiklas (pasidomėkite, labai įdomi istorija, kurią kaip ir daugelį istorijų savinasi ir lietuviai ir lenkai). Ir vėl neskubėdamos parėjome namo ir paskui jau į Šiaulius.
Kas, kaip ir kodėl?
Sveiki, esu Regina. Studijuoju gamtos mokslus ir turiu nekasdieninį hobį – knygų skirtukų kolekcionavimas. Mėgstu ir fotografuoti, įamžinti įvairias akimirkas (ypač kelionių). Dar vienas pomėgis – rašyti. Nors kartais rašau retai, tačiau niekada nerašau per prievartą (kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi). Kadangi karts nuo karto keliauju (ne tik po užsienį, bet ir po […]
