Muitinės muziejus, požemiai ir nekasdieninis susitikimas

Sesija pasibaigė, na jos kaip ir nebuvo. O po jos kaip visada reikia pailsėti… Ketvirtadienio rytas, baigiu dėtis daiktus ir keliauju į stotį. Šįkart daiktų daugiau, nes dar pirkau tėvo kolegei lovatiesę. Kelionės metu susiskambinam ir paaiškėja, kad ji bus netoli stoties panašiu metu kai atvažiuosiu, nors ji manau atėjo specialiai, kad man nereiktų su daug daiktų eit namo. Susitinkame stotyje ir nueiname papietauti. Sakiau, kad sriuba bus kaip tik, o ji dar nupirko ir bulvinių blynų ir varškės apkepo. Teko rinktis ką norėsiu dar valgyti. Tiek privalgiau, tai net vakare nesinorėjo valgyt. O namo vos parėjau. Ir išėjau vėl. Sugalvojau apsilankyti V. Krėvės ir V. Mykolaičio-Putino memorialiniuose muziejuose. Jie tame pačiame name, kuris buvo pastatytas profesoriams, kurie dėstė Vilniaus universitete. Jie yra nemokami kas keisčiausia. Ten pasižiūrėjau tiek nuotraukų, daiktų ir dar nemažai papasakojo. Tėvai gyrėsi, jog jiems Kijeve ekskursijos buvo dviems, o man va, vienai. Išėjusi pasukau link Gedinimo prospekto ir tik įžengusi į jį pamačiau seniai matytą pusbrolį. Abu nustebę buvom, kad taip susitikom. Aš kaip tik važiuodama buvau pagalvojus apie jį, kad susisiekti ir susitikti su juo, jeigu laisvas. Bet mano noras ir taip išsipildė. Susitikom, kad ir trumpam, bet vis šis tas. Buvo labai smagu jį pamatyti. Pasivaikščiojau dar ir grįžau namo. Pavalgiau, pailsėjau ir vakare vėl į miestą. Patinka vakare Vilnius. O ir žmonių mažai.

Grįžtu namo su baisiai skaudančia galva. Daug visko per vieną dieną.

Penktadienį reikėjo anksti keltis ir važiuoti į Naująją Vilnią. Galvojat, o ko ten belstis? Kas žino, tai tikrai keista, nes nuo centro iki ten ilgas kelias… Na galima ir traukinuku. Naujojoje Vilnioje yra Nieko rimto leidykla, kurioje susitikau su Sigute Ach.

Susitikti su ja man buvo svajonė. Jos piešiniai tokie, kad gali pasijusti lyg vaikas, tokie lengvi, spalvoti ir mieli. Sigutė Ach lygiai tokia pati, kokią galime pamatyti televizijoje – paprasta, nuoširdi, nepasikėlusi dailininkė. Iš leidyklos ji paėmė daugybę skirtukų. Kai kuriuos jau turėjau, tačiau ji dar man specialiai pasirašė ant kelių. Ėmė man ne po vieną skirtukus, o po kelis. Pasijaučiau kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Kiek nedaug reikia iki laimės – skirtukų. Supranti, kad padaryti geri darbai atsiperka ir tokiu formatu, kai pats gauni tai, ko labai norėtum. Tie skirtukai nėra neįperkami, jeigu galvojat, kad susisiekiau su Sigute Ach tik todėl,kad galbūt gaučiau jų. Mintis buvo tik sužinoti, kiek ji yra jų padariusi, kad turėti visus. Kadangi tai dailininkės darbai, tai norisi turėti visą kolekciją. Gavau ir retesnių skirtukų, ir su leidyklos klaida (tokie būna irgi vertingi, nes tokių paprastai būna nedaug).

Dar pasakė, kad galiu ir kiekvienais metais susisiekti su leidykla ir klausti dėl skirtukų. Pažintis suteikė man daug gerų emocijų. Grįžau namo visa džiūgaudama. Keliavau namo apie valanda laiko su dviem GREITAISIAIS autobusais. Koks išsigelbėjimas tiek greitieji… Ir popietė vėl mieste. Nusprendžiau apsilankyti muitinės muziejuje. Jis taip pat nemokamas. Einu ne todėl, kad muziejai nemokami, o todėl, kad tikiuosi, jog ten bus įdomu ir sužinosiu kažką naujo. Ten vėl trumpą ekskursiją turėjau viena. Atsakingas asmuo taip įdomiai papasakojo apie kontrabandinius daikčiukus. O muziejuje pateikiama istorija nuo pat LDK laikų iki dabar, eksponuojamos gautos dovanos iš kitų šalių muitinių.

Žinoma, įdomiausia buvo kontrabanda ir nelegalūs daiktai. Pasakojo, kad neseniai gavo išmanų telefoną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo originalo. Pats pažiūrėjo, kad yra lietuviškas meniu, kamera labai gerai veikia. Gal kažkas skaitė apie „tortą“, kuris buvo gabenamas iš Baltarusijos? Tai ten tą „tortą“, tiksliau jo cukrinį apvalkalą galima pamatyti, o viduje buvusios cigaretės jau sunaikintos. Pasakojo, kad dabar cigarečių nebedegina, o smulkina ir kompostuoja, taip aplinkai yra geriau. Bet narkotikų naikinimas – smarvė baisinga.

Kai kurie įsigudrino pastorintame kėbule gabenti spiritą. Perspėjo, kad jeigu mašinoje yra kokia detalė, kuri nėra tokia, kokia turi būti, geriau pasakyti iškart muitinėje, nes kitaip gali ardyti visą mašiną. Beje, muitinės uniforma per maždaug 100 metų beveik nepakito. Tik kad kai atgavome nepriklausomybę, kurį laiką dėvėjo senas uniformas ir tokias purvo spalvos. Ne visus dalykus muitinė sunaikina. Kai kas būna perduodama ne tik muziejui (na čia atrodo viskas logiškai, kad muziejui gali atitekti kažkas visiškai laisvai), tačiau ir kitoms įstaigoms kaip edukacinė priemonė. Po muziejaus dar pasivaikščiojau mieste ir grįžau labai anksti namo. Nežinau kodėl, bet jaučiausi labai pavargus, norėjosi pagulėti, pabūti ramiai. Gal kai toks durnas oras… Nei lyja, nei nelyja. Dulksna, ne dulksna. Eilinį kartą pasikartosiu, bet butas yra išganymas man. Puiki vieta pailsėti, ištrūkti iš Šiaulių narvo.

Šiaip ne taip atsikeliu ir vėlai. Na man vėlai, o kitiems 10 val ryto yra niekis. Kol valgau pusrytį, tol žiūriu ką galiu pamatyti įdomaus. Nusprendžiau apžiūrėt Kinijos meną. Visokie dalykėliai išlikę nuo 400-300 m pr. Kr. Gana įdomu buvo pažiūrėti. Man jau abonementą galima duoti Taikomosios dailės muziejuje. O po to į katedrą, Bernardinų bažnyčią, šv. Onos bažnyčią. Iš išorės gotika fantastika, o va vidus…

Vidus nėra kažkuo ypatingas. Tiesa, dar prieš tai nusprendžiau, kad išlaidausiu savo norams ir pažinimui. Taigi, aplankytas dar kartą bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs šv. Mykolo bažnyčioje. O prie to paties ir Katedros požemius su varpine. Prisiminiau, kad būna ekskursijos, tad susiradau kada vyksta ir tuo laiku nuėjau. Pasiklausiau kaip vienuolis dominikonas (pagal manierą tikrai žinojau, kad ne vilnietis ir grįžusi namo išsiaiškinau, kad jis iš  Panevėžio) pasakoja apie buvusį vienuolyną, bažnyčią ir eksponuojamas relikvijas, kurias rado Katedroje dar sovietiniais metais. Tos relikvijos buvo specialiai slepiamos nuo valdžios. Anksčiau buvo taip, kad ateidavo į bažnyčią prašyti paramos kariuomenei, o tai būdavo žinoma kažkokie dirbiniai (taurės, kryžiai, monstrancijos, kuriuose būdavo tauriųjų metalų ar brangių akmenukų). Kai kurie buvo labai gudrūs ir duodavo, kas ne taip brangu. Taigi, tas relikvijas rado ir slapta surašinėjo keletas žmonių, kad tik Maskva nesužinotų. Ir buvo pasakyta nesakyti niekam kas daroma, meluoti net žmonoms. Taip išliko iki mūsų dienų tai, kas buvo aptikta. Viena monstrancija įkainota draudimu jeigu būtų norima kažkur eksponuoti apie 1 mln eurų. Vienas kryžius kainos net neturi, nes nėra tokios sumos, kad būtų galima tai padaryti. Paskui nuėjau iki katedros ir ėjome į požemius. Ten palaidota apie 300 žmonių, o identifikuota tik 5 proc palaikų.

Tiesa, Barbora Radvilaitė mirė nuo vėžio, o ne Bona Sforza ją nunuodijo kaip buvo galvojama ir palaikai jos išsilaikę buvo labai gerai. Požemiuose ir vaikai drąsiai uždavinėjo klausimus, kas mane sužavėjo, kad jie tokie drąsūs ir klausia. Noriu priminti, kad ten pelkėta vieta (kodėl noriu priminti?  Man rods dauguma tą vienaip ar kitaip yra sužinoję) ir kai atrado tuos požemius, visi karstai plūduriavo. Ten negalėjo dirbti nenusausinę. Kaip supratau gidas galbūt archeologas, nes kartu ten viską darė. Tiesa, galvojama, kad toje vietoje jau nuo senų laikų buvo šventa vieta, nes aptikta laužavietės pėdsakų, tad galėjo ten pagoniai rengti savo apeigas. Ir galiausiai apžiūrėjau varpinę. Na nėra ten kažko tokio, o ir oras nebuvo toks, kad nuotraukos neblogos būtų pro langus, tačiau neblogai atrodo miestas. Už visą tą gėrį sumokėjau 5 eurus ir tikrai patiko. Kai vien apžiūrėti bažnytinio paveldo muziejų man kainuoja 2,5 euro. Pasikultūrinau nerealiai. Labai džiaugiuos, o ypač tuo, kad seniai norėjau apžiūrėti požemius. Tokie dalykai man labai patinka. Grįžau namo, pailsėjau ir aptingau, bet susikaupiau ir išėjau į miestą. Išlipau prie Lukiškių ir per Gedo prospektą nuėjau iki senamiesčio, pro prezidentūrą. Užsukau į kiemelį, iš kurio matosi prezidentūros kiemas.

Paskui į Dievo gailestingumo bažnyčią, kuri atvira visą parą. Padėkojau už gerą savaitgalį, kad tiek daug pamačiau. Ir per dar nežinomas gatveles nuėjau iki mėgstamos maximos ir tada tiesiausiu keliu namo. Nemaniau, kad turėsiu jėgų, bet manau galėjau ir kitaip namo pareiti, nes oras geras pasitaikė, o ir vaikščioti man patinka. Grįždama daug galvojau ir supratau, kad jeigu nutiktų taip, kad dirbčiau Vilniuje, tai man nebūtų nuobodu kaip Šiauliuose. Daugiau renginių, pasivaikščioti yra kur, įvairūs, įdomūs žmonės. Ir su tokiomis geromis mintimis eidama pro geležinkelį dar ir nuotrauką padariau. Labai gražiai atrodo jis naktį.

Rytas ir laukia kelionė namo. Susitvarkyti reikia, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Dar ir tašę susidėti, nes daiktų ir parvežti reikia iš namų. Ne viską tėvas parveža, tai lieka man tempti. Dar pažiūriu laidą apie gyvūnus ir keliauju. Atrodo 4 dienos tiek daug, o praėjo kaip 4 minutės. Dabar reiks laukti vasario galo, kai bus knygų mugė. Kas kartu su manim skirtukų prisirinkti???  Gal pavyks gauti kvietimą dar, nes tėvo kolegė pristatinės knygą, tad reiks nueiti būtinai, o tokiu atveju gaunama ir kvietimų, tai galbūt duos vieną. Juokauja jau visi, kad man Lagamino reiks skirtukams. Na manau daug bus ir tokių pačių, tačiau imsiu visokius. Man sueis per laiką tikrai. Vis randu žmonių, kurie renka, o ir kam nors šiaip nusiųsti galima. Na ką, iki vasario galo.

Mano nuotykiai pasirodo dar nesibaigė ties Vilniumi. Grįžus į Šiaulius, įsėdau į savo autobusą ir likus 2,5 km iki namų autobusas sugenda. Gerai, kad už maždaug 10min atvažiavo kitas, nes jeigu būtų tekę laukt, tai būčiau ėjusi pėsčiomis, bet prieš tai paskambinus tėvui ir paprašius pasitikti. Nuėjus iki stotelės moteris manęs klausia rusiškai, ar autobusas bus 16:10, pasakau, kad ne ir bandau paaiškinti kodėl, bet lietuviškai, o ji manęs klausia ar autobusas bus ir pasakau, jai kad nemoku rusiškai paaiškinti. Galvoju, nepasakok man pasakų, kad nesupranti ką sakau. Tiek metų gyveni čia ir nemoki, tik nereikia pasakų sekti. Šiaip ne taip namo grįžau ir su skirtukais labai nustebinau tėvus, nes jiems apie tai nesakiau. O jie mane nustebino tuo, kad kaip supratau, jie mano, kad laiką leidau ne viena Vilniuje, o su kokiu berniuku. Deja, kaip visada viena. Na bet tegu taip mano, jeigu jiems taip geriau.

Šventinis Vilnius

Kitiems atrodo keista, kad daugiau niekur nekeliauju tik į Vilnių ir dar būnu viena. Bet man tai geriausias laiko leidimas. Nors… Šiandien nufotografavus vilniečius (tikriausiai, nes kalbėjo šiaip rusiškai, bet manęs paprašė nufotografuoti lietuviškai) tėvą ir sūnų, supratau, kad vis dėlto geriausia dviese. Gali kalbėtis, diskutuoti, kodėl taip, o ne taip yra, yra kas nufotografuoja kur nori, kaip nori. Na bet gal kada nors, o dabar ir self‘iai bus gerai, kad ir kokybės nėra.

Keistas tas mano važiavimo laikas buvo. Trečiadienio rytas ir aš deduosi daiktus. Kad tik ko nors nepamiršti… Bet kaip visada tai tik baimė. Autobusas pilnas, nes eilinį kartą į traukinį nebebuvo bilietų. Šalia manęs atsisėda pagyvenusi moteris. O netoliese atsisėda mano amžiaus pora, bet vairuotojas juos išprašo, nes bilietus nusipirkę ne trečiadieniui, o ketvirtadieniui ir nepasižiūrėjo. O galėjo patikrinti… Laiką galima pakeisti, perkant internetu. Šalia sėdinti moteris sako man, kad gaila jaunuolių, diena sugadinta. Ir taip prasideda mūsų pokalbis. Apie viską pakalbėjome. Toks įspūdis, kad abiems reikėjo eilinio pokalbio, o ir kelionė neprailgo. Šauni moteris, o pasirodo dar ir mano klasiokės kaimynė. Aš su savo amžiaus žmonėmis susipažinti nemoku, o va su vyresniais jokių problemų. Atrodo kaip tik turėčiau lengviau susipažinti su savo amžiaus, bet…

Taigi, einu pėstute namo. O kas man jaunai. Negaliu atsidžiaugti, kad namai tik 15min. nuo stoties. Kas gali būti geriau. Susitvarkau viską, pasidarau arbatos, pavalgau ką mama padarė ir į miestą.

Pirmas taškas – muitinės muziejus. Deja, tarp švenčių jis nedirba. Bereikalingai važiavau ir sugaišau valandą laiko. Na bet nieko nepadarysi. Grįžtu į miestą. Kaip džiaugiuosi, kad jau išmokstu autobusus ir troleibusus. Kiti labai stebisi, kaip aš taip. Kai važinėji, tai nori, nenori išmoksti. Sekantis objektas – teatro ir muzikos muziejus senamiestyje. Įspūdžio nepaliko labai, bet kas tuo domisi, tai nueiti verta. Daug nuotraukų, asmeninių daiktų, įrangos. Pusryčiai – pietūs per silpni buvo, tad grįžtu namo. Tiksliau į parduotuvę ir tada namo. Dar vienas geras dalykas –3 parduotuvės šalia namų. Pavalgau, pailsiu ir vakare vėl į miestą. Koks jis gražus vakare. Taip, suknista romantika. Žmonių daug, kas man patinka. Jautiesi kaip skruzdėlytė. Toks jausmas buvo pirmą kartą, kai pati viena atvažiavau į Vilnių ir susitikau su draugu. Dievinu Vilnių dėl tokio jausmo. O dar kai gali lavinti kalbas, nes vis užklausia užsieniečiai kažko, tai dar didesnis džiaugsmas.

Pasivaikštau, kad net kojytes skaudėti ima, o dar kai ryte nemiegojau autobuse… O ką vakarienei? Visad išgelbės Mindaugo g. maxima. Kaip gerai, kai ji dirba visą parą ir gausi dar kokios mišrainės nusipirkti. Dar ir radler, kad visai užsibaigčiau, nes ir galvą skauda. Ir jogurtas – pusrytukai geriausi tokie. Vilniuje būdama vis išbandau naujus skonius. Namie taip nesilepinu. Grįžtu ir susitinku kaimynę – pirmą kartą per metus. O aš niekaip neišmokstu pasisveikinti gestų kalba. Kas nežino, primenu, kad mano kaimynai Vilniuje yra kurtieji. Namas specialiai statytas buvo senais laikais kurtiesiems. O dabar aukšte gyvena kelios šeimos. Apsitvarkau ir poilsiauju po tokios geros dienos. Negaliu apsakyt kaip džiaugiuosi ta galimybe leisti laiką Vilniuje.

Taip sunkiai ryte atsikeliu, dar tamsoka… Reikia iki parduotuvės. Šįkart ne maisto, o kai ko kito. Ir man būtinai reikėjo važiuoti iki Panoramos… Ten man daug prisiminimų iš 2012 metų pavasario, kai susitikau su savo simpatija. Tada turėjau pasakišką laiką ir jaučiausi kaip su broliu. Taip gerai būdavo tik su juo… O tada į Genocido ir aukų muziejų. Aišku, galėjau pėstute, bet aš labai sena. Tiksliau nekenčiu savo žieminių batų, nes negaliu su jais ilgai slampinėti. Nueinu į muziejų, ten pasiimu audio gidą. Tėvas pasiūlė taip padaryt ir tikrai nesigailiu. Vaikščiojant po rūsius, kur laikė sulaikytus žmones, tikrai pravertė. Dar pasakojo prisiminimus žmonių kaip ten kas vyko. Kai nedidelėje kameroje būdavo laikomi 12-15 kalinių. Kaip jie kankinami būdavo ir pan. Žiauriai KGB elgėsi… Šiek tiek pasiklausiau gidų. Geriausia eiti su ekskursija, kas išvis nieko nėra girdėjęs apie tuos laikus. Man yra pasakoje kaip elgėsi su žmonėmis, tad aš įspūdį jau turėjau. Bet jeigu būtų galimybė, eičiau dar kartą ten, kad išgirsti dar daugiau pasakojimų. O paskui… O paskui susitikimas su „sese“. Nuvažiavome į lenkišką knygyną. Ne, kol kas lenkų nesimokau, bet… Ji ieškojo dovanos, o aš po kompanija. Paskui nuėjome į geriausią kepyklėlę Vilniuje išgerti kavos. Pasikalbėjome, pasijuokėm. Džiaugiuosi, kad tėvas su ja supažindino. Palydžiu iki stotelės, o pati į Tuskulėnus kulniuoju. Kaip didžiuojuos savim, kad Vilniuje orientuojuosi. Deja, ten man nelabai patiko… Kadangi pietų metas, laikas grįžti namo. Bet gi valgyt nieko nėra. Į parduotuvę ir labai studentiškai pagal mane – pieniškos dešrelės. Kaip tik dviem dienom man. Grįžtu, pavalgau, pailsiu. O vakare vėl į miestą. Bet kažkaip jau tingisi… Na bet ką namuose veikti. Geriau slampinėti mieste. (Ir visa tai rašiau telefonu, nes taip norėjosi išnaudoti laiką važiuojant namo, prisiminti, kaip gerai ir greit praėjo trys dienos.) Mintys labai dažnai keičiasi, kai vaikštau Vilniuje. Vieną akimirką kaupiasi ašaros, kad oras gražus, o aš viena ir neturiu su kuo dalintis gražių akimirkų, o kitą jau šypsausi, nes pamatau kokią gražiai apsirengusią babytę. Nueinu į Bernardinų bažnyčią, nes ten būna vis koks asiliukas, avytės ir ką jūs manot? O ten vaikų pilna, džiaugiasi gyvūnėliais. Tai ir aš džiaugiausi tokiais grožiais.

Pasivaikštau taip kokias tris valandas ir namo. Nusibosta šiek tiek vienai, gal todėl, kad šventės, mažai kas po vieną vaikšto, tai liūdnoka. Grįžusi namo baiginėju vieną atsiskaitymą padaryti. Apsitvarkau, kad ryt būtų mažiau ir vėl toks pat vakaras. Dar vienas dalykas dėl ko džiaugiuosi, kad nebūna triukšmo aplink. Gali ramiai ilsėtis.

Rytas ir aš gailiuosi, kad vėlai nuėjau miegoti. Taip sunkiai atsikėliau… Tempiau kiek galėjau, kad tik nesikelti. Guodžiau save, kad oras nėra gražus, tai kam keltis, bet noras nugalėjo. Jogurtas, kava ir jau raktai rankoje, fotoaparatas ant pečių ir einu pro duris. Pirmiausia į stotį nusipirkti bilieto, jeigu būtų daug važiuojančių. Ir tada pro Aušros vartus į senamiestį. Prie Halės turgaus pamatau moteriškes (tikriausiai iš Skandinavijos) ir matau, kad nesusigaudo žemėlapyje, kažko neberanda. Ir tokia mintis, na dabar jau manęs klaus ko nors, o jeigu nežinosiu. Ir išgirstu klausimą – kur autobusų stotis? Gerai, kad klausimas lengvas, parodau kryptį ir einu toliau. Tiesa, užeinu į lenkišką suvenyrų parduotuvę pasižiūrėti skirtukų ir nusiperku aišku. Užeinu į Šv. Teresės bažnyčią. Noriu pasižiūrėti prakartėles, pasimelsti, tad šiandien nusprendžiau aplankyti bažnyčias, kuriose dar nebuvau. Paskui apsilankiau Rotušėje, ten fotografijų parodos iš sovietinių ir tik atgavus nepriklausomybę laikų, tad tikrai įdomios.

Prisiminiau, kad neturiu nuotraukos su Šiaulių gatvės pavadinimu, tai kulniuoju pasidaryti nuotraukos, nes kaip be asmenukės… Užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią (čia jau kaip ir tradicinis taškas pas mane), paskui į universitetą ir į šv. Jonų bažnyčią. Apžiūrėjau ją pirmą kartą normaliai, beveik visą ir praktiškai žmonių nebuvo, tad labai gerai. Dar nueinu prie eglutės, paskutinį kartą pasidžiaugti ja. Nufotografuoju tėvą ir sunų, kurie labai plačiai šypsodamiesi manęs paprašė padaryti nuotrauką ir buvo labai laimingi turėdami prisiminimą. Dar kartą nuėjau prie prakartėlės ir neskubėdama per Gedimino prospektą ėjau link stotelės.

Kažkodėl grįžau pavargusi jau. Atrodo trumpai praleidau laiką, bet tas miego trūkumas matyt… Reikia parvežti patalynę, tad pakloju švarią lovą, išplaunu grindis, apsitvarkau ir lieka man pusvalandis užkasti, susidėti daiktus ir eiti į stotelę, nes labai nepatogu su „štukine“ taše eiti iki stoties, kai vienoje rankoje ji, kitoje kuprinė su fotoaparatu, o ant pečių kuprinėje kompiuteris. Daiktų daug, o aš viena ir maža. Toks tas mano tarpušventis Vilniuje. Su šiek tiek naujų vietų, liūdesio, džiaugsmo, gražių akimirkų ir skania bandele. O dabar Vilnius manęs lauks turbūt vasarį, bet gal dar ir sausį spėsiu. Nesinosi naudotis tuo, nes to mano džiaugsmo, to poilsio Vilniuje tėvai nelabai supranta kaip matau. Bet man ten namai. Ten aš laiminga.

Eilinė kelionė į Vilnių ir atradimai

Penktadienio rytas ir aš kaip kiekvieną mėnesį susidedu daiktus ir keliauju į autobusų stotį ir į Vilnių. Nieko nėra geriau nei trumpas išvažiavimas iš Šiaulių. Stotyje užeinu pas tetą, o ji kaip visada klausia, ar mama įdėjo valgyt. Taip, mama pagarsėjusi tuo, kad pasirūpina. Pasikalbam ir einu į autobusą. Kelionė 3 val., tačiau vis pamiegant tos valandos praeina greitai. O štai ir Vilnius. Nusigaunu iki namų, o tėvas manęs jau laukia. Taip, šįkart aš ne viena. Užvalgom ką mama įdėjo ir šnekamės. Ir jis pastebi, kad aš kažkokia linksmesnė ir klausia, ar susitiksiu su kokiu draugu ir jeigu susitikinėju su kažkuo, tai jam pasakyčiau. Taip, aš buvau šeštadienį ne viena. Tačiau vis dar penktadienis.
Taigi, pavalgom, susidedam daiktus ir važiuojam į miestą. Jis išlipa prie darbo, o aš važiuoju toliau. Turiu pasiimti skirtukus iš mokslų akademijos bibliotekos. Ten manęs laukė net 4 skirtingi skirtukai išleisti kitiems metams. Malonu, kai bibliotekai negaila padovanoti į mano kolekciją jų. Na o toliau į arkikatedrą, pasimelsti, uždegti pora žvakelių.

Tada per Pilies gatvę iki Subačiaus gatvės ir prie barbakano. Ten mano secret place kaip vienas žmogus pasakė. Ten dabar vis nueinu. Gražu pasižiūrėt kaip atrodo miestas. Tada einu į bastėjos muziejų. Nieko ten tokio ypatingo, tačiau gražu rūsyje, man patinka tokios vietos. O ir baziliskas ten gyvena. Tada ėjau pažiūrėti šalia esančių Č. Milošo laiptų su jo žodžiais lietuvių ir lenkų kalba.

Kadangi netoli Bernardinų bažnyčia, tai užeinu į ją. Ir vėl į senamiestį. Pasivaikštau dar, užeinu į Dievo gailestingumo bažnyčią, pasimeldžiu. Ir tada susiskambinu su tėvu, kad eisim į Nacionalinę dailės galeriją. Susitinkame prie sakurų ir nueiname. Galvoju, kokia bus paroda, jeigu tai apie kompozitorių Juzeliūną. Tačiau buvo ir įrašų, ir nuotraukų, ir filmukai. Tikrai neblogai padaryta. Paskui dar į pora parodų ten pat. Ir einame i VCUP pasižiūrėti kokį termosą nužiūrėjo tėvas. Žiūrime ir prieina moteriškė. Klausia, ar reikia patarimo ir pasako, kad vyrui nupirko į poledinę žūklę, tai sekančią dieną dat karštas būna vanduo. Komentarai internete irgi buvo geri, o dar akcija… Įsigyjame termosą ir einame iki tėvo darbo, pasiimti jo daiktų ir keliaujame namo. Pavalgom vakarienę, kurią dalinai padarė mama su tėvu. O paskui su tėvu žiūrim rusišką komediją. Smagus vakaras.

Ryte atsikeliame neskubėdami. Pavalgom ir keliaujam miestan. Vėl keliauju į arkikatedrą, tada po senamiestį iki Dievo gailestingumo bažnyčios, o tada iki rotušės, kur susitariau susitikti su draugu. Tačiau, jis nuėjo iki arkikatedros. Taigi susitikome pusiaukelėje. Susitikome pirmą kartą. Ir jis iškart puolė apsikabinti. Nustebau, nesitikėjau to. Nuėjome prie barbakano ir pakartojome mano penktadienio žygius. Paskui ėjome į Užupį. Ten yra Bernardinų kapinės, kuriose pradėta laidoti 1810 metais, tad senos, todėl norėjau ten nueiti.

Paskui nuėjome išgerti kavos su pyragėliu. Pasikalbėjome apie viską ir apie nieką. Ir keliavome toliau. Sakantis punktas – pinigų muziejus. Jis man patinka, nes yra nemokamas, naujai padarytas, yra ką pažiūrėti. Jis pasidaro skirtuką, pasisveria, kad žinotų kiek kainuoja.Toliau keliajame į knygyną, o paskui į kitą. Tada vėl atgal į senamiestį, kur yra nereali vieta mėgstantiems skaityti knygas – Mint Vinetu.

Tai knygynas-kavinė. Labai jauki vieta. Manau ten jam labai patiko. Ir galiausiai palydėjau iki stoties. Tikimės, kad susitiksim dar kartą ir atsisveikinam. Paskui gaunu iš jo žinutę, kad labai patiko ir gerai praleido laiką. Aš lygiai taip pat puikiai praleidau laiką. Nebuvo nejaukių pauzių, vis kalbėdome, Apie viską ir apie nieką. Štai tokio laiko praleidimo man labiausiai ir norisi. Liūdnoka jau vienai Vilniuje slampinėti, nors man tai padeda, apie nieką negalvoju ir galva atrodo tuščia.

Paskui grįžau į miestą ir nuėjau į bažnyčias vėl ir padėkojau už tokią dieną, kai vėl pasijutau kažkam įdomi ir jaučiausi puikiai. Paskambinau tėvui ir susitarėm susitikti. Susitikę nusprendėme grįžti pėsčiomis. Nežinau kaip, bet turėjau jėgų grįžti namo daugiau nei praeitą kartą. Pareidami užėjome į parduotuvę nusipirkti pūsryčių. Paskui į kitą parduotuvę, o ten melionams akcija, tai 2 kg melioną per pusę suvalgėme vakare žiūrėdami laidą.
Ir sekmadieno ryte susidedu daiktus ir einam iki stoties. Noriu anksti grįžti, nes mama vakare į darbą važiuos. Gero po nedaug, bet po 3 savaičių vėl turbūt keliausiu ten, kur man mieliausia – į Vilnių.

Nauji atradimai sename Vilniuje

Penktadienio rytas ir aš baigiu dėtis daiktus į Vilnių. Dar kelis daiktus įdeda tėvas, kad jam nereiktų vežti. Iki stoties pats ir palydi, paneša tašę. Atvažiuoja autobusas ir jau keliauju į savo mylimą miestą. Kaip visada kelis kartus nusnūstu beklausydama muzikos ir parašydama kelias žinutes. Kai jau buvau netoli Vilniaus, paskambinau tėvo kolegei, su kuria labai gerai sutariu. Apsitarėm, kada galėtume susitikti ir kažkur nueiti. Ir jau Vilnius. Kaip visada nervas suima, kad autobusas važiuoja vos ne pro namus ir negaliu išlipti kur man būtų arčiau ir patogiau su tašėmis nueiti iki namų, kad nereiktų važiuoti nuo autobusų stoties kelias stoteles, nes nuo stoties iki namų apie 15 min pėščiomis. Pasidedu daiktus ir einu į parduotuvę nusipirkti maisto. Grįžusi užvalgau ir keliauju į miestą. Reikia pasiimti skirtukus iš A. Mickevičiaus bibliotekos. Kadangi ji senamiestyje, Trakų g., tai pagalvojau, kad neisiu pėstute nuo namų, o nuvažiuosiu ir eisiu dar nežinoma gatve. Pamačiau šv. Konstantino ir Michailo cerkvę. Dabar gailiuosi, jog nepatikrinau kur eisiu. Būčiau pasižiūrėjusi ar verta užeiti. Paskui praėjau rusų dramos teatrą.

Daug kartų girdėtas pavadinimas, tačiau nežinojau kur jis yra. Ir galiausiai biblioteka. Gaunu skirtukus ir pasiūlymą kada nors surengti parodą. Malonu išgirsti tokias žinias. Sekantis taškas Dievo gailestingumo bažnyčia. Kaip visada sukalbu poterius ir einu toliau. O toliau pro universitetą iki arkikatedros. Ten vėl pasimeldžiu. Kažkodėl maldos maišėsi. Niekada taip nėra buvę, kažkokios sujauktos mintys… Pasivaikščiojimas tęsiamas Gedimino prospektu. Galvojau nueiti iki buvusio KGB, ten kaip tik stotelė. Tačiau pagalvojau, kad noriu iki nacionalinės bibliotekos, seimo. Taigi padarius keletą nuotraukų apsisuku ir vėl iki stotelės. Grįžau namo, pavalgiau, pailsėjau ir laukiau tėvo kolegės skambučio. Sulaukiu ir sužinau, kad susitiksim vakare. Gal prisijunks dar vienas žmogus, tad bus smagu. Tačiau praėjus valandai sulaukiu skambučio ir sužinau, kad, deja, susitikimo nebus. Pagalvojau, kad tikrai nebūsiu visą vakarą namie. Tad išeinu į miestą. Vakarėja… Miestas tampa vis gražesnis. Padarau keletą nuotraukų.

Bendrauju su vienu žmogumi ir džiaugiuosi, kad bent laidais man palaiko kompaniją, ne taip liūdna vaikščioti. Galvoju, o ką valgysiu vakarienei ir pūsryčiams??? Tokiu atveju mane gelbėja visą parą dirbanti maxima. Nusiperku valgyti ir keliauju namo. Pavargau, bet nuovargis malonus. Pavalgau ir leidžiu laiką žiūrėdama ir susirašinėdama. Net aptyngau eiti miegoti, nes įsitaisiau ant sofos taip patogiai, kad iki lovos nueiti jau sunku, nors ji šalia. Šeštadienio rytas. Keista, tačiau reikėjo žadintuvo, kad atsikelčiau. Anksčiau be vargo keldavaus anksti, bet matyt pavargau labai. Pavalgau, susiruošiu ir vėl į trasą. Manęs laukia energetikos muziejus. Nieko nesitikėjau iš jo, tačiau man patiko. Viskas paprasta, jokių mandrybių kaip dabar įprasta muziejuose. Na man patinka technika, tad vėl viskas kitaip. Ten išlikusi elektrinė, kuri veikė prieš 100 metų. Buvau viena kol neišgirdau vaikų su mokytoja – atėjo pradinukai.

Tad pasistengiau greitai apeiti likusią dalį ir eiti iki nacionalinės dailės galerijos. Dar paskambino tėvo kolegė ir pasiūlė man atvažiuoti iki jos ir papietauti. Sutinku, nes norisi susitikti. O galerija pribloškė. Erdvių daug ir darbų labai daug ir įvairių. Smagu buvo praleisti taip gerą valandą bevaikštant po sales. Nueinu į parduotuvę, nuperku apelsinų, kad gautų vitaminų tėvo kolegė ir važiuoju pas ją. Dievinu greituosius autobusus. Ji pasitinka mane stotelėje. Ir iškart pažeria klausimų. O pietai… Primaitino kaip mama. Dar pasikalbėjome apie vaikinus, hobius, maistą ir t.t. Ir iškeliavau namo. Autobuse šalia manęs atsisėdo vaikinas ir turbūt jį labai nervino, kai mano telefonas vis vibravo nuo to, kad ateina žinutės. Liūdnoka vienai, bet bent jau turiu su kuo susirašinėti, kas padeda nesijausti vienai ir šypsotis (ko man pastaruoju metu labai trūksta). Grįžtu, pasikraunu telefoną kiek galiu, pailsiu (greičiau bandau virškinti pietus) ir toliau keliauju į miestą. Išlipu prie Lukiškių aikštės ir keliauju per Gedimino prospektą iki arkikatedros ir giliau į senamiestį. Vaikštinėju gatvelėmis ir fotografuoju – kaip gražu, kai temsta ir šviečia lempos.

 Ir vėl liūdnoka pasidaro, kad vaikštau viena, norisi draugijos, nes matau, kad daugelis su kompanija, o aš viena. Ir vaikštau vos ne ratais. Tiesiog labai norėjosi pasivaikščioti, o ir taip gražu… Dar geras oras… Nueinu ir vėl į Dievo gailestingumo bažnyčią sukalbėti poterius ir vėl pinasi maldos. Atrodo moku jas jau seniai ir net naktį pažadinta pasakyčiau, bet… Pasimeldžiu ir vėl einu toliau. Pamatau, jog pilnatis ir labai graži, tad nusprendžiu, kad grįšiu pėsčiomis namo per pėsčiųjų tiltą pro geležinkelį. Taip gera pasidaro, kai pasuku gatvelėmis, kuriose nėra žmonių. Ir taip užsigalvoju ir jaučiu, kad ašaros kaupiasi. Bet susikaupiu ir pagalvoju apie pūsryčius, tad dar į maximą einu, kuri dirba visą parą (gausis maždaug 2 km nuokrypis) ir taip bausiu save – pavargau ir jau norėjosi namo, bet norai stipresni. O dar batai nutrynė šiek tiek. Nusiperku surelį, nes jaučiu, jog jėgos silpsta. Suvalgau ir atsiranda jėgų, o tada susikaupiu ir toliau einu namo. Keisčiausia, kad jokios baimės nėra. Nors einu stoties rajonu. Nebaisu, kad kas nors nutikti gali.

Kaip ir planavau, truputi po 21 val esu namie. Apsitvarkau, susidedu daiktus, kad ryte nereiktų ir pasidarau arbatos. Pasijungiu monitorių prie kompo, įsitaisau ant sofos ir džiaugiuosi, kad dvi dienos praėjo puikiai – kaip visad. Dvi dienos mano mylimame Vilniuje – mano mieste, kuriame jaučiuosi laisva, kuriame pailsiu ir kuriame nejaučiu kvailų žvilgsnių į savo pusę. Ryt laukia kelionė į Ukmergę. Tėvai važiuoja irgi ten. Mama mane pasiims, o tėvas važiuos į Vilnių – apsikeisime. Su mama dar pas jos tetą važiuosime, į kapines aptvarkyti (nes turbūt tam, kam arčiau jos, nebus sutvarkęs) ir keliausime namo. Toks mano ilgasis savaitgalis.

Gamtinės kelionės

Per vasarą daug ką nuveikiau, o ypač po kelionės po Baltarusiją. Kadangi magistro darbas ant nosies galiuko, tai reikėjo pasidaryti tyrimą. Dar papildomai vietų pasiėmiau ir reziumė – vietoj 3 vietų, dabar yra 8.Tad papildomai 5 vietos ir visose nebuvau niekada (tiksliau nebuvau būtent tose pasirinktose vietose, o ne pačiame regioniniame ar nacionaliniame parke). Tad atradimų gamtoje buvo. Nuo įdomių grybų, augalų iki piktos voverės, kuri pyko ant manęs dėlto, kad norėjau nusiskinti papartį ir genio, kuris vos ant manęs neužmetė pušies žievės. O dar važiavau nežinodama ar pavyks pasidaryti, ar galėsiu eiti nuo tako į mišką ir pan.

Pirmos dvi papildomos vietos buvo Vilniuje, Pavilnių ir Verkių regioniniame parke. Verkių regioniniame esu taip buvusi, o Pavilniai man buvo nauja. Pavilniai man labai patiko, žmonių nebuvo daug, tad ramiai sau galėjau daryti tyrimą.

Pavilnių regioninis parkas

Vietomis labai gražu buvo. Ir eidama išgirstu kažkas braška, pasisuku ir pamatau stirną, paskui ir antrą. Jos nuo manęs buvo per kokius 10-15 metrų. Spėjau ir nufotografuoti ir joms buvo vienodai, kad aš esu. Kadangi Vilnius kalvotas miestas, tai ir parke daug kalvelių, kuriose įrengti laiptai. Kai ėjau buvo labai šilta diena, o einant apsirengiau šilčiau, t.y. džemperį, nes nesinori būti sukandžiotai visokių vabzdžių. Todėl ir jėgos greičiau senka. Ir taip jaučiu, kad tuoj visai nebeturėsiu jėgų ir noriu prisėsti. Suoliukų nemažai padaryta, kas irgi labai gerai, bet aplink nei vieno suoliuko, o priešakyje laiptai su daug pakopų. Galvojau, kaip reiks įveikti jas… Susikaupiau ir su pailsėjimais įveikiau, nes guodžiau save, kad užlipus tikrai bus suoliukas, o jeigu ne, tai jau prisėsiu ant žemės ir atsiremsiu į medį. Taip, man pasisekė, suoliukas buvo. Tad pailsėjusi kokį 15 min. toliau tęsiau tyrimą. Bet paskutinius metrus iki stotelės vos įveikiau. Gal todėl taip buvo, kad iš ryto atvažiavau į Vilnių ir buvau nepilno pajėgumo. Tačiau grįžusi namo pailsėjau ir išėjau į miestą, pasivaikščiojau, nuėjau pas tėvą į darbą ir kartu grįžome namo.

Sekančią dieną keliavau į Verkių regioninį. Ten yra Kalvarijų kryžiaus kelias – miške pastatytos stotys – tai koplyčios arba vartai, kur visiškai neišlikę niekas ir bandyta atkurti tokią pačią topografiją kaip ir Šventojoje žemėje.

Verkių regioninis parkas

Kadangi buvo sekmadienis, o sekmadieniais būdama Vilniuje visada einu į bažnyčią, tad man čia buvo vietoj jos. Nors vakare buvau mišiose. Pradėjau nuo galo eit, o ne nuo pradžių. Gale yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurią daugelis atsimena iš Dviračio žinių, kai zakristojonas Zalieska su kunugėliu kalbėdavosi šalia laiptų, vedančių į bažnyčią arba prie stotelių. Šiame take sutikau daug žmonių, kadangi arti daugiau namų, tai žmonės išeina pasivaikščioti su vaikais, šunimis. Šį taką, nors jis ilgesnis, įveikiau lengviau nei aną. Vakare vėl į miestą ir pasiėmiau tėvą iš darbo ir namo.

Kita kelionė buvo į Žagarę. Ten man nelabai patiko, nežinau kodėl. Gamta nieko, takas neblogas, bet ne man. Dalis tako eina per ozą, tad nelabai pasuksi į miško pusę, daug poilsiaviečių.

Ir galiausiai Žemaitijos nacionalinis ir Varnių regioninis parkas. Žemaitijos nacionaliniame ėjau prie Šaltojo karo muziejaus. Džiaugiausi, kad labai aiškiai nurodoma kur eiti, nes miške lengva nuklysti, o aš negaliu, man reikia tikslumo tako atžvilgiu. O išmanusis nebūtų padėjęs, nes nėra žemėlapyje pažymėtas takas. Mama nuėjo į muziejų, o aš vaikščiojau po pažintinį taką. Paskui važiavom į Varnių regioninį. Ten man nepatiko, kad nėra normalios schemos ir nepažymėta, kur tako pradžia, kur eiti ir t.t. Keletas ženklų yra take, bet reikėjo vis į schemą žiūrėti, kuri irgi nėra aiški. Toks įspūdis, kad reikėjo kažką padaryti, tai padarė.

Apskritalapė saulašarė

Taigi, reziumė, kai kurie parkai deda dideles pastangas sudominti pažintiniais takais, juos puikiai pritaikydami lankymui, kad žmogus nepaklystų (pastatomos nuorodos, stendai), kad būtų kur atsisėsti atokvėpiui. Kitiems tai nėra aktualu ir net nėra daug informacijos. Tad kai kur reiktų dar padirbėti. Juk taip galima ir užsidirbti pinigų, jeigu lankytojas įsigys lankytojo bilietą. Pritraukti galbūt potencialių pagalbininkų, galų gale gerų žinių skleidėjų apie parką ir kad tikrai verta apsilankyti. Apie dar vieno regioninio parko apsilankymą papasakosiu vėliau. Taigi, šiais metais apsilankiau tikrąja to žodžio prasme net 8 regioniniuose parkuose (Kurtuvėnu, Žagarės, Varnių, Tytuvėnų, Anykščių, Pavilnių, Verkių ir Krekenavos), dviejuose nacionaliniuose parkuose (Žemaitijos ir Aukštaitijos ir Kamanų rezervate.